Žydų gelbėtojai

„Išeik į lauką, tu laisva!“ Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Gelbėtojų skyriaus archyve saugomas Saros Lamdanskienės 1990 metų spalio 4 dienos laiškas muziejui, kurį ji pavadino Kilni Bakšų šeima išgelbėjo nuo mirties mano dukrą Lamdanskytę Rozą. 2006 metų kovo 7 dieną į muziejų iš tolimos Australijos savo prisiminimus atsiuntė Marijos ir Kazimiero Bakšų išgelbėtoji mergaitė – Roza Lamdanskytė-Riaikkenen. Roza savo prisiminimus pavadino Išeik į lauką, tu laisva. Šiai publikacijai panaudotos motinos ir dukters prisiminimų ištraukos. Sara Lamdanskienė: Karui prasidėjus, mano vyras inžinierius Lamdanskis Pinchas pasitraukė į Tarybų Sąjungą, ir aš su jo tėvais ir 3-jų metų dukryte Roza pasilikome Kaune. Pirmomis dienomis suėmė vyro tėvus, tėvą sušaudė, motina grįžo iš kalėjimo, ir mes trise patekome į Kauno getą. Nuo Didžiosios akcijos (1941 rudens) mes išsigelbėjome, mus iš forto paleido vokietis. Grįžome visos trys į mūsų kambariuką Kauno gete Linkuvos gatvėje. Paskui vokiečiai mus iš ten išvarė į baraką Demokratų gatvėje. Aš eidavau į brigadą dirbti. Ten pakeisdavau paskutinį drabužį į duonos kąsnelį, kad galėčiau palaikyti seną motiną ir mažą vaiką. Per vaikų akciją (1944 m. kovo 27 d.) suėmė ir nužudė vyro motiną. Vaiką man pasisekė išsaugoti. Barake gyvenantys vyrai sužinojo apie vaikų akciją /.../ Šiaulių gete, ir paruošė slėptuvę barako aukšte. Į slėptuvę maišuose sunešė visus barako vaikus, tarp jų buvo ir mano dukrytė. Vokiečiai apsupo baraką, tačiau nesuradę įėjimo į aukštą, nuėjo. Taip slėptuvėje buvę vaikai liko kol kas gyvi. Prieš karą turėjau draugę Varnauskienę Bronę (Gasparonytė) iš Žaidelių kaimo, netoli Kupiškio. Ji mus suieškojo gete ir padėjo kuom tik galėjo. Sužinojusi apie įvykusią vaikų akciją, pasiryžo išgelbėti Rožytę, – taip lietuviai ją pavadino. Jos vyras Varnauskas Kazys, buvęs politkalinys, jai pritarė. Jie ieškojo patikimų žmonių, kurie sutiktų ją paimti ir paslėpti. Tokius žmones jie ir surado. Tai buvo Bakšų šeima, pas kuriuos jie kadaise nuomavosi butą. Bakšai gyveno Kaune Vilijampolėje, Raudondvario gatvėje, netoli „Silvos“ fabriko, kur aš dirbau naktinėje pamainoje. Vokiečiui palydint, aš nuėjau pas juos ir susitariau, kad atvesiu vaiką. Kitą dieną sutemus, išstūmiau Rožytę per spygliuotą geto aptvarą, išlindau pati, ir bėgte bėgom į naujus Rožytės namus. Mūsų laimei, tada buvo oro aliarmas, žmonės bėgo į savo namus ir į mus nekreipė dėmesio. Taip mes pasibeldėm į Bakšų duris, mūsų jau laukė. Namo šeimininkai Bakšienė Marytė ir Bakša Kazys sutiko mus ramiai, draugiškai, net džiugiai, kaip sesuo ir brolis, kaip vaiko tikri tėvai. Rizikuodami savo gyvybe, jie paėmė mergytę į savo globą, saugojo ją nuo piktų akių ir žiūrėjo kaip savo vaiką. Kieme gyveno ir daugiau žmonių ir per gatvę buvo įsikūrusi policija. Pas save namuose po pečium jie iškasė slėptuvę, kad galėtų paslėpti Rožytę pavojaus metu. Roza Lamdanskytė-Riaikkenen: Aš puikiai atsimenu tą duobę. Duobė buvo po pečium, namo viduje. Nuėmė skardos gabalą ir iškasė nedidelę duobę – tik vaikui pasodinti. Išimtą žemę turėjo naktį išnešti už namo ir išbarstyti. Aš ten ilgai nesėdėdavau, tik kol pavojus praeidavo, prisimenu, kaip bijojau tamsos. Šioje duobėje slėpiausi ir tada, kai vokiečių kareiviai ar lietuvių policija atėjo apieškoti namo. Kazimieras, kurį aš vadinau Tėveliu, prisakė man neverkti ir nejudėti po krosnimi. Manęs neišleisdavo ir į kiemą pakvėpuoti grynu oru, tai būtų buvę per daug pavojinga. Galėjau išeiti tik į verandą, kurios langus Tėvelis užklijavo popieriumi, kad nesimatytų, kas yra viduje. Vėliau, kai apsipratau ir pralinksmėjau, tėvelis surado vadovėlį ir pradėjo mokyti mane skaityti. Kazimieras ir Marija Bakšos sutiko priimti ir mano mamą. Jie kartais palikdavo atvirą rūsį kieme, kad mama galėtų jame pasislėpti. Tačiau mano mama nenorėjo sukelti pavojaus man, savo dukrai ir jos gelbėtojams, todėl atsisakė slapstytis kartu su manimi ir ėjo savo likimo keliu, kuris nuvedė ją į Štuthofo koncentracijos stovyklą, esančią Lenkijos ir Vokietijos tarpusienyje. Marija Bakšienė – Mamytė daug keliavo į atokius kaimus, kad iškeistų daiktus į maistą. Kitaip šeima būtų mirusi badu. Kiekvieną kartą, kai ji eidavo, parnešdavo man, tik dėl vaiko, truputį medaus, visiems – duonos ir kiaušinių, ir miltų, ir grūdų. Po kiekvienos ilgos kelionės pėsčiomis (ji neturėjo jokio transporto) sulinkdavo nuo sunkaus maišo nugara. Ji negalėdavo ilgai ištiesti savo nugaros, ir aš klausdavau jos: „Kodėl taip bjauriai eini, Mamyte?“ Kaune šalia Bakšų namo arti buvo fabrikas, ir Marija su Kazimieru bijojo, kad jo nebombarduotų. Taigi jie nutarė pasiimti mane pas savo draugus, o galbūt tai buvo jų giminės. Gaila, kad nežinau, kur ir kuriam laikui mes persikėlėm prieš vokiečiams pasitraukiant. Man atrodo, kad porai savaičių. Mamytė buvo juodaplaukė kaip ir aš, ji vylėsi, kad jų šeima nebus įtartina policijai ar paprasčiausiai smalsiems žmonėms. Ji mane pamokė, kaip kalbėti ir ką atsakyti į kitų žmonių klausimus. Tai buvo rizikinga kelionė: Mamytė ir Tėvelis turėjo kalbėti su žmonėmis, kad ir kaip norėjo išvengti bet kokio bendravimo. Aišku, kad buvo žmonių, kurie įtarė, kas yra ta mergaitė Rožytė, bet tylėjo. Mes grįžome į savo namus, ir dar po vienos baimės nakties (ką darys vokiečiai prieš palikdami miestą, ar jie bombarduos?) Tarybinė armija įžengė į Kauną. Vieną rytą, kai aš dar miegojau, įėjo tėvelis ir pažadino mane: „Išeik į lauką, tu esi laisva!“ Aš iššokau iš lovos ir per kiemą išbėgau į gatvę. Begalinės kareivių kolonos žygiavo gatve. Tai buvo rusų kariai, pilki iš nuovargio, pilkomis, išblukusiomis uniformomis. Toks buvo mano laisvės vaizdas! Sara Lamdanskienė: kai Bakšos sužinojo, kad grįžta žmonės iš Tarybų Sąjungos, jie ieškojo Lamdanskio, mergaitės tėvo. Taip ieškant, Laisvės alėjoje Kazys Bakša susitiko su inžinieriumi Brūnu, Lamdanskio draugu, tas išsiuntė jam telegramą, kad duktė gyva, gyvena Kaune. Lamdanskis nedelsiant atvažiavo ir paėmė dukrą pas save, jie apsigyveno Vilniuje. Jis pasakojo, kad mergaitė pasislėpė po lova, graudžiai verkė, nenorėjo palikti savo tėvus gelbėtojus. Aš tuo tarpu dar buvau Vokietijoje, Štuthofo koncentracijos stovykloje, kur vokiečiai išvarė dar gyvus likusius žydus iš Kauno geto. Roza Lamdanskytė-Riaikkenen: atsimenu, prieš pačius naujus 1945 metus, o gal net Naujųjų metų naktį, mes su tėvu važiavome atviroje mašinoje į Vilnių, kur vėliau su tėvu gyvenome, kol pasibaigė karas ir po sunkių išmėginimų koncentracijos stovykloje mama grižo iš Vokietijos. Sara Lamdanskienė: Kai Rožytei gimė anūkė, ją pavadino Mamytės vardu – Marija. Virš jos lovytės kabo Mamytės paveikslas (su šuniuku). Mamytė sulaukė 90 metų. Atvažiavo Rožytė iš Maskvos, ir mes paruošėm jai gražų jubiliejų. Ji buvo labai patenkinta, laiminga. Po dviejų mėnesių ji mirė. Tėvelis mirė anksčiau. Su Varnauskais mes irgi palaikėme labai artimus ryšius visais pokariniais metais. Jie gyveno Kaune, Botanikos sode, kur Varnauskas visą laiką dirbo. Jų irgi jau nėra tarp gyvųjų. Vilniuje gyvena Varnauskų dukra Audronė Šarakauskienė. Ji baigė Vilniaus universitetą ir dirba Vilniuje. Roza Lamdanskytė-Riaikkenen: Aš niekados neužmiršiu savo antrosios mamos Marijos Bakšienės. Ji buvo man itin artima, mano pirmoji meilės ir dvasingumo mokytoja. Mamytės, kuri rūpinosi, kad visi gyventų: žmonės, katės ir paukščiai – kiekvienas gaudavo maisto iš jos rankų ir sulaukdavo pagalbos. Mamytė visą gyvenimą sunkiai dirbo. Ji mokėsi galbūt tik kelerius metus pradinėje kaimo mokykloje, bet jos išmintis visada mane žavėjo. „Bus gerai“, – jos įprastas posakis. Ir tu patikėdavai jos žodžiais, nes jautei, kad jos lūpom kalba tikra gyvenimo patirtis. Mano duktė Margarita ir keturi anūkai (Marija, Igoris-Paulius, Ričardas ir Elžbieta) gyvena dabar Australijoje. Mano gelbėtojų gyvenimas ir darbai jiems tapo sektinu pavyzdžiu. Iš IV knygos Gyvybę ir duoną nešančios rankos Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus