Žydų gelbėtojai
Šleževičienė Uršulė
„Būtų baisu, jeigu hitlerininkai sudegintų mano žmoną ir vaikus. Bet ir jūsų vaikus degina. Aš jus pražūčiai išvaryti negaliu.“ / Vladas Šleževičius
Vladas ŠLEŽEVIČIUS (1912–1993)
Uršulė ŠLEŽEVIČIENĖ (1912–2000)
Rachelė ir jos uošvė kurį laiką slapstėsi pas Vladą Šleževičių, gyvenusį Labūnavos kaime netoli Užvenčio. Jo slėptuvėse rado prieglaudą apie 20 žmonių, pabėgusių iš geto. Jo namuose nakvynę rasdavo ir partizanai. Policija sužinojo apie jo veiklą, bet slėptuvių rasti nesugebėjo. Policininkai pagrasino sudeginsiantys Šleževičių kartu su jo vaikais. Valstietis pasakė savo globojamiems besislapstantiems gyventojams: „Būtų baisu, jeigu hitlerininkai sudegintų mano žmoną ir vaikus. Bet ir jūsų vaikus degina. Aš jus pražūčiai išvaryti negaliu.“
Šleževičius savo vaikus mokė mylėti žmones ir neapkęsti fašistų. Kartą į namą įėjo banditas Vilius Radavičius (karui baigiantis, pabėgo j JAV). Tuo metu kitame kambaryje buvo Rachel Kacav su uošve. Išgirdusios svetimo žmogaus balsą, jos palindo po lova. Mažasis Kaziukas, supratęs pavojingą situaciją, nuleido antklodę iki žemės, kad žudikas nepastebėtų besislapstančių moterų. Banditas įėjo į kambarj ir atsisėdo prie pat lovos. Rachelė, siaubo apimta, žiūrėjo į jo batus. Dvejų metų Janytė pradėjo ieškoti dingusios „ciocytės". Kaziukas tuoj pat išvedė ją į kiemą ir greitai grįžo šaukdamas:
– Tėte, karvė pabėgo!
Tėvas išbėgo į kiemą. Policininkas irgi išėjo. Jam pasitraukus, Kaziukas tarė tėvui:
– Aš sugalvojau, kaip to žalčio atsikratyti. Tetos gi guli po lova. „Ir be ginklo kariai“, sudarytoja S. Binkienė, Vilnius, 1967
Rachelė ir jos uošvė kurį laiką slapstėsi pas Vladą Šleževičių, gyvenusį Labūnavos kaime netoli Užvenčio. Jo slėptuvėse rado prieglaudą apie 20 žmonių, pabėgusių iš geto. Jo namuose nakvynę rasdavo ir partizanai. Policija sužinojo apie jo veiklą, bet slėptuvių rasti nesugebėjo. Policininkai pagrasino sudeginsiantys Šleževičių kartu su jo vaikais. Valstietis pasakė savo globojamiems besislapstantiems gyventojams: „Būtų baisu, jeigu hitlerininkai sudegintų mano žmoną ir vaikus. Bet ir jūsų vaikus degina. Aš jus pražūčiai išvaryti negaliu.“
Šleževičius savo vaikus mokė mylėti žmones ir neapkęsti fašistų. Kartą į namą įėjo banditas Vilius Radavičius (karui baigiantis, pabėgo j JAV). Tuo metu kitame kambaryje buvo Rachel Kacav su uošve. Išgirdusios svetimo žmogaus balsą, jos palindo po lova. Mažasis Kaziukas, supratęs pavojingą situaciją, nuleido antklodę iki žemės, kad žudikas nepastebėtų besislapstančių moterų. Banditas įėjo į kambarj ir atsisėdo prie pat lovos. Rachelė, siaubo apimta, žiūrėjo į jo batus. Dvejų metų Janytė pradėjo ieškoti dingusios „ciocytės". Kaziukas tuoj pat išvedė ją į kiemą ir greitai grįžo šaukdamas:
– Tėte, karvė pabėgo!
Tėvas išbėgo į kiemą. Policininkas irgi išėjo. Jam pasitraukus, Kaziukas tarė tėvui:
– Aš sugalvojau, kaip to žalčio atsikratyti. Tetos gi guli po lova. „Ir be ginklo kariai“, sudarytoja S. Binkienė, Vilnius, 1967