Išgelbėti žydų vaikai
Jevgenij Dubrovin
Jevgenijaus Dubrovino liudijimas apie gelbėtojas Mariją Paškevič ir jos dukrą Elžbietą Tomaševską
Mūsų šeima: tėvas Josifas Naumovičius Dubrovinas, karo tarnybos gydytojas rentgenologas, mama Mira Gedaljevna (Margarita Grigorjevna) Dubrovina, vaikų gydytoja, aš – Jevgenijus, gimęs 1935 metais, ir mano sesuo Irina, gimusi 1940 metais, gyvenome Vilniuje, Žygimantų gatvės 20-ajame name. Prieš pat karą pas mus iš Rusijos atvyko paviešėti mamos sesuo Tavita Gedaljevna (Tamara Danilovna) Abramovič su sūnumis Marku (Maksimu), gimusiu 1929 metais, ir Jurijumi, gimusiu 1936 metais.
1941 metų birželio 22-ąją prasidėjus karui, mes bandėme evakuotis, išskyrus tėvą, kuris liko dirbti ligoninėje, o 1942-aisiais žuvo fronte.
Pirmąją karo dieną tėvas mus (abi šeimas) įsodino į traukinį, ir mes išvykome į Minską, bet užuot vykęs į Minską, traukinys kažkodėl pasuko į Lydos pusę, bet netoli Varanavo sąstatą sustabdė vokiečiai. Vokiečiai visus išvarė iš traukinio, ir mes atsidūrėme miške. Mama nusprendė grįžti į Vilnių ir nusisamdė vežimą, kuris, privažiavęs Šalčininkus, sulūžo, ir mes likome vieni ant kelio. Mama sunaikino visus dokumentus ir nuotraukas, kurias turėjome. Kai kuriose nuotraukose buvo mano tėvas kariška uniforma ir gausi mūsų žydiška giminė.
Mes sėdėjome pakelėje, o pro šalį ėjo moteris. Ji užkalbino mamą, pasiteiravo, iš kokio mes krašto ir kur keliaujame. Mama jai pasakė, kad esame žydai ir bėgame nuo vokiečių. Tada moteris įspėjo, kad Vilniuje prasidėjo žydų persekiojimas ir gaudynės ir kad geriau ten negrįžtume.
Moteris pavėdėjo mus į mišką ir pasakė, kad niekur neitume, nes kai sutems, ji ateisianti mūsų pasiimti. Ir iš tikrųjų vakarėjant ji pasirodė su paaugle dukra. Tai ir buvo mūsų gelbėtojos Marija Paškevič ir Elžbieta. Jos prasivedė mus į namus. Kadangi buvo jau naktis, mūsų niekas nepastebėjo.
Marija Paškevič mus įkurdino slaptame kambaryje, kuriame buvo dvejos durys. Iškilus pavojui, durys būdavo užstatomos spintomis.
Kartą į kaimą užgriuvo esesininkai su lietuvių šauliais. Namų šeimininkė Marija spėjo mus išvesti iš namo ir paslėpti rūsyje kieme. Sėdėjome ten kelias dienas. Marijos dukra naktimis atnešdavo mums valgyti. Kai kareiviai išsidangino iš kaimo, mes vėl grįžome į savo slaptąjį kambarį. Taip slapstėmės trejus metus.
Marija Paškevič su dukra buvo tikinčios ir, rizikuodamos visos šeimos narių gyvybėmis, slapstė mus be jokio atlygio.
1944 metais liepą į Vilnių įžengė sovietų armija, ir mama grįžo į Vilnių ir susirado darbą, o mes su seserimi dar pusę metų gyvenome pas Mariją Paškevič. Jos šeima rūpinosi mumis kaip savo vaikais. Nuo tų laikų su Paškevičių šeima palaikėme šiltus santykius, o po Marijos ir Elžbietos mirties – su jų vaikais ir anūkais.
Vilnius, 2004-08-24
Mūsų šeima: tėvas Josifas Naumovičius Dubrovinas, karo tarnybos gydytojas rentgenologas, mama Mira Gedaljevna (Margarita Grigorjevna) Dubrovina, vaikų gydytoja, aš – Jevgenijus, gimęs 1935 metais, ir mano sesuo Irina, gimusi 1940 metais, gyvenome Vilniuje, Žygimantų gatvės 20-ajame name. Prieš pat karą pas mus iš Rusijos atvyko paviešėti mamos sesuo Tavita Gedaljevna (Tamara Danilovna) Abramovič su sūnumis Marku (Maksimu), gimusiu 1929 metais, ir Jurijumi, gimusiu 1936 metais.
1941 metų birželio 22-ąją prasidėjus karui, mes bandėme evakuotis, išskyrus tėvą, kuris liko dirbti ligoninėje, o 1942-aisiais žuvo fronte.
Pirmąją karo dieną tėvas mus (abi šeimas) įsodino į traukinį, ir mes išvykome į Minską, bet užuot vykęs į Minską, traukinys kažkodėl pasuko į Lydos pusę, bet netoli Varanavo sąstatą sustabdė vokiečiai. Vokiečiai visus išvarė iš traukinio, ir mes atsidūrėme miške. Mama nusprendė grįžti į Vilnių ir nusisamdė vežimą, kuris, privažiavęs Šalčininkus, sulūžo, ir mes likome vieni ant kelio. Mama sunaikino visus dokumentus ir nuotraukas, kurias turėjome. Kai kuriose nuotraukose buvo mano tėvas kariška uniforma ir gausi mūsų žydiška giminė.
Mes sėdėjome pakelėje, o pro šalį ėjo moteris. Ji užkalbino mamą, pasiteiravo, iš kokio mes krašto ir kur keliaujame. Mama jai pasakė, kad esame žydai ir bėgame nuo vokiečių. Tada moteris įspėjo, kad Vilniuje prasidėjo žydų persekiojimas ir gaudynės ir kad geriau ten negrįžtume.
Moteris pavėdėjo mus į mišką ir pasakė, kad niekur neitume, nes kai sutems, ji ateisianti mūsų pasiimti. Ir iš tikrųjų vakarėjant ji pasirodė su paaugle dukra. Tai ir buvo mūsų gelbėtojos Marija Paškevič ir Elžbieta. Jos prasivedė mus į namus. Kadangi buvo jau naktis, mūsų niekas nepastebėjo.
Marija Paškevič mus įkurdino slaptame kambaryje, kuriame buvo dvejos durys. Iškilus pavojui, durys būdavo užstatomos spintomis.
Kartą į kaimą užgriuvo esesininkai su lietuvių šauliais. Namų šeimininkė Marija spėjo mus išvesti iš namo ir paslėpti rūsyje kieme. Sėdėjome ten kelias dienas. Marijos dukra naktimis atnešdavo mums valgyti. Kai kareiviai išsidangino iš kaimo, mes vėl grįžome į savo slaptąjį kambarį. Taip slapstėmės trejus metus.
Marija Paškevič su dukra buvo tikinčios ir, rizikuodamos visos šeimos narių gyvybėmis, slapstė mus be jokio atlygio.
1944 metais liepą į Vilnių įžengė sovietų armija, ir mama grįžo į Vilnių ir susirado darbą, o mes su seserimi dar pusę metų gyvenome pas Mariją Paškevič. Jos šeima rūpinosi mumis kaip savo vaikais. Nuo tų laikų su Paškevičių šeima palaikėme šiltus santykius, o po Marijos ir Elžbietos mirties – su jų vaikais ir anūkais.
Vilnius, 2004-08-24