Žydų gelbėtojai

Šimkus Pranas

JUOZAS GAIŽAUSKAS
STANISLAVA GAIŽAUSKIENĖ
JUOZAS JOKŪBAS GAIŽAUSKAS

PETRONĖLĖ JUŠKIENĖ
LEOPOLDAS JUŠKYS

PETRONĖLĖ POCIENĖ
VINCENTAS POCIUS

PRANAS ŠIMKUS
DANIELIUS ŠIMKUS

JUOZAS STŪRONAS
PALIONĖ BAJORINIENĖ (Stūronienė)


Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1991-aisiais vasarą į Lietuvą iš Los Andželo, JAV, atvyko Dovydas Goldšteinas su žmona. Dovydas atvyko į Eržvilką susitikti su Goldšteinų šeimos gelbėtojais, gelbėtojų šeimų artimaisiais, aplankyti 1941 metais vasarą nužudytų Eržvilko žydų žūties vietų. Tarp nužudytųjų buvo daug Goldšteinų giminių, draugų, kaimynų. Su savo tėvais Chaimu ir Menucha Goldšteinais per visus karo metus kartu slapstėsi ir jų vaikai trejų metų Dovydas ir aštuonerių Arielis. Jei ne Chaimo Goldšteino sumanumas, išradingumas, visų šeimos narių tikėjimas, kad jiems pavyks įveikti šaltį, ligas, visus įmanomus ir neįmanomus sunkumus, ir daugelio lietuvių valstiečių pagalba, Goldšteinų šeimą būtų ištikęs toks pat tragiškas likimas, kaip ir visus Eržvilko žydus.
Prieškariu Chaimas Goldšteinas Eržvilke vertėsi galvijų, grūdų prekyba. Pažinojo daug apylinkių valstiečių. Vokiečiams okupavus Eržvilką, iš karto prasidėjo žydų persekiojimas, o netrukus visiems žydams buvo įsakyta susiruošti į trijų dienų kelionę į stovyklą. Nors žydai jau buvo apsupti policininkų, Chaimui Goldšteinui su žmona ir vaikais pavyko pabėgti. Iš pradžių visi slapstėsi šalia esančiuose miškuose, maisto gaudavo iš ūkininkų. Orams atšalus, glausdavosi valstiečių sodybose, dažnai keisdavo vietas.
Iš Chaimo Goldšteino pokario užrašų: Vincas Pocius iš Karklotės kaimo, Tauragės apskr., jo žmona Petronėlė ir keturi jų vaikai: Zofija, Ona, Stasė ir Bronius, – brangiausi mano bičiuliai krikščionys, kurie su Dievo pagalba padėjo mums išsigelbėti. Mano šeima visą gyvenimą lieka jiems skolinga.
Mažiausiąjį Goldšteinų šeimos narį Dovydą dažnai palikdavo pas Pocius ilgesniam laikui, kaimynams buvo sakoma, kad tai giminaičių vaikas. Kai Goldšteinų šeima slapstėsi miške, Pocių paaugliai vaikai naktimis nešdavo jiems maisto. Kartą atšalus orams, kai visi buvo namie, policininkai apsupo trobą ir, radę besislapstančiuosius, su Pocių šeimos nariais sustatė prie sienos sušaudyti. Šeimos galvai Vincentui Pociui tąkart pavyko išpirkti savo ir suimtųjų gyvybes, atidavus gausybę gėrybių: paršą, avį, žąsis, tačiau jį su žydais vis tiek išvežė į Batakius, iš ten pervežė į Tauragę ir uždarė į kalėjimą. Tik po dviejų mėnesių kančių ir vargo Vincentas Pocius grįžo namo, ilgai sirgo, nesikėlė iš lovos. Goldšteinams tąkart stebuklingai pavyko pabėgti iš areštinės, ir vėl prasidėjo jų klajonės, ieškant gerų žmonių pagalbos. Po karo Vincentas ir Petronėlė Pociai su dukra Zofija buvo ištremti į Sibirą, grįžę neturėjo kur gyventi – glaudėsi mažame kambarėlyje. Tada juos iš Kalifornijos pasiekė ir labai sujaudino Chaimo Goldšteino laiškas ir dovanėlės kiekvienam šeimos nariui. Gelbėtojus pradžiugino, kad jų geri darbai neliko pamiršti.


Savo pokario užrašuose Chaimas Goldšteinas mini Šimkų šeimą iš Stirbaičių kaimo. Pranas Šimkus, padedamas sūnaus Danieliaus, įrengė Goldšteinams slėptuvę po gyvenamuoju namu, į kurią buvo galima patekti pro nekūrenamą krosnį. Petronėlė Šimkienė padėdavo slepiamai Goldšteinų šeimai pasigaminti valgio, skalbdavo drabužius, patalynę, nupirkdavo iš ūkininkų maisto produktų.
Iš Chaimo Goldšteino laiško Pranui Šimkui: Kad galėčiau atlėkti pas jus ir visus jus, mano brangūs bičiuliai, pargabenti pas mus ir kartu su jumis gyventi ir kąsnelį duonos su jumis pasidalyti, būčiau labai laimingas, bet bijočiau pasirodyti Jūsų krašte, bijau Jūsų „gaspadoriaus“. Kad Dievas padėtų, kad pasaulį padarytų taikų, dar mes galėtume pasimatyti, kol esame gyvi, labai norėčiau prašyti Dievo, kad sulauktume tokios dienos [...]
Parašyk, ar Eičas Simitukas dar gyvas, ar jo brolis Pranas dar gyvas. Ar Sturonas Juozas dar gyvas, ar Stūrono Juozo broliai, kurie gyveno mokykloje, dar gyvi, ar tavo kaimynas Stirbys Juozas dar gyvas, ar Jončai, du broliai, dar gyvi? Noriu žinoti, parašyk apie viską aiškiai...
Prisimindamas Juškių šeimą, Chaimas Goldšteinas pabrėžia: Juškių šeima iš Aneliškės mus paslėpė, kai pabėgome iš Tauragės areštinės.
Iš Bronislovo Juškio prisiminimų: Tėvai daug prisidėjo prie žydų gelbėjimo. Buvo savaičių, kai teko slėpti net žydų šeimas. Tėvas buvo įrengęs miške, šalia kurio gyvenome, slėptuvę. Žydai labai pasitikėjo mano tėvu, jis buvo kilęs iš Eržvilko, pažinojo Eržvilko, Gaurės, Tauragės žydus.
Ilgiausiai mums teko slėpti berniuką Dovydą, kurį buvome pavadinę Jonuku. Jonukas kažkiek laiko pagyvendavo pas mus, paskui jį veždavo į Milgaudžių kaimą ir į Batakių apylinkes pas kitus ūkininkus. Vežime tėvas buvo įtaisęs slėptuvę po sėdyne, kad sutikęs pašalinius žmones ar kaimynus išvengtų dėmesio. Namuose šalia laiptų buvo įrengta slėptuvė, sulojus šuneliui Jonukas bėgdavo į ją slėptis.
Chaimas Goldšteinas dažnai ateidavo pas Juškius pasimatyti su sūnumi, kartais – ne vienas, atsivesdavo žydą draugą.
Tarp sutinkančiųjų 1991 metais į Eržvilką iš JAV atvykusį Dovydą Goldšteiną buvo ir per šią ceremoniją apdovanojami jo gelbėtojai Petronėlė Juškienė ir Juozas Jokūbas Gaižauskas.
Iš Juozo Jokūbo Gaižausko prisiminimų: Mano tėvukas Juozas Gaižauskas su mama Stanislava Gaižauskiene gyveno Gaurės valsčiuje, Milgaudžių kaime, valdė 15 hektarų žemės. Mūsų sodyba buvo vaizdingoje vietoje, prie vieškelio, tolokai nuo miškų. Tai buvo gana pavojinga zona kam nors pas mus persilaikyti. Paslaptingumą sudarė nebent didelis sodas, kiti apie pastatus augantys medžiai. Mirties akivaizdoje Chaimą Goldšteiną atvedė pas mus pasitikėjimas mano tėvais. Tiksliai nepamenu, bet, atrodo, 1942 metais pirmą kartą paryčiais jis pabeldė į mūsų duris ir paprašė prieglobsčio. Nuo vaikų daug kas buvo slepiama, bet aš nugirdau, kad Goldšteinai atėjo ar juos kas atvežė lyg ir iš Stėgvilų kaimo. Pas ką ten persilaikė, nežinau. Tada atvyko Goldšteinas, jo žmona ir kokių 3–5 metų sūnus. Kadangi brolis mokėsi Eržvilko gimnazijoje ir gyveno pas tetas, mane tai pradžiugino. Mes šį vaikutį turbūt saugumo sumetimais vadinome Jonuku. Visiems kaimynų vaikams sakydavau, kad Jonukas – mano pusbrolis, atvykęs iš Eržvilko. Greitai mudu susidraugavome, ir aš tapau jo „angelu sargu“. Kad Jonukas turėjo brolį, nežinojau. [...]
Pamenu, patikimi žmonės mums pranešė, kad vokiečiai darys kratą. Atrodo, buvo pavasaris, ir Šešuvies upė buvo ištvinusi. Reikėjo skubiai slapstomą šeimą išvežti pas patikimus žmones. Bet visi buvo už Šešuvies upės. Tada tėtis ryžosi: pasikinkė du arklius į šventinę brikelę, ant paskutinės sėdynės susodino abu Goldšteinus, ant jų kelių padėjo suvyniotą Jonuką (buvo vaizduojama, kad vežamas į Gaurės bažnyčią krikštyti vaikas) ir dieną per Gaurę pro pat policijos ir vokiečių nosį nuvežė nelaiminguosius ten, kur reikėjo. O Rochė liko pas mus. Aš užlaipinau ją ant tvarto, kur buvo daug šiaudų, ir paslėpiau. Baimėje buvome visi, bet viskas baigėsi laimingai – pasirodė, kad mes nebuvome apskųsti, o vokiečiai, atvykę į kaimą, domėjosi tik gyvuliais [...].
Juozo ir Stanislavos Gaižauskų namuose prieglobstį rasdavo ir kiti persekiojami žmonės. Savo prisiminimuose Stanislavos ir Juozo sūnus Juozas Jokūbas Gaižauskas mini žmones, kuriuos slėpė sodyboje: žydaitę Rochę, skaudviliškį Kelcą, rusų karo belaisvius. Milgaudžių kaime, kur gyveno Gaižauskų šeima, buvo 24 sodybos, ir, pasak Juozo Jokūbo Gaižausko, visi jautė, kad pas mus persilaiko arba karo belaisviai rusai, arba žydai, bet nė vienas neįskundė. Tai ir buvo visų mūsų didžiulė laimė.
Savo užrašuose Chaimas Goldšteinas mini ir šeimos gelbėtoją Juozą Stūroną iš Užvarnių kaimo, suteikusį prieglobstį ir įrengusį slėptuvę savo namų sienoje, kur Goldšteinai slėpdavosi, iškilus pavojui.
Iš Palionės Bajorinienės (karo metais – Stūronienės) atsiminimų: Aš dažnai prisimindavau, pasakodavau savo šeimai, kaip vargo tais laikais, kiek baimės iškentė Goldšteinai. Mes buvome neturtingi, bet kuo turėjom, dalydavomės su jais. Gerai atsimenu, kaip jie pirmą kartą atėjo pas mus – buvo žiema, labai snigo, pustė, buvo labai šalta, naktį pabarškino į langą, mano vyras Juozas atsikėlė, paklausė, kas ten beldžia. Atsakė: „Ar nepažįsti, tai aš Berkiukas“ (taip Goldšteiną vadino mūsų krašte, gal jo tėvavardis buvo toks). Vyras iš karto suprato, juodu buvo pažįstami dar Lietuvos laikais. Jis, Goldšteinas, pasakė, kai atidarė duris: „Aš ne vienas, Juozai, su visa šeimyna.“ Mūsų namas buvo didelis, bet labai senas, medinis, vidinė siena buvo prikimšta spalių, kad būtų šilčiau. Vyras rytojaus dieną išėmė iš sienos spalius, padarė slėptuvę, ir, kai pamatydavo, kad kas iš kaimynų ateina, jie sulįsdavo į tą slėptuvę. [...]
Pirmą kartą atėję pas Stūronus, Goldšteinai išbuvo apie porą savaičių, tačiau netikėtai užklupus kaimynei, jiems teko išeiti. Vėliau Goldšteinų šeima grįžo ir atsivedė dar vieną žydų šeimą. Vyresnįjį Goldšteinų sūnų Arielį, kurį vadino Antanėliu, slėpė ir Palionės Bajorinienės (Stūronienės) brolis Pranas Tarvainis.
Karui pasibaigus, Chaimas Goldšteinas su žmona ir sūnumis emigravo į JAV. Gyvendamas Kalifornijoje, Chaimas Goldšteinas jautė pareigą atsidėkoti visiems jį ir jo šeimą gelbėjusiems žmonėms: rašė jiems laiškus, siuntė siuntinius. Goldšteinų šeimą prisimena daugelis Eržvilko ir aplinkinių kaimų gyventojų, todėl 1991 metais susitikti su Chaimo Goldšteino sūnumi Dovydu atėjo visas būrys eržvilkiečių.
Iš Dovydo Goldšteino 1992 spalio 3 d. laiško Juozui Jokūbui Gaižauskui: Mes niekados nepamiršime, kaip Jūs, rizikuodami savo ir artimųjų gyvybe, gelbėjote mus Antrojo pasaulinio karo metais. Su širdies virpesiu prisimenu mūsų vizitą Eržvilke, artimųjų kapavietes, pokalbius su žmonėmis [...].



Jūs naudojate dideliems ekranams pritaikytą svetainės versiją.

Perjungti į mažesniems ekranams pritaikytą svetainės versiją
Mobili versija