Išgelbėti žydų vaikai
Jakovas Gurvičius
Pasmerktųjų gelbėjimosi kelias
Jakovas Gurvičius
Iš IV knygos Gyvybę ir duoną nešančios rankos
Gimiau 1927 metų birželio 5 dieną Rygoje, – mat nors tėvai ir visa mūsų šeima tada gyveno Telšiuose, tačiau turėjusi sveikatos problemų mano mama nutarė važiuoti gimdyti į Rygą.
Prisimenu savo vaikystę nuo trejų metų amžiaus. Augau geromis sąlygomis, manimi rūpinosi, samdė guvernantes. Tėvai Chaimas ir Roza Gurvičiai buvo žinomi ir gerbiami žmonės Telšiuose. Kartu su mūsų šeima – mano motina Roza, tėvu Chaimu, seserimi Rūta, jos pirmuoju vyru Cemachu Ginzburgu ir manimi – tame pačiame name dar gyveno mano motinos brolio Geršono Volperto šeima: žmona Chaja, mano pusseserės Geršono ir Chajos dukros Hinda ir Miriam bei visų šeimos narių mylima ir gerbiama mano senelė Alida Volpert.
Mano tėvas kartu su dėde Geršonu Volpertu tame pačiame name turėjo didžiulę parduotuvę, kurioje buvo visko: tekstilės, gatavų drabužių, galanterijos.
Pamenu, kai man buvo septyneri, mane nusiuntė į žydų mokyklą – chederį. Ten ištvėriau pusę metų ir pabėgau, nepatiko pagrindinė disciplina – Šventojo rašto skaitymai, kurie man pasirodė labai nuobodūs. Po to vienerius metus sesuo Rūta mane ruošė gimnazijai, ir būdamas devynerių 1936-aisiais įstojau į ką tik reformuotos lietuviškos gimnazijos 1-ąją prieklasę. Ten ir mokiausi iki 1941 metų.
Telšiai prieš karą buvo žydiškas miestas. Centrinė gatvė – ištisai vien žydų parduotuvės. Miestas garsėjo ir savo pamaldumu – Telšių ješiva (aukštoji Talmudo studijų mokykla) buvo viena garsiausių ir didžiausių Europoje. Čia mokytis atvažiuodavo jaunimo iš įvairių Europos šalių ir JAV. Buvo ir mechino, kur buvo ruošiama studijoms ješivoje, mergaičių gimnazija javne, žydiška mokytojų seminarija. Taigi žydų gyvenimas Telšiuose virte virė.
Nuo 1939 metų prasidėjo didžiuliai perversmai mūsų gyvenime.
1939 metų kovą vokiečiai užėmė Klaipėdą ir atsidūrė visai šalia mūsų.
Mes žinojome apie 1938 metų Krištolinės nakties pogromus ir antisemitinius išpuolius Vokietijoje, buvome girdėję per radiją ir isteriškus Hitlerio klyksmus. Visa tai buvo žinoma.
Tačiau daugelis nepamiršo, kad 1915–1918 metais Lietuvą užėmę vokiečiai su žydais elgėsi gerai. Daug žydų tarnavo vokiečių armijoje, vienas vokiečių karininkas žydas gyveno ir mūsų namuose. Tad iš tokios kultūringos tautos nieko labai baisaus nesitikėjome. Apie Hitlerio ir Stalino kėslus, Lietuvos padalijimą nieko tada nežinojome ir net nenutuokėme.
1940 metų birželio 15 dieną rusai užėmė Lietuvą ir po savaitės, dviejų ėmė įvedinėti savo tvarką.
Mus tuojau pat puolė persekioti kaip turtingus žmones, nacionalizavo namą, parduotuvę. Tėvas pradėjo dirbti lentpjūvėje, dėdė – prekyboje („Vojentorge“).
Mes nežinojome ir nenutuokėme, kad tuojau prasidės represijos, trems į Sibirą. Juk mūsų šeima politinėje veikloje nedalyvavo, tarybų valdžiai nebuvo prasikaltusi. Vienintelė jos kaltė –buvo pasiturinti.
1941 metų birželio 14-ąją dalis mūsų šeimos – mamos brolis Geršonas Volpertas su žmona ir dukromis, mano pusseserėmis – buvo ištremti į Sibirą. Kaip vėliau paaiškėjo, tremtis juos išgelbėjo – visi išgyveno.
Likusieji mūsų šeimos nariai buvo įsitikinę, kad mus visus išveš, kasdien to laukėme, tačiau taip ir nesulaukėme – 1941 metų birželio 22 dieną prasidėjo karas.
Vokiečiai užėmė Telšius birželio 25-ąją, o jau birželio 28-ąją visi miesto žydai, tarp kurių buvome ir mes, visa Gurvičių šeima, buvome išvaryti iš savo butų ir apgyvendinti Rainių dvaro daržinėse.
Dar viena stovykla buvo įsteigta Viešvėnuose. Ten buvo suvaryti visi Luokės, Varnių, Laukuvos ir kitų aplinkinių miestelių žydai.
Rainiuose nebuvome aptverti nei spygliuota, nei kokia kitokia tvora. Galėjome vaikščioti laisvai. Vyrus dieną išvarydavo į darbą, o moterims buvo leista eiti į miestą atsinešti maisto. Šalia stovyklos tekėjo upelis, kur mes, vaikai, vaikščiojom maudytis. Sunkiausia buvo vyrų dalia: juos vertė iškasti ir nuplauti sovietų nužudytų Telšių kalėjimo kalinių lavonus, valyti griuvėsius, dirbti kitus pagalbinius darbus, prižiūrėtojai iš dirbančiųjų tyčiojosi, mušė.
Tada maniau, kad nėra jokių galimybių mums išlikti gyviems. Atrodė – niekam nerūpi mūsų likimas.
Taip pragyvenome iki liepos 14-osios.
O tą liepos 14-ąją apie pietus atvažiavo maždaug dešimt vokiečių esesininkų, miesto policijos viršininkas Juodikis, buvęs mano fizinio lavinimo mokytojas, Lietuvos kariuomenės atsargos karininkas, beje, anksčiau visada gerai sugyvenęs su žydais. Dar Mikuckis ir Siurbalis, abu iš saugumo, bei Juodviršis – saugumo policijos viršininkas. Visus stovyklos vyrus suvarė į centrinę dvaro aikštę, ir prasidėjo „mirties šokis”. Vertė bėgti ratu, pagal komandą gultis ir keltis. O patys stovėjo aplink ir daužė šautuvų buožėmis tuos, kurie nespėjo vykdyti komandų. Tai truko apie dvi ar pustrečios valandos. Aš irgi tame rate buvau. Pakliuvau tarp suaugusių vyrų, nes kaip paauglys buvau nemažo ūgio. Kai visi jau buvo išsekę, iš jų atrinko apie 30–40 jaunų vyrų ir sustatė nuošalyje. Mes nesupratome, kodėl jie tai daro. Vienas vokietis garsiai pareiškė: „Dabar eikite į savo barakus, atsisveikinkite su savo moterimis ir vaikais, nes rytoj jūsų jau nebebus. Nebandykite bėgti. Jei bėgsite, užmušime moteris su vaikais. Jei viskas bus ramu – vaikų ir moterų pasigailėsime.“
Nuotaika buvo baisi. Ir vis dėlto dauguma nenorėjo patikėti, kad rytoj žudys. Visi išsiskirstė po daržines ir sugulė miegoti. Mūsų daržinėje buvo antras aukštas, kur buvo laikomi grūdai. Moterys su vaikais miegodavo apačioje, o vyrai antrame aukšte. Tąkart nežinau, kas man padėjo – ar gyvenimo, ar savisaugos instinktas, saugojęs mane per visą karą. Pabudau apie vidurnaktį ir kaip vaikas užsinorėjau pas mamą – nulipau žemyn, atsiguliau šalia jos ir užmigau.
Apie ketvirtą ryto su šūksmais į daržinę įsiveržė baltaraiščiai ir visus vyrus iš antro aukšto išvarė į lauką, nežiūrėjo – jaunas ar senas, apsirengęs ar pusnuogis. Mane paslėpė moterys, pridengė, kuo turėjo, dar ir atsisėdo ant manęs. Kur varė vyrus, nežinojom, bet greitai tapo aišku. Po 20–30 minučių pasigirdo kulkosvaidžių, automatų šūviai, girdėjome ir savo artimųjų klyksmus.
Taip tęsėsi visą liepos 15-ąją. Tą dieną sušaudė mano tėvą Chaimą Gurvičių ir sesers Rūtos pirmąjį vyrą Cemachą Ginsburgą.
Greit paaiškėjo, kad tie 30–40 vyrų buvo atrinkti duobėms kasti. Kad nekiltų iš anksto panika, juos pribaigė patylomis. Nuskandino tvenkinyje, šalia dvaro. Ėmė už kojų ir nardino į vandenį, kol prigirdė. Tai budeliai padarė naktį iš 14 į 15-ąją. Šitai gerai žinau iš savo draugo Boriso Vaino pasakojimo, kuris pusantros paros gulėjo tarp numirėlių (telšiškis Borisas Vainas per šaudymą Rainiuose išliko gyvas, – kuriam laikui praėjus, jis išlipo iš duobės ir vėl nusigavo į stovyklą. Vėliau kartu su Jakovu Gurvičiumi buvo Gerulių stovykloje ir Telšių gete. Iš ten Borisas Vainas nusigavo į Šiaulių getą, iš Šiaulių geto pateko į Dachau. Išlaisvinimo sulaukė Terezinštate, Čekoslovakijoje. Mirė Izraelyje 2001 metais).
Liepos 16-ąją iš pat ryto prapliupo liūtis. Kol lijo, egzekuciją sustabdė, o lietui liovusis, vėl varė vyrus grupėmis iš kitų daržinių ir šaudė toliau.
Labai gerai prisimenu, kad akcija baigėsi liepos 17-ąją. Tą dieną į daržinę atėjo mano draugas Abramas Desiatnikas. Jis jau buvo apsirengęs trumpomis kelnėmis ir mums pasakė, kad akcija baigėsi, kad vaikų, kuriems mažiau nei 15 metų, jau nebešaudys. Mama ir man greitai patrumpino kelnes, nuskuto nuo krūtinės plaukus, kad atrodyčiau kaip vaikas. Mes, vaikai, smalsumo genami, nubėgome pažiūrėti tos vietos, kur buvo šaudoma. Tai buvo visai netoli dvaro, žemė dar lingavo, iš jos sunkėsi kraujas. Tarp išmėtytų šalia duobės daiktų radau savo tėvo piniginę ir sesers Rūtos vyro akinius.
Po to, kai Rainiuose sušaudė visus vyrus, supratome, kad ir mūsų toks pats likimas – anksčiau ar vėliau žūsime.
Liepos 28-ąją mums buvo pasakyta, kad važiuosime į naują vietą. Visus tebesančius šioje, Rainių, stovykloje, Viešvėnuose ir tuos, kurie dar buvo likę gyvi aplinkiniuose miesteliuose, pervežė į vieną vietą – Gerulius. Čia atsidūrė tūkstančiai vaikų ir moterų iš Telšių apskrities. Geruliuose buvo dar blogesnė padėtis nei Rainiuose. Žmonės pradėjo mirti iš bado ir nuo visokių ligų.
Mes, likę gyvi paaugliai berniukai, turėjome visą stovyklą aprūpinti maistu. Turėjome arklius, važinėjome po kaimus, prašėme ūkininkus sušelpti mus maistu ir tada pamatėme, kad dar daug gerų žmonių yra Lietuvoje.
Rugpjūčio gale pasklido kalbos, kad vėl bus žudynės. Telšiuose šalia ežero buvo rengiamas geto kvartalas. Iš šios vietos iškeldinėjo visus ten gyvenusius žmones. Merginos, kurios dirbo komendantūroje, sužinojo, kad šeštadienį ruošiama akcija: paliks 500 jaunų moterų, o visas kitas kartu su vaikais sušaudys. Iš karčios patirties jau žinojau, kas gali atsitikti. Todėl rugpjūčio 28-ąją, ketvirtadienį, su Borisu Vainu ir Liova Šaveliu apie penktą ryto išėjome iš stovyklos. Tą dieną apsauga nebuvo didelė.
Pasislėpėme Juodsodės kaime pas ūkininką Domeiką, maždaug pusantro kilometro nuo Gerulių stovyklos. Pas Domeiką susirinko dvylika berniukų, ir visus juos Domeika paslėpė savo pirtyje.
Šeštadienį, apie septintą aštuntą ryto išgirdome šūvių papliūpas, moterų ir vaikų klyksmus. Tai tęsėsi visą dieną. Mes dvylikos–penkiolikos metų berniukai, galima sakyti, vaikai, sėdėjome uždaryti pirtyje ir viską girdėjome. Buvo labai baisu. Per tą dieną pasenome kokia dvidešimčia metų. Sekmadienį šaudymai baigėsi.
Domeika nuvažiavo pasižiūrėti, kas gi ten darėsi. Jis pamatė milžinišką labai ilgą duobę. Iš aplinkinių kaimų suvaryti valstiečiai turėjo tą duobę užkasti, nes vyrų žydų jau nebebuvo. Sugrįžęs Domeika pasakė, kad apie 500 jaunų moterų nuvarytos į Telšių getą. Neprisimenu, kas man pasakė, bet aš žinojau, kad mama ir Rūta liko gyvos, pateko į getą.
Po šio baisaus šaudymo Domeika pabijojo mus laikyti, ir keletą dienų mes praleidome miške. Lietuvis, pavarde Girtas, mums nešiojo valgyti.
Jau po dviejų ar trijų dienų mes pasiskirstėme pas valstiečius ir pradėjome dirbti. Kasėme bulves, aš ganiau karves.
Rugsėjo vidury į kaimą, kuriame aš buvau, atvažiavo vienas man nepažįstamas žmogus (kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo Stanislovas Liškus, per visą karą daug padėjęs žydams) ir pradėjo klausinėti, kur aš esu. Pasirodo, jį atsiuntė mano motina ir prašė atvežti mane į getą. Tačiau tą kartą į getą su juo aš negrįžau, nes baisiai bijojau. Po kiek laiko jis atvyko antrą kartą ir atvežė mamos laišką, kuriame ji vokiškai rašė: „Jaša, sugrįžk – tau negresia pavojus.“ Tąkart apsisprendžiau – grįžau. Jis atvežė mane pasisodinęs ant dviračio. Taip atsiradau Telšių gete.
Gyvenimo sąlygos Telšių gete buvo geresnės nei Rainiuose ir Geruliuose. Mano mama Telšių gete turėjo gana tvarkingą kambarėlį. Kartu su ja ten gyveno mano sesuo Rūta, senelė Alida Volpert, teta Sonia Deletickienė, kuri dar prieš karą atvyko pas mus iš Kauno, jos vyras ir duktė buvo Kauno gete. Kur mano senelė slapstėsi tas porą dienų, išėjusi iš Gerulių stovyklos, aš nežinau, tačiau į Telšių getą įėjo su visais kartu. Gete aš praleidau keletą dienų spalio pradžioje. Mano sesuo Rūta kurį laiką buvo radusi prieglobstį Telšių „Alkos“ muziejuje, o prieš pat likviduojant Telšių getą į savo namus Rūtą parsivedė jos senas bičiulis Pranas Laucevičius.
Jakovas Gurvičius
Iš IV knygos Gyvybę ir duoną nešančios rankos
Gimiau 1927 metų birželio 5 dieną Rygoje, – mat nors tėvai ir visa mūsų šeima tada gyveno Telšiuose, tačiau turėjusi sveikatos problemų mano mama nutarė važiuoti gimdyti į Rygą.
Prisimenu savo vaikystę nuo trejų metų amžiaus. Augau geromis sąlygomis, manimi rūpinosi, samdė guvernantes. Tėvai Chaimas ir Roza Gurvičiai buvo žinomi ir gerbiami žmonės Telšiuose. Kartu su mūsų šeima – mano motina Roza, tėvu Chaimu, seserimi Rūta, jos pirmuoju vyru Cemachu Ginzburgu ir manimi – tame pačiame name dar gyveno mano motinos brolio Geršono Volperto šeima: žmona Chaja, mano pusseserės Geršono ir Chajos dukros Hinda ir Miriam bei visų šeimos narių mylima ir gerbiama mano senelė Alida Volpert.
Mano tėvas kartu su dėde Geršonu Volpertu tame pačiame name turėjo didžiulę parduotuvę, kurioje buvo visko: tekstilės, gatavų drabužių, galanterijos.
Pamenu, kai man buvo septyneri, mane nusiuntė į žydų mokyklą – chederį. Ten ištvėriau pusę metų ir pabėgau, nepatiko pagrindinė disciplina – Šventojo rašto skaitymai, kurie man pasirodė labai nuobodūs. Po to vienerius metus sesuo Rūta mane ruošė gimnazijai, ir būdamas devynerių 1936-aisiais įstojau į ką tik reformuotos lietuviškos gimnazijos 1-ąją prieklasę. Ten ir mokiausi iki 1941 metų.
Telšiai prieš karą buvo žydiškas miestas. Centrinė gatvė – ištisai vien žydų parduotuvės. Miestas garsėjo ir savo pamaldumu – Telšių ješiva (aukštoji Talmudo studijų mokykla) buvo viena garsiausių ir didžiausių Europoje. Čia mokytis atvažiuodavo jaunimo iš įvairių Europos šalių ir JAV. Buvo ir mechino, kur buvo ruošiama studijoms ješivoje, mergaičių gimnazija javne, žydiška mokytojų seminarija. Taigi žydų gyvenimas Telšiuose virte virė.
Nuo 1939 metų prasidėjo didžiuliai perversmai mūsų gyvenime.
1939 metų kovą vokiečiai užėmė Klaipėdą ir atsidūrė visai šalia mūsų.
Mes žinojome apie 1938 metų Krištolinės nakties pogromus ir antisemitinius išpuolius Vokietijoje, buvome girdėję per radiją ir isteriškus Hitlerio klyksmus. Visa tai buvo žinoma.
Tačiau daugelis nepamiršo, kad 1915–1918 metais Lietuvą užėmę vokiečiai su žydais elgėsi gerai. Daug žydų tarnavo vokiečių armijoje, vienas vokiečių karininkas žydas gyveno ir mūsų namuose. Tad iš tokios kultūringos tautos nieko labai baisaus nesitikėjome. Apie Hitlerio ir Stalino kėslus, Lietuvos padalijimą nieko tada nežinojome ir net nenutuokėme.
1940 metų birželio 15 dieną rusai užėmė Lietuvą ir po savaitės, dviejų ėmė įvedinėti savo tvarką.
Mus tuojau pat puolė persekioti kaip turtingus žmones, nacionalizavo namą, parduotuvę. Tėvas pradėjo dirbti lentpjūvėje, dėdė – prekyboje („Vojentorge“).
Mes nežinojome ir nenutuokėme, kad tuojau prasidės represijos, trems į Sibirą. Juk mūsų šeima politinėje veikloje nedalyvavo, tarybų valdžiai nebuvo prasikaltusi. Vienintelė jos kaltė –buvo pasiturinti.
1941 metų birželio 14-ąją dalis mūsų šeimos – mamos brolis Geršonas Volpertas su žmona ir dukromis, mano pusseserėmis – buvo ištremti į Sibirą. Kaip vėliau paaiškėjo, tremtis juos išgelbėjo – visi išgyveno.
Likusieji mūsų šeimos nariai buvo įsitikinę, kad mus visus išveš, kasdien to laukėme, tačiau taip ir nesulaukėme – 1941 metų birželio 22 dieną prasidėjo karas.
Vokiečiai užėmė Telšius birželio 25-ąją, o jau birželio 28-ąją visi miesto žydai, tarp kurių buvome ir mes, visa Gurvičių šeima, buvome išvaryti iš savo butų ir apgyvendinti Rainių dvaro daržinėse.
Dar viena stovykla buvo įsteigta Viešvėnuose. Ten buvo suvaryti visi Luokės, Varnių, Laukuvos ir kitų aplinkinių miestelių žydai.
Rainiuose nebuvome aptverti nei spygliuota, nei kokia kitokia tvora. Galėjome vaikščioti laisvai. Vyrus dieną išvarydavo į darbą, o moterims buvo leista eiti į miestą atsinešti maisto. Šalia stovyklos tekėjo upelis, kur mes, vaikai, vaikščiojom maudytis. Sunkiausia buvo vyrų dalia: juos vertė iškasti ir nuplauti sovietų nužudytų Telšių kalėjimo kalinių lavonus, valyti griuvėsius, dirbti kitus pagalbinius darbus, prižiūrėtojai iš dirbančiųjų tyčiojosi, mušė.
Tada maniau, kad nėra jokių galimybių mums išlikti gyviems. Atrodė – niekam nerūpi mūsų likimas.
Taip pragyvenome iki liepos 14-osios.
O tą liepos 14-ąją apie pietus atvažiavo maždaug dešimt vokiečių esesininkų, miesto policijos viršininkas Juodikis, buvęs mano fizinio lavinimo mokytojas, Lietuvos kariuomenės atsargos karininkas, beje, anksčiau visada gerai sugyvenęs su žydais. Dar Mikuckis ir Siurbalis, abu iš saugumo, bei Juodviršis – saugumo policijos viršininkas. Visus stovyklos vyrus suvarė į centrinę dvaro aikštę, ir prasidėjo „mirties šokis”. Vertė bėgti ratu, pagal komandą gultis ir keltis. O patys stovėjo aplink ir daužė šautuvų buožėmis tuos, kurie nespėjo vykdyti komandų. Tai truko apie dvi ar pustrečios valandos. Aš irgi tame rate buvau. Pakliuvau tarp suaugusių vyrų, nes kaip paauglys buvau nemažo ūgio. Kai visi jau buvo išsekę, iš jų atrinko apie 30–40 jaunų vyrų ir sustatė nuošalyje. Mes nesupratome, kodėl jie tai daro. Vienas vokietis garsiai pareiškė: „Dabar eikite į savo barakus, atsisveikinkite su savo moterimis ir vaikais, nes rytoj jūsų jau nebebus. Nebandykite bėgti. Jei bėgsite, užmušime moteris su vaikais. Jei viskas bus ramu – vaikų ir moterų pasigailėsime.“
Nuotaika buvo baisi. Ir vis dėlto dauguma nenorėjo patikėti, kad rytoj žudys. Visi išsiskirstė po daržines ir sugulė miegoti. Mūsų daržinėje buvo antras aukštas, kur buvo laikomi grūdai. Moterys su vaikais miegodavo apačioje, o vyrai antrame aukšte. Tąkart nežinau, kas man padėjo – ar gyvenimo, ar savisaugos instinktas, saugojęs mane per visą karą. Pabudau apie vidurnaktį ir kaip vaikas užsinorėjau pas mamą – nulipau žemyn, atsiguliau šalia jos ir užmigau.
Apie ketvirtą ryto su šūksmais į daržinę įsiveržė baltaraiščiai ir visus vyrus iš antro aukšto išvarė į lauką, nežiūrėjo – jaunas ar senas, apsirengęs ar pusnuogis. Mane paslėpė moterys, pridengė, kuo turėjo, dar ir atsisėdo ant manęs. Kur varė vyrus, nežinojom, bet greitai tapo aišku. Po 20–30 minučių pasigirdo kulkosvaidžių, automatų šūviai, girdėjome ir savo artimųjų klyksmus.
Taip tęsėsi visą liepos 15-ąją. Tą dieną sušaudė mano tėvą Chaimą Gurvičių ir sesers Rūtos pirmąjį vyrą Cemachą Ginsburgą.
Greit paaiškėjo, kad tie 30–40 vyrų buvo atrinkti duobėms kasti. Kad nekiltų iš anksto panika, juos pribaigė patylomis. Nuskandino tvenkinyje, šalia dvaro. Ėmė už kojų ir nardino į vandenį, kol prigirdė. Tai budeliai padarė naktį iš 14 į 15-ąją. Šitai gerai žinau iš savo draugo Boriso Vaino pasakojimo, kuris pusantros paros gulėjo tarp numirėlių (telšiškis Borisas Vainas per šaudymą Rainiuose išliko gyvas, – kuriam laikui praėjus, jis išlipo iš duobės ir vėl nusigavo į stovyklą. Vėliau kartu su Jakovu Gurvičiumi buvo Gerulių stovykloje ir Telšių gete. Iš ten Borisas Vainas nusigavo į Šiaulių getą, iš Šiaulių geto pateko į Dachau. Išlaisvinimo sulaukė Terezinštate, Čekoslovakijoje. Mirė Izraelyje 2001 metais).
Liepos 16-ąją iš pat ryto prapliupo liūtis. Kol lijo, egzekuciją sustabdė, o lietui liovusis, vėl varė vyrus grupėmis iš kitų daržinių ir šaudė toliau.
Labai gerai prisimenu, kad akcija baigėsi liepos 17-ąją. Tą dieną į daržinę atėjo mano draugas Abramas Desiatnikas. Jis jau buvo apsirengęs trumpomis kelnėmis ir mums pasakė, kad akcija baigėsi, kad vaikų, kuriems mažiau nei 15 metų, jau nebešaudys. Mama ir man greitai patrumpino kelnes, nuskuto nuo krūtinės plaukus, kad atrodyčiau kaip vaikas. Mes, vaikai, smalsumo genami, nubėgome pažiūrėti tos vietos, kur buvo šaudoma. Tai buvo visai netoli dvaro, žemė dar lingavo, iš jos sunkėsi kraujas. Tarp išmėtytų šalia duobės daiktų radau savo tėvo piniginę ir sesers Rūtos vyro akinius.
Po to, kai Rainiuose sušaudė visus vyrus, supratome, kad ir mūsų toks pats likimas – anksčiau ar vėliau žūsime.
Liepos 28-ąją mums buvo pasakyta, kad važiuosime į naują vietą. Visus tebesančius šioje, Rainių, stovykloje, Viešvėnuose ir tuos, kurie dar buvo likę gyvi aplinkiniuose miesteliuose, pervežė į vieną vietą – Gerulius. Čia atsidūrė tūkstančiai vaikų ir moterų iš Telšių apskrities. Geruliuose buvo dar blogesnė padėtis nei Rainiuose. Žmonės pradėjo mirti iš bado ir nuo visokių ligų.
Mes, likę gyvi paaugliai berniukai, turėjome visą stovyklą aprūpinti maistu. Turėjome arklius, važinėjome po kaimus, prašėme ūkininkus sušelpti mus maistu ir tada pamatėme, kad dar daug gerų žmonių yra Lietuvoje.
Rugpjūčio gale pasklido kalbos, kad vėl bus žudynės. Telšiuose šalia ežero buvo rengiamas geto kvartalas. Iš šios vietos iškeldinėjo visus ten gyvenusius žmones. Merginos, kurios dirbo komendantūroje, sužinojo, kad šeštadienį ruošiama akcija: paliks 500 jaunų moterų, o visas kitas kartu su vaikais sušaudys. Iš karčios patirties jau žinojau, kas gali atsitikti. Todėl rugpjūčio 28-ąją, ketvirtadienį, su Borisu Vainu ir Liova Šaveliu apie penktą ryto išėjome iš stovyklos. Tą dieną apsauga nebuvo didelė.
Pasislėpėme Juodsodės kaime pas ūkininką Domeiką, maždaug pusantro kilometro nuo Gerulių stovyklos. Pas Domeiką susirinko dvylika berniukų, ir visus juos Domeika paslėpė savo pirtyje.
Šeštadienį, apie septintą aštuntą ryto išgirdome šūvių papliūpas, moterų ir vaikų klyksmus. Tai tęsėsi visą dieną. Mes dvylikos–penkiolikos metų berniukai, galima sakyti, vaikai, sėdėjome uždaryti pirtyje ir viską girdėjome. Buvo labai baisu. Per tą dieną pasenome kokia dvidešimčia metų. Sekmadienį šaudymai baigėsi.
Domeika nuvažiavo pasižiūrėti, kas gi ten darėsi. Jis pamatė milžinišką labai ilgą duobę. Iš aplinkinių kaimų suvaryti valstiečiai turėjo tą duobę užkasti, nes vyrų žydų jau nebebuvo. Sugrįžęs Domeika pasakė, kad apie 500 jaunų moterų nuvarytos į Telšių getą. Neprisimenu, kas man pasakė, bet aš žinojau, kad mama ir Rūta liko gyvos, pateko į getą.
Po šio baisaus šaudymo Domeika pabijojo mus laikyti, ir keletą dienų mes praleidome miške. Lietuvis, pavarde Girtas, mums nešiojo valgyti.
Jau po dviejų ar trijų dienų mes pasiskirstėme pas valstiečius ir pradėjome dirbti. Kasėme bulves, aš ganiau karves.
Rugsėjo vidury į kaimą, kuriame aš buvau, atvažiavo vienas man nepažįstamas žmogus (kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo Stanislovas Liškus, per visą karą daug padėjęs žydams) ir pradėjo klausinėti, kur aš esu. Pasirodo, jį atsiuntė mano motina ir prašė atvežti mane į getą. Tačiau tą kartą į getą su juo aš negrįžau, nes baisiai bijojau. Po kiek laiko jis atvyko antrą kartą ir atvežė mamos laišką, kuriame ji vokiškai rašė: „Jaša, sugrįžk – tau negresia pavojus.“ Tąkart apsisprendžiau – grįžau. Jis atvežė mane pasisodinęs ant dviračio. Taip atsiradau Telšių gete.
Gyvenimo sąlygos Telšių gete buvo geresnės nei Rainiuose ir Geruliuose. Mano mama Telšių gete turėjo gana tvarkingą kambarėlį. Kartu su ja ten gyveno mano sesuo Rūta, senelė Alida Volpert, teta Sonia Deletickienė, kuri dar prieš karą atvyko pas mus iš Kauno, jos vyras ir duktė buvo Kauno gete. Kur mano senelė slapstėsi tas porą dienų, išėjusi iš Gerulių stovyklos, aš nežinau, tačiau į Telšių getą įėjo su visais kartu. Gete aš praleidau keletą dienų spalio pradžioje. Mano sesuo Rūta kurį laiką buvo radusi prieglobstį Telšių „Alkos“ muziejuje, o prieš pat likviduojant Telšių getą į savo namus Rūtą parsivedė jos senas bičiulis Pranas Laucevičius.
Telšių getas buvo likviduotas 1941 metų gruodžio 23 dieną.
Gruodžio 17-ąją aš išvedžiau iš geto savo mamą ir nuvežiau į kaimą. Apie gruodžio 19-ąją išvežiau iš geto ir savo senelę. Kartu apsigyvenome Kuodžių kaime pas valstietį Baltmiškį.
Gruodžio 22-ąją pas mus į kaimą atvažiavo policininkas (policininkai važinėjo pas visus žmones, kur gyveno ir dirbo žydai) ir pasakė mums, kad man, mamai ir senelei reikia važiuoti į „medicininę apžiūrą“. Mes jau žinojome, ką tai reiškia. Senelė niekur nevažiavo, kadangi buvo neregistruota. Policininkas buvo mūsų pažįstamas ir neužrašė, kas iš mūsų ten buvo. Valstietis, mūsų šeimininkas, buvo senas. Jis nelabai suprato, kas dedasi, ir, vykdydamas valdžios nurodymus, susodino mus į vežimą, kad nuvežtų į getą. Iki Telšių – septyni kilometrai. Pakeliui sutikome vieną baltaraištį, pavarde Mitkevičius. Jis mane pažino, paklausė, kur važiuojam. Aš jam pasakiau, kad į getą, – medicininė apžiūra. Mitkevičius pasakė, kad jis specialiai išeina iš Telšių – nenorįs dalyvauti moterų ir vaikų žudynėse, o mus perspėjo: „Žiūrėkite, nepakliūkite su mama į getą“. Aš, žinoma, net negalvojau į getą važiuoti. Kai privažiavome Telšius, pasakiau savo valstiečiui: „Tu grįžk atgal, sakyk, kad Gurvičius man pagrasino peiliu, turėjau juos paleisti ir nežinau, kur jie nuėjo.“ Taip jis ir padarė.
Vėlyvą naktį aš su mama nuėjome į muziejų, kuriame turėjo būti mūsų sesuo, tačiau ten mūsų neįsileido. Mama galvojo, galvojo ir sugalvojo: „Jaša, eime, gal mus priims Masiulienė, gera mūsų pažįstama.“ Mes pasibeldėme, Masiulienė mus priėmė, paklojo lovas. O 23-iosios rytą atbėgo iš miesto ir pasakė, kad visi iš geto išvežti sušaudyti. Vėl Rainiuose, tik kitoje vietoje. Ji mus išlaikė iki vakaro, o vakare pasakė, kad policininkai eina iš namo į namą ieškodami žydų, ir jinai nebegalinti mūsų laikyti, eikite kur norite. Mes su mama buvome beviltiškoje padėtyje, bet jai vėl atėjo į galvą šviesi mintis: „Einam pas vyskupą.“
Vyskupą Justiną Staugaitį mama pažinojo, jis buvo mūsų parduotuvės klientas. Tai buvo labai gerbiamas žmogus. 1918 metais vyskupas Justinas Staugaitis pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės deklaraciją. Jam leidus, jo šeimininkė Levinskaja mus paslėpė tamsiame kambaryje. Praėjus kokioms penkioms šešioms minutėms po to, kai mes atėjome į vyskupiją, už durų išgirdome siaubingus klyksmus. Prie vyskupijos durų su savo vaikais atbėgo rabino Blocho žmona, ją vijosi policininkai. Aš girdėjau, kaip ji maldavo palikti vaikus, prašė padaryti iš jų krikščionis, o ją užmušti. Prašė ir vyskupo šeimininkė, bet niekas nepadėjo. Juos nuvarė į Telšių kalėjimą. O mes tame tamsiame kambarėlyje slapstėmės savaitę. Po savaitės jau žinojome, kad visi likę gyvi žydai surinkti, uždaryti į kalėjimą, vėliau sušaudyti. Tuomet dar nežinojau, kur yra mano sesuo. Žinojau tik, kad mano senelė kaime. Po savaitės mums pasakė, kad likti vyskupijoje nebegalime, turime išeiti.
Mus išlydintys vyskupo darbininkai nusprendė mus su mama gelbėti ir nuvedė į vyskupijos kiaulidę. Čia, pasislėpę po lentynomis, išbuvome apie dvi savaites. Neprisimenu tų žmonių, kurie mus gelbėjo, pavardžių, tačiau vardų neužmiršau: Steponas (jis šėrė kiaules) ir Elena bei Basė.
Mama gerai pažinojo vieną buvusią dvarininkę, pavarde Šukštienė (Norkevičiūtė), kuri gyveno netoli vyskupijos, tame name, kur buvo vaistinė. Mama kreipėsi į ją prašydama pagalbos, ir mes buvom išgirsti. Mus priglaudė Halinos ir Vaclovo Šukštų šeima.
Šukštos gyveno pirmame aukšte, o antrame šio namo aukšte gyveno saugumo viršininkas Juodviršis. Nepaisydami to, Šukštos mus priėmė, davė atskirą kambarį. Gilią ir šaltą 1942 metų žiemą tai buvo išsigelbėjimas. Halina Šukštienė globojo ir maitino mus ištisas šešias savaites. Geriau kaip pas ją negalėjo būti. Mamai ji išgydė pūlinį nugaroje, pati jį prapjovė. Vis dėlto ilgai užsibūti ir čia negalėjom, – pas saugumo viršininką Juodviršį, gyvenusį antrame aukšte, nuolat vaikščiojo policininkai.
Būnant pas Šukštas man gimė labai gera idėja. Paprašiau jų tarnaitės, kuri irgi žinojo, jog mes slapstomės, kad nueitų į miesto savivaldybę mano klasės draugo Albino Gudzinsko metrikų. Gudzinskų šeima Telšiuose nebegyveno, birželio 14-ąją jie buvo išvežti į Sibirą. Šukštų tarnaitė taip ir padarė, atnešė mano bendraklasio Albino-Stasio Gudzinsko gimimo liudijimą, ir nuo tos dienos aš, turėdamas oficialų dokumentą, tapau pusiau legaliu žmogumi.
Kadangi pas Šukštas vis dėlto pavojinga buvo slėptis, užsigydę žaizdas ir kiek atsikvėpę, išėjome.
Kur patraukė mama, nebežinau. O aš ėjau iš rankų į rankas – vienas pažįstamas perduodavo kitam savo geram pažįstamam. Bekaitaliodami savo slapstymosi vietas, mes su mama išsiskyrėme.
Tuo tarpu mano sesuo Rūta ištekėjo už Prano Laucevičiaus, ir aš buvau laimingas, kad ji bus išgelbėta.
1942-ųjų pavasarį glaudžiausi Telšiuose pas Marytę Kesminaitę, gyvenančią Turgaus aikštėje. Kesminaitė visą gyvenimą dirbo pas žydus ir stengėsi jiems padėti per vokiečių okupaciją. Tuo laiku jos sūnus buvo Vokietijoje, išvežtas reicho darbams. Iš Marytės Kesminaitės teko bėgti irgi po kratos. Policininkai įėjo pro priekines duris, o aš pro virtuvę išpuoliau į kiemą. Porą valandų išbuvau malkinėje. Išėjau, kai pamačiau, kad krata jau baigėsi.
1942 metų gegužės mėnesį aš su mama vėl atsidūrėme abu toje pačioje vietoje – pas Vainauskus, Telšiuose, Birutės gatvėje. Kartu buvome apie dvi savaites. Mane iš ten išsivedė Jonas Adomaitis, o mama dar pasiliko pas Vainauskus. Tačiau kažkas įskundė, kad Vainauskai slapsto žydus, ir Telšių policija padarė pas juos kratą. Mama buvo rūsyje. Vienas policininkas ją pamatė ir tyliai pasakė: „Nebijokite, ponia Gurvičiene, aš Jūsų neišduosiu...“
Gerai neprisimenu kaip, bet iš Šukštų mudu su mama pakliuvome į Gadunavą pas Jančiauskus. Ten išbuvome apie dvi savaites. Didelei Jančiauskų šeimai sunku buvo slapstyti du žmones. Mane Jančiauskienė išvežė į Sedą, pas kleboną Velutį, o mama grįžo į Telšius, pas kurijos darbininkus.
Sedoje, pas kleboną Velutį, aš glaudžiausi apie dvi savaites. Prieš Velykas prasidėjo rekolekcijos (laikas nuo Užgavėnių iki Velykų), kartu su klebonu Velučiu važinėjom po pamaldas iš bažnyčios į bažnyčią. O po rekolekcijų klebonas Velutis nusiuntė mane į Telšius pas Stanislavą Dausinienę. Čia aš sutikau savo mamą.
Stanislava Dausinienė ir jos artimieji – sūnus Stanislovas Dausinas ir jo žmona Zuzana, dukra Elena Adomaitienė (Dausinaitė) ir jos vyras Jonas Adomaitis − per visą karą gelbėjo žydus. Ši šeima buvo mano angelas sargas visu okupacijos laikotarpiu. Jei ne šie gerieji žmonės, kažin ar aš ir mano motina bei daug kitų žydų būtume likę gyvi.
Iškilus pavojui, Dausinų šeimos nariai surasdavo mums vietą pas kitus patikimus gelbėtojus. Tiek aš, tiek mano motina pas Stanislavą Dausinienę beldėmės ne vieną kartą. Man gerai žinoma, kad 1943 metų pavasarį Stanislava priėmė į savo namus telšiškių gydytojų Miros ir Mošės Blatų dukrą Libą. Kai 1944-ųjų rugpjūtį prie Telšių priartėjo frontas, Stanislava Dausinienė kartu su jos gelbėjama mergaite buvo areštuotos ir uždarytos į Telšių kalėjimą. Jos tik per plauką išvengė mirties: abi pabėgo iš kalėjimo kilus sumaiščiai, vokiečiams traukiantis iš miesto.
Dausinienė buvo prisiekusi adventistė. Ne tik ji, bet ir kiti adventistai stengėsi padėti žydams. Tokia buvo jų nuostata. Kartu su mama tarp adventistų prabuvome iki birželio.
Iš Dausinienės patekau pas valstietį Astrauską, gyvenantį Navarėnų kaime. Po kokio mėnesio Astrauskas mane nusiuntė pas savo giminaitį Žutautą į Dadotkų kaimą netoli Sedos. Ten, be manęs, jau slapstėsi Doba Heimanaitė ir Perla Babusienė. Kai pasidarė pavojinga, perėjau į Rubikių kaimą pas valstietį Niuniavą ir pragyvenau pas jį iki 1942 metų spalio.
Pas Niuniavą pasitaikydavo ir linksmokų situacijų: Niuniava buvo jau senas žmogus, o aš kartais užsimiršdavau ir užsivilkęs jo kailinius, galima sakyti, lakstydavau po laukus. Iš toli pamatę kaimynai sakydavo: „Kas tam seniui Niuniavai pasidarė, koks velnias jį nešioja?“ Arba kai pas Niuniavas būdavo talkos, kol žmonės kasdavo bulves, aš paruošdavau pietus, o vėliau suėję trobon talkininkai stebėdavosi, kaip ta šeimininkė taip greitai sugeba valgį paruošti.
Būdamas pas Niuniavą sužinojau, kad netoliese, Sedos valsčiaus Užpelkių kaime, gyvena labai padorus žmogus Buknys. Ne kartą girdėjau kalbant, kad jis padeda slapstytis žydams. Tiksliai neprisimenu, kaip susipažinau su Buknių sūnumi Daniumi, jis buvo mano bendraamžis, tačiau puikiai prisimenu, kad 1942 metų spalio viduryje jis atėjo pas Niuniavas, susirado mane ir nusivedė į savo vienkiemį Užpelkių kaime.
Pas Buknius jaučiausi ypatingai gerai. Ūkis iš visų pusių buvo apsuptas miškų, retai užeidavo svetimi žmonės. Visa Buknių šeima – tėvas Raimondas, motina Stasė ir vaikai Genė ir Danius – buvo labai draugiški. Ši vieta buvo ideali slapstymuisi. Gyvenau čia laisvai, šeimininkams padėdavau nudirbti ūkio darbus, o svečiams jie mane pristatydavo kaip giminaitį. Gyvenau pas juos lapkritį, gruodį ir 1943 metų sausį.
Bukniai ir dar keli kaimynai buvo įrengę miške slėptuvę, kurioje slapstėsi keturios žydų mergaitės. Aplinkiniai gyventojai nešiodavo joms maistą. Kartais nunešdavau ir aš. Matydavau besislapstančias merginas ir šeštadieniais, kai jos ateidavo pas Buknius į pirtį.
Visos keturios mergaitės išliko gyvos ir po išvadavimo išvyko į Palestiną.
Būčiau galėjęs pas Buknius ir toliau laisvai gyventi, jei ne vienas įvykis.
Kartą popietę sėdėjau virtuvėje šalia krosnies ir valiau pistoletą. Ginklą su savimi nešiojausi nuolat, buvau nusprendęs gyvas nepasiduoti. Neprisimenu tiksliai aplinkybių, kada tas ginklas pas mane atsirado, žinau tik kad pistoletas buvo paliktas rusų. Bevalydamas pistoletą pakėliau galvą ir, pažvelgęs pro langą, pamačiau, kad prie durų artinasi du uniformuoti policininkai. Pusiau išardytą pistoletą įmečiau į krosnį, kuri tuomet nesikūreno, įbėgau į kitą kambarį, alkieriuką, ir, išstūmęs lango rėmus, pasileidau į mišką. Tą minutę tikrai sumušiau visus bėgimo rekordus. Po kurio laiko pastebėjau, kad manęs niekas nesiveja, bet miške dar išbuvau apie porą valandų, bijojau grįžti pas Buknius. Vaikščiojau, kol išgirdau šeimininko ir jo sūnaus balsus: „Kur jis gali būti? Kur jis galėjo pabėgti?“ Jie papasakojo man, kad policininkai užėję atsitiktinai, norėję atsigerti. Jie net neįtarė, kad čia kas nors slepiasi, tačiau užėję pastebėjo, kad atidarytas langas, ir susivokė, kad per jį ką tik kažkas pabėgo. Jie paklausė Buknį, kas tas pabėgėlis. Bukniai paaiškino, kad tai medžiotojas brakonierius. Manęs jie nesivijo, tačiau po šio įvykio pasilikti pas Buknius nebegalėjau – pirkioje nebenakvojau, miegoti ėjau į daržinę. Mano prašymu Buknys pasikinkė arklį, įsodino mane į roges ir nuvežė į Telšius pas Vaičekauskus, kur tuo metu slapstėsi mano mama.
Ir vėl prasidėjo mano klajonės, kol atsiradau Juozapo ir Stanislavos Byrų šeimoje, Vygantiškių kaime, maždaug 5 km nuo Telšių.
Gruodžio 17-ąją aš išvedžiau iš geto savo mamą ir nuvežiau į kaimą. Apie gruodžio 19-ąją išvežiau iš geto ir savo senelę. Kartu apsigyvenome Kuodžių kaime pas valstietį Baltmiškį.
Gruodžio 22-ąją pas mus į kaimą atvažiavo policininkas (policininkai važinėjo pas visus žmones, kur gyveno ir dirbo žydai) ir pasakė mums, kad man, mamai ir senelei reikia važiuoti į „medicininę apžiūrą“. Mes jau žinojome, ką tai reiškia. Senelė niekur nevažiavo, kadangi buvo neregistruota. Policininkas buvo mūsų pažįstamas ir neužrašė, kas iš mūsų ten buvo. Valstietis, mūsų šeimininkas, buvo senas. Jis nelabai suprato, kas dedasi, ir, vykdydamas valdžios nurodymus, susodino mus į vežimą, kad nuvežtų į getą. Iki Telšių – septyni kilometrai. Pakeliui sutikome vieną baltaraištį, pavarde Mitkevičius. Jis mane pažino, paklausė, kur važiuojam. Aš jam pasakiau, kad į getą, – medicininė apžiūra. Mitkevičius pasakė, kad jis specialiai išeina iš Telšių – nenorįs dalyvauti moterų ir vaikų žudynėse, o mus perspėjo: „Žiūrėkite, nepakliūkite su mama į getą“. Aš, žinoma, net negalvojau į getą važiuoti. Kai privažiavome Telšius, pasakiau savo valstiečiui: „Tu grįžk atgal, sakyk, kad Gurvičius man pagrasino peiliu, turėjau juos paleisti ir nežinau, kur jie nuėjo.“ Taip jis ir padarė.
Vėlyvą naktį aš su mama nuėjome į muziejų, kuriame turėjo būti mūsų sesuo, tačiau ten mūsų neįsileido. Mama galvojo, galvojo ir sugalvojo: „Jaša, eime, gal mus priims Masiulienė, gera mūsų pažįstama.“ Mes pasibeldėme, Masiulienė mus priėmė, paklojo lovas. O 23-iosios rytą atbėgo iš miesto ir pasakė, kad visi iš geto išvežti sušaudyti. Vėl Rainiuose, tik kitoje vietoje. Ji mus išlaikė iki vakaro, o vakare pasakė, kad policininkai eina iš namo į namą ieškodami žydų, ir jinai nebegalinti mūsų laikyti, eikite kur norite. Mes su mama buvome beviltiškoje padėtyje, bet jai vėl atėjo į galvą šviesi mintis: „Einam pas vyskupą.“
Vyskupą Justiną Staugaitį mama pažinojo, jis buvo mūsų parduotuvės klientas. Tai buvo labai gerbiamas žmogus. 1918 metais vyskupas Justinas Staugaitis pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės deklaraciją. Jam leidus, jo šeimininkė Levinskaja mus paslėpė tamsiame kambaryje. Praėjus kokioms penkioms šešioms minutėms po to, kai mes atėjome į vyskupiją, už durų išgirdome siaubingus klyksmus. Prie vyskupijos durų su savo vaikais atbėgo rabino Blocho žmona, ją vijosi policininkai. Aš girdėjau, kaip ji maldavo palikti vaikus, prašė padaryti iš jų krikščionis, o ją užmušti. Prašė ir vyskupo šeimininkė, bet niekas nepadėjo. Juos nuvarė į Telšių kalėjimą. O mes tame tamsiame kambarėlyje slapstėmės savaitę. Po savaitės jau žinojome, kad visi likę gyvi žydai surinkti, uždaryti į kalėjimą, vėliau sušaudyti. Tuomet dar nežinojau, kur yra mano sesuo. Žinojau tik, kad mano senelė kaime. Po savaitės mums pasakė, kad likti vyskupijoje nebegalime, turime išeiti.
Mus išlydintys vyskupo darbininkai nusprendė mus su mama gelbėti ir nuvedė į vyskupijos kiaulidę. Čia, pasislėpę po lentynomis, išbuvome apie dvi savaites. Neprisimenu tų žmonių, kurie mus gelbėjo, pavardžių, tačiau vardų neužmiršau: Steponas (jis šėrė kiaules) ir Elena bei Basė.
Mama gerai pažinojo vieną buvusią dvarininkę, pavarde Šukštienė (Norkevičiūtė), kuri gyveno netoli vyskupijos, tame name, kur buvo vaistinė. Mama kreipėsi į ją prašydama pagalbos, ir mes buvom išgirsti. Mus priglaudė Halinos ir Vaclovo Šukštų šeima.
Šukštos gyveno pirmame aukšte, o antrame šio namo aukšte gyveno saugumo viršininkas Juodviršis. Nepaisydami to, Šukštos mus priėmė, davė atskirą kambarį. Gilią ir šaltą 1942 metų žiemą tai buvo išsigelbėjimas. Halina Šukštienė globojo ir maitino mus ištisas šešias savaites. Geriau kaip pas ją negalėjo būti. Mamai ji išgydė pūlinį nugaroje, pati jį prapjovė. Vis dėlto ilgai užsibūti ir čia negalėjom, – pas saugumo viršininką Juodviršį, gyvenusį antrame aukšte, nuolat vaikščiojo policininkai.
Būnant pas Šukštas man gimė labai gera idėja. Paprašiau jų tarnaitės, kuri irgi žinojo, jog mes slapstomės, kad nueitų į miesto savivaldybę mano klasės draugo Albino Gudzinsko metrikų. Gudzinskų šeima Telšiuose nebegyveno, birželio 14-ąją jie buvo išvežti į Sibirą. Šukštų tarnaitė taip ir padarė, atnešė mano bendraklasio Albino-Stasio Gudzinsko gimimo liudijimą, ir nuo tos dienos aš, turėdamas oficialų dokumentą, tapau pusiau legaliu žmogumi.
Kadangi pas Šukštas vis dėlto pavojinga buvo slėptis, užsigydę žaizdas ir kiek atsikvėpę, išėjome.
Kur patraukė mama, nebežinau. O aš ėjau iš rankų į rankas – vienas pažįstamas perduodavo kitam savo geram pažįstamam. Bekaitaliodami savo slapstymosi vietas, mes su mama išsiskyrėme.
Tuo tarpu mano sesuo Rūta ištekėjo už Prano Laucevičiaus, ir aš buvau laimingas, kad ji bus išgelbėta.
1942-ųjų pavasarį glaudžiausi Telšiuose pas Marytę Kesminaitę, gyvenančią Turgaus aikštėje. Kesminaitė visą gyvenimą dirbo pas žydus ir stengėsi jiems padėti per vokiečių okupaciją. Tuo laiku jos sūnus buvo Vokietijoje, išvežtas reicho darbams. Iš Marytės Kesminaitės teko bėgti irgi po kratos. Policininkai įėjo pro priekines duris, o aš pro virtuvę išpuoliau į kiemą. Porą valandų išbuvau malkinėje. Išėjau, kai pamačiau, kad krata jau baigėsi.
1942 metų gegužės mėnesį aš su mama vėl atsidūrėme abu toje pačioje vietoje – pas Vainauskus, Telšiuose, Birutės gatvėje. Kartu buvome apie dvi savaites. Mane iš ten išsivedė Jonas Adomaitis, o mama dar pasiliko pas Vainauskus. Tačiau kažkas įskundė, kad Vainauskai slapsto žydus, ir Telšių policija padarė pas juos kratą. Mama buvo rūsyje. Vienas policininkas ją pamatė ir tyliai pasakė: „Nebijokite, ponia Gurvičiene, aš Jūsų neišduosiu...“
Gerai neprisimenu kaip, bet iš Šukštų mudu su mama pakliuvome į Gadunavą pas Jančiauskus. Ten išbuvome apie dvi savaites. Didelei Jančiauskų šeimai sunku buvo slapstyti du žmones. Mane Jančiauskienė išvežė į Sedą, pas kleboną Velutį, o mama grįžo į Telšius, pas kurijos darbininkus.
Sedoje, pas kleboną Velutį, aš glaudžiausi apie dvi savaites. Prieš Velykas prasidėjo rekolekcijos (laikas nuo Užgavėnių iki Velykų), kartu su klebonu Velučiu važinėjom po pamaldas iš bažnyčios į bažnyčią. O po rekolekcijų klebonas Velutis nusiuntė mane į Telšius pas Stanislavą Dausinienę. Čia aš sutikau savo mamą.
Stanislava Dausinienė ir jos artimieji – sūnus Stanislovas Dausinas ir jo žmona Zuzana, dukra Elena Adomaitienė (Dausinaitė) ir jos vyras Jonas Adomaitis − per visą karą gelbėjo žydus. Ši šeima buvo mano angelas sargas visu okupacijos laikotarpiu. Jei ne šie gerieji žmonės, kažin ar aš ir mano motina bei daug kitų žydų būtume likę gyvi.
Iškilus pavojui, Dausinų šeimos nariai surasdavo mums vietą pas kitus patikimus gelbėtojus. Tiek aš, tiek mano motina pas Stanislavą Dausinienę beldėmės ne vieną kartą. Man gerai žinoma, kad 1943 metų pavasarį Stanislava priėmė į savo namus telšiškių gydytojų Miros ir Mošės Blatų dukrą Libą. Kai 1944-ųjų rugpjūtį prie Telšių priartėjo frontas, Stanislava Dausinienė kartu su jos gelbėjama mergaite buvo areštuotos ir uždarytos į Telšių kalėjimą. Jos tik per plauką išvengė mirties: abi pabėgo iš kalėjimo kilus sumaiščiai, vokiečiams traukiantis iš miesto.
Dausinienė buvo prisiekusi adventistė. Ne tik ji, bet ir kiti adventistai stengėsi padėti žydams. Tokia buvo jų nuostata. Kartu su mama tarp adventistų prabuvome iki birželio.
Iš Dausinienės patekau pas valstietį Astrauską, gyvenantį Navarėnų kaime. Po kokio mėnesio Astrauskas mane nusiuntė pas savo giminaitį Žutautą į Dadotkų kaimą netoli Sedos. Ten, be manęs, jau slapstėsi Doba Heimanaitė ir Perla Babusienė. Kai pasidarė pavojinga, perėjau į Rubikių kaimą pas valstietį Niuniavą ir pragyvenau pas jį iki 1942 metų spalio.
Pas Niuniavą pasitaikydavo ir linksmokų situacijų: Niuniava buvo jau senas žmogus, o aš kartais užsimiršdavau ir užsivilkęs jo kailinius, galima sakyti, lakstydavau po laukus. Iš toli pamatę kaimynai sakydavo: „Kas tam seniui Niuniavai pasidarė, koks velnias jį nešioja?“ Arba kai pas Niuniavas būdavo talkos, kol žmonės kasdavo bulves, aš paruošdavau pietus, o vėliau suėję trobon talkininkai stebėdavosi, kaip ta šeimininkė taip greitai sugeba valgį paruošti.
Būdamas pas Niuniavą sužinojau, kad netoliese, Sedos valsčiaus Užpelkių kaime, gyvena labai padorus žmogus Buknys. Ne kartą girdėjau kalbant, kad jis padeda slapstytis žydams. Tiksliai neprisimenu, kaip susipažinau su Buknių sūnumi Daniumi, jis buvo mano bendraamžis, tačiau puikiai prisimenu, kad 1942 metų spalio viduryje jis atėjo pas Niuniavas, susirado mane ir nusivedė į savo vienkiemį Užpelkių kaime.
Pas Buknius jaučiausi ypatingai gerai. Ūkis iš visų pusių buvo apsuptas miškų, retai užeidavo svetimi žmonės. Visa Buknių šeima – tėvas Raimondas, motina Stasė ir vaikai Genė ir Danius – buvo labai draugiški. Ši vieta buvo ideali slapstymuisi. Gyvenau čia laisvai, šeimininkams padėdavau nudirbti ūkio darbus, o svečiams jie mane pristatydavo kaip giminaitį. Gyvenau pas juos lapkritį, gruodį ir 1943 metų sausį.
Bukniai ir dar keli kaimynai buvo įrengę miške slėptuvę, kurioje slapstėsi keturios žydų mergaitės. Aplinkiniai gyventojai nešiodavo joms maistą. Kartais nunešdavau ir aš. Matydavau besislapstančias merginas ir šeštadieniais, kai jos ateidavo pas Buknius į pirtį.
Visos keturios mergaitės išliko gyvos ir po išvadavimo išvyko į Palestiną.
Būčiau galėjęs pas Buknius ir toliau laisvai gyventi, jei ne vienas įvykis.
Kartą popietę sėdėjau virtuvėje šalia krosnies ir valiau pistoletą. Ginklą su savimi nešiojausi nuolat, buvau nusprendęs gyvas nepasiduoti. Neprisimenu tiksliai aplinkybių, kada tas ginklas pas mane atsirado, žinau tik kad pistoletas buvo paliktas rusų. Bevalydamas pistoletą pakėliau galvą ir, pažvelgęs pro langą, pamačiau, kad prie durų artinasi du uniformuoti policininkai. Pusiau išardytą pistoletą įmečiau į krosnį, kuri tuomet nesikūreno, įbėgau į kitą kambarį, alkieriuką, ir, išstūmęs lango rėmus, pasileidau į mišką. Tą minutę tikrai sumušiau visus bėgimo rekordus. Po kurio laiko pastebėjau, kad manęs niekas nesiveja, bet miške dar išbuvau apie porą valandų, bijojau grįžti pas Buknius. Vaikščiojau, kol išgirdau šeimininko ir jo sūnaus balsus: „Kur jis gali būti? Kur jis galėjo pabėgti?“ Jie papasakojo man, kad policininkai užėję atsitiktinai, norėję atsigerti. Jie net neįtarė, kad čia kas nors slepiasi, tačiau užėję pastebėjo, kad atidarytas langas, ir susivokė, kad per jį ką tik kažkas pabėgo. Jie paklausė Buknį, kas tas pabėgėlis. Bukniai paaiškino, kad tai medžiotojas brakonierius. Manęs jie nesivijo, tačiau po šio įvykio pasilikti pas Buknius nebegalėjau – pirkioje nebenakvojau, miegoti ėjau į daržinę. Mano prašymu Buknys pasikinkė arklį, įsodino mane į roges ir nuvežė į Telšius pas Vaičekauskus, kur tuo metu slapstėsi mano mama.
Ir vėl prasidėjo mano klajonės, kol atsiradau Juozapo ir Stanislavos Byrų šeimoje, Vygantiškių kaime, maždaug 5 km nuo Telšių.
Apie Kalnėnų, Vygantiškių ir Buožėnų kaimus (4–5 km nuo Telšių) noriu parašyti atskirai.
Kai ten atsidūriau, man pasirodė, kad papuoliau į kitą pasaulį. Pasijutau laisvu žmogumi.
Šiuose kaimuose gyveno žydų atžvilgiu draugiškai nusiteikę valstiečiai. Mums, besislapstantiems, čia visada buvo atdaros durys, visada atsirasdavo lėkštė maisto ir lova pernakvoti.
Visi šių trijų kaimų gyventojai padėjo žydams. Ten slapstėsi Abramas Desiatnikas, seserys Roza ir Dora Zyvaitės, seserys Gita ir Lėja Drukaitės, jų motina, Jehošua Šochotas, jo motina Reizl ir aš, Jakovas Gurvičius.
Vienu metu mano draugas Abramas Desiatnikas kuriam laikui buvo mane įtaisęs į kunigų seminarijos dvarą, esantį maždaug 2 km nuo Telšių – Džiuginėnų kaime. Tame dvare, vadinamajame seminarijos palivarke, gyveno kelios šeimos: Eidintai (pas juos aš apsigyvenau), Šimkai ir Tekoriai.
Noriu pažymėti, kad visos trys šeimos man labai padėjo. Ten gyvenau be baimės, dirbau ir buvau gerai pavalgęs. Visi rūpinosi manimi kaip savo vaiku. Ypač daug padėjo Adelė Eidintaitė. Tik vienuolikos metų, o proto turėjo kaip suaugusi moteris. Ji nuėjo į Telšius pas daktarą Plechavičių paprašyti man drabužių. Kai mūsų ieškojo gestapas, ji vėl nuėjo į Telšius – šįkart pas Adomaitį paprašyti, kad išvestų mane į nepavojingą vietą. Man ji buvo nepakeičiamas žmogus ir pirmoji pagalba bėdoje.
Šis dvaras buvo man prieglobstis apie pusantro ar du mėnesius. Naktimis tenai ganiau arklius. Po kiek laiko pasikeitė dvaro ūkvedys. Nors naujasis ūkvedys žinojo, kas aš esu ir man padėjo, tačiau aš nejutau jam pasitikėjimo ir po kiek laiko vėl išėjau į Vygantiškių kaimą, ten kelias savaites pabuvau pas Leoną Austį.
Leonas Austys ir jo žmona Petrė buvo puikūs žmonės. Birželį, kai mes šventėme Leono varduves, buvo daug svečių. Mane šeimininkas pasodino į pačią garbingiausią vietą ir pasakė: „Visų žudikų piktumui žydukas baliavoja kartu su mumis.“ Leonas Austys buvo Byros „švogeris“ – svainis.
Byrų šeima taip pat gyveno Vygantiškių kaime. Pas juos išbuvau ilgesnį laiką – 1943 metų birželį, liepą ir rugpjūtį. Susidraugavau su visais vaikais: Aldona, Modesta, Juozu ir Eugenija. Gyvendamas pas Byras daugiausia užsiimdavau miško uogų ir grybų rinkimu. Šeimininkė šias gėrybes pristatydavo į priėmimo punktą ir gaudavo už jas vadinamuosius taškus. O už taškus galėdavo nusipirkti muilo, žibalo ir kitų deficitinių dalykų, kurie buvo taip reikalingi valstiečiui. Sekmadieniais vaikščiojau po kaimus, niekas manęs nekliudė, tai buvo savotiškas poilsis po to, ką mums teko išgyventi.
Deja, turėjau palikti ir Byrų šeimą, nes šiose apylinkėse gestapas pradėjo kratas.
O buvo taip.
Rugpjūčio gale į kaimą atostogų atvažiavo vienas lietuvis, kuris tarnavo vokiečių armijoje. Jo pavardė buvo Petravičius. Jis nuėjo į kaimo šokius ir, ten pamatęs mano draugą Abramą Desiatniką, stačiai įsiuto, kad žydas atėjo į šokius. Nuėjo į Telšių policiją ir apskundė. Telšių policijoje dirbo toks Dambrauskas, kuris nekentė komunistų, tačiau simpatizavo žydams. Jis tuojau pat davė žinią į kaimą, liepė būti atsargiems, nes vokiečių kareivis pranešęs policijai. Per kitus šokius vaikinai, kurie draugavo su manimi ir su Desiatniku (Abramą Desiatniką vokietmečiu vadindavo Adomu), tą skundiką Petravičių kaip reikiant primušė ir įmetė į kūdrą. Supratęs, kad vietinė policija nieko nedaro, Petravičius nuvažiavo į Šiaulius ir pasiskundė gestapui. Po kelių dienų į kaimą atvažiavo būrys gestapininkų, ir prasidėjo kratos. Nors kaimai buvo dideli, bet greit visi sužinojo, kad ieško Desiatniko. Namuose jo nerado, Adomas lauke kasė bulves. Kai prie jo priėjo ir paklausė, kur čia ieškoti žydų, jis atsakė, kad čia yra baravykų, raudonviršių ir visokių kitokių, bet žydų tai nematęs. Gestapininkai ieškojo visą dieną, tačiau nieko nerado, o kur aš gyvenau, niekas ir nenumanė.
Vakare gestapininkai susirinko pas Kazlauską ir ten surengė geras išgertuves. Aš tada buvau pas Byras, su savo šeimininku Stanislovu sėdėjom tyliai ir galvojom, kas gi bus toliau. Staiga išgirdom beldžiant į duris. Mano šeimininkas buvo ryžtingas, tikras narsuolis, jis pasiėmė šakes, kirvį ir nuėjo atidaryti durų. O čia, pasirodo, Adomas Desiatnikas atsinešė litrą naminukės ir sako: jeigu gestapininkai gali gerti, tai ko mums neišgerti. Nespėjom išgerti, ir vėl beldžiasi. Atėjo dar vienas mūsų draugas, lietuvis Vaclovas Gricius (nuostabus žmogus, labai daug padėjo man, Adomui Desiatnikui, slapstė seseris Zyvaites). Tą vakarą jis atėjo su Roza Zyvaite. Vaclovas irgi atsinešė degtinės butelį. Žodžiu, tie gestapininkai gėrė koks kilometras nuo mūsų, o mes visai netoliese nuo jų taip pat gėrėm ir dainavom. Rytą, pabudę ir prasiblaivę, viską apsvarstėm: laikas vis dėlto pavojingas, turim visi išsiskirstyt į skirtingas puses. Mano draugas nuėjo į Alsėdžius, Rozą Zyvaitę kažkur nuvedė Vaclovas Gricius, o aš nuėjau pas vienus lietuvius, kurie turėjo ryšių su adventistais. Jų paprašiau kaip nors pranešti mano mamai, kad man reikia pagalbos. Tuo metu Patverių dvare, kurio valdytojas estas Johansonas irgi buvo adventistas, mama gyveno kaip rusų pabėgėlė, nors pats Johansonas žinojo, kad jinai žydė. Aš susitariau su mama, kad išeisiu ant Žarėnų kelio. Man buvo liepta laukti, kol privažiuos brička, kurioje sėdės apkūnus vyras ir moteris su skėčiu. Jie turės mane paimti. Taip ir buvo. Jie atvežė mane į dvarą, prabuvau aš ten su savo mama tris keturias dienas. Sužinojau svarbiausias naujienas – mano sesuo gyva ir turi sūnų. Pasirodo, kartą ji jau buvusi dideliame pavojuje, mamai laiške Rūta rašė, kad ją ruošiasi užmušti. Tačiau tąkart likimas buvo gailestingas ir ji liko gyva.
Johansonai nusprendė nusiųsti mane toli nuo šios vietos – pas savo draugą adventistą Montvilą, gyvenantį Paragaudžių kaime, apie 3 km į šiaurę nuo Kvėdarnos.
Buvo 1943-iųjų spalio pabaiga. Montvilos mane labai gerai priėmė. Davė atskirą kambarį, ir aš net nustojau slapstytis. Pažįstamiems Montvilos sakė, kad esu jų giminių Gudzinskų (nors iš tikro jie Gudzinskų net nepažinojo) sūnus. Pasakojo, kad Gudzinskai ištremti į Sibirą, o aš pabėgęs iš vokiečių darbo stovyklos. Montvilos buvo padorūs žmonės, savo vaikų neturėjo, mane jie labai mylėjo. Aš padėdavau jiems dirbti visus ūkio darbus. Gyvendamas pas Montvilas susidraugavau su valsčiaus tarnautoju Mykolu Vitkevičiumi ir jam padedant pagal mano turimą gimimo liudijimą Albino Stasio Gudzinsko pavarde gavau pasą su savo autentiška nuotrauka. Taip 1944 metais tapau legaliu Kvėdarnos gyventoju. Viena bėda, kad buvau apipjaustytas.
Kai dar mokiausi gimnazijoje, mano klasės auklėtoja buvo labai maloni moteris Plechavičienė. Jos vyras Plechavičius dirbo Telšių ligoninėje chirurgu. O vyro brolis, generolas Povilas Plechavičius, buvo vienas aršiausių tarybų valdžios priešų. Berods 1942 metais aš parašiau savo buvusiai mokytojai laišką ir paprašiau jos padėti kuo galinti savo buvusiam mokiniui. Jinai prisiuntė ir pinigų, ir drabužių (buvau jau visai apiplyšęs) o svarbiausia – man perdavė pažymą, kurioje buvo parašyta, kad vaikystėje sirgau ir dėl kilusio uždegimo mane reikėjo apipjaustyti. Taigi iš visų pusių buvau apsirūpinęs dokumentais ir iš tiesų nebebijojau.
Vienu metu gyvenau Grimzdų kaime pas Praną Jutkevičių, kurio žmoną žydę Amėlanaitę vokiečiai sušaudė.
Po Kvėdarną pasklido gandai, kad kažkur slepiasi žydai. Aš tuomet pažinojau jau daug vokiečių, gyvenančių Kvėdarnoje. Vokiečiai apsupo Jutkevičiaus ūkį. Aš išjojau ant arklio. Likimo ironija: kaip tik manęs vokiečiai paklausė, ar aš nežinąs šiose vietose kokio žydo. Atsakiau, kad čia gyvenu, bet jokio žydo nepažįstu. Vis dėlto atsargumo dėlei dieną iš kaimo išėjau, o sugrįžęs vakare sutikau pavargusius vokiečius. Vienas jų ir sako man: „Tu mums teisingai pasakei, jokio žydo čia nėra.“
Iš karto po šio įvykio nusisamdžiau kambarėlį pas kitus žmones. Jie nežinojo, kad esu žydas, ruošdavo man pietus. Dirbdamas valsčiuje, už kiekvienas vestuves ir gimimo registraciją gaudavau pinigų, galėjau susimokėti už butą ir maistą.
1944 metų pradžioje sužinojau, kad netoliese, bijodama pakliūti į reicho tranybą, slapstosi viena mergaitė. Mes susipažinom su Zofija – Zosele, ji tapo mano žmona. Kartu esam 63 metai.
Kvėdarnoje buvo pasklidę (o gal ir paskleisti) gandai, kad aš esu nesantuokinis Montvilienės sūnus. Halina Montvilienė tada buvo dar pojaunė, stipri moteris, o jos vyras gal kokiais 25 metais už ją vyresnis. Montvilos tuos gandus girdėjo, tačiau diplomatiškai tylėjo. O man tai buvo gera priedanga: aš ir vėl galėjau eiti į „vakaruškas“, laisvai vaikščioti. 1944 metais, liepos pradžioje, mano naujasis draugas Mykolas Vitkevičius sužinojo, kad Kvėdarnos valsčiuje atsirado laisva metrikacijos biuro vedėjo vieta. Pasiūlė man eiti ten dirbti. Aš palyginti neblogai mokėjau lietuviškai ir vokiškai – prieš karą dar spėjau baigti tris reformuotas gimnazijos klases. Iš viso tuomet buvo septynios gimnazijos klasės.
Montvilos nelabai pritarė, kad sutikau eiti valdiškas pareigas. Bijojo, kad galiu būti atpažintas kaip žydas ir pakliūti į žudikų rankas. Tačiau buvau jaunas, drąsos man netrūko, ir 1944 metų liepą tapau Kvėdarnos valsčiaus metrikacijos biuro vedėju. Kaimiečiai mane vadindavo klebonėliu, kviesdavo į krikštynas ir vestuves. Išdirbau šiose pareigose iki pat okupacijos pabaigos, 1944-ųjų spalio 8-osios.
Kai 1944 metų vasarą Johansonų šeima traukėsi į Vakarus, mano motina, kuri tebegyveno pas Johansonus, ryžosi prašyti pagalbos Onos Laucevičienės. Ji žinojo, kad anksčiau pas Laucevičienę slapstėsi jos dukra Rūta, mano sesuo. Nors vėliau Rūtai su Pranu saugumo sumetimais Onos Laucevičienės namus teko palikti.
Pranas Laucevičius užpakalinėje namo pusėje buvo įrengęs slėptuvę ir gerai ją užmaskavęs. Kažkuriuo laikotarpiu ten slapstėsi mano sesuo Rūta ir Dora Raganaitė, o mano mama toje slėptuvėje praleido paskutines tris karo savaites iš jos neišeidama. Ona Laucevičienė ir jos dukra Jadvyga naktimis nešiojo maistą ir viską, kas reikalinga. Netgi kai Telšiai buvo išlaisvinti, mama kurį laiką liko gyventi pas Oną Laucevičienę, o 1945 metais ir aš su savo žmona Zofija ir tik ką gimusia dukrele Rūta, iš Kvėdarnos persikėlę į Telšius, apsigyvenom pas Oną Laucevičienę.
Tik po kurio laiko, kai Telšiuose suradau savo šeimai butą, pasiėmėm mamą ir įsikūrėm naujoje vietoje, tačiau su Ona Laucevičiene ir jos dukra Jadvyga pasilikome draugais visam gyvenimui.
Sesers Rūtos ir jos vyro Prano likimas susiklostė tragiškai.
Dar prieš Telšių geto likvidavimą Rūta pradėjo dirbti Telšių „Alkos” muziejuje. Nuo gimnazijos laikų ji pažinojo Praną Laucevičių, kuris ją mylėjo ir pačiu kritiškiausiu Rūtai laikotarpiu nusprendė ją gelbėti. Išsivežė Rūtą iš muziejaus gruodžio 22-ąją. Jie slapta susituokė, apsigyveno netoli Latvijos sienos – Laižuvoje, tenai Pranas mokytojavo. 1942 metų lapkritį jiems gimė sūnus Telesforas. Vaikelį Pranas perdavė globoti savo motinai ir seseriai Jadvygai į Telšius. Dar tais pačiais metais, Rūtai ir Pranui tebegyvenant Laižuvoje, kažkas Rūtą atpažino, ir ji parašė savo motinai atsisveikinimo laišką, bet man nežinomu būdu tąkart išsigelbėjo. 1944 metais Rūta su Pranu persikėlė į Kairiškių kaimą netoli Tryškių. Pranas ten vėl dirbo mokykloje, Rūta jam padėjo. Paskutinėmis karo dienomis, kai vokiečiai bėgo, ją atpažino vienas vietinis vokietis, kuris 1939 metais kartu su Rūta mokėsi Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Vietos gyventojai gerai žinojo apie įvykusią šiurpią tragediją – Rūtą ir Praną sušaudė paskutinę vokiečių okupacijos dieną prie Virvytės upelės. Ten pat ir užkasė.
Aš netikėjau, kad mano sesuo gali žūti. Kvėdarnoj vokiečių jau nebuvo, ėjau pro paštą, ir paštininkas mane pašaukė: „Stasiuk!” (mane taip vadino karo metais). Pasakė, kad turi man laišką. Tame laiške aš perskaičiau, kad mano sesuo ir jos vyras nužudyti, liko jų sūnus, dvejų metų berniukas. Tada aš apsiverkiau. Aš neverkiau, kai nužudė mano tėvą ir išžudė visą mano giminę. Išgirdęs šią žinią, apsiverkiau.
Praėjus metams nuo Rūtos ir Prano žūties, abi šeimos nusprendė perlaidoti Rūtą ir Praną Telšių miesto kapinėse. Rusų kareivių padedamas suradau tą vietą prie Virvytės kranto, kur jie buvo užkasti. Telesforui tuomet buvo jau treji metukai, bet jis nieko nesuprato, savo motina laikė Prano seserį Jadvygą. Tiesą sužinojo gerokai vėliau, kai paaugo.
Kai ten atsidūriau, man pasirodė, kad papuoliau į kitą pasaulį. Pasijutau laisvu žmogumi.
Šiuose kaimuose gyveno žydų atžvilgiu draugiškai nusiteikę valstiečiai. Mums, besislapstantiems, čia visada buvo atdaros durys, visada atsirasdavo lėkštė maisto ir lova pernakvoti.
Visi šių trijų kaimų gyventojai padėjo žydams. Ten slapstėsi Abramas Desiatnikas, seserys Roza ir Dora Zyvaitės, seserys Gita ir Lėja Drukaitės, jų motina, Jehošua Šochotas, jo motina Reizl ir aš, Jakovas Gurvičius.
Vienu metu mano draugas Abramas Desiatnikas kuriam laikui buvo mane įtaisęs į kunigų seminarijos dvarą, esantį maždaug 2 km nuo Telšių – Džiuginėnų kaime. Tame dvare, vadinamajame seminarijos palivarke, gyveno kelios šeimos: Eidintai (pas juos aš apsigyvenau), Šimkai ir Tekoriai.
Noriu pažymėti, kad visos trys šeimos man labai padėjo. Ten gyvenau be baimės, dirbau ir buvau gerai pavalgęs. Visi rūpinosi manimi kaip savo vaiku. Ypač daug padėjo Adelė Eidintaitė. Tik vienuolikos metų, o proto turėjo kaip suaugusi moteris. Ji nuėjo į Telšius pas daktarą Plechavičių paprašyti man drabužių. Kai mūsų ieškojo gestapas, ji vėl nuėjo į Telšius – šįkart pas Adomaitį paprašyti, kad išvestų mane į nepavojingą vietą. Man ji buvo nepakeičiamas žmogus ir pirmoji pagalba bėdoje.
Šis dvaras buvo man prieglobstis apie pusantro ar du mėnesius. Naktimis tenai ganiau arklius. Po kiek laiko pasikeitė dvaro ūkvedys. Nors naujasis ūkvedys žinojo, kas aš esu ir man padėjo, tačiau aš nejutau jam pasitikėjimo ir po kiek laiko vėl išėjau į Vygantiškių kaimą, ten kelias savaites pabuvau pas Leoną Austį.
Leonas Austys ir jo žmona Petrė buvo puikūs žmonės. Birželį, kai mes šventėme Leono varduves, buvo daug svečių. Mane šeimininkas pasodino į pačią garbingiausią vietą ir pasakė: „Visų žudikų piktumui žydukas baliavoja kartu su mumis.“ Leonas Austys buvo Byros „švogeris“ – svainis.
Byrų šeima taip pat gyveno Vygantiškių kaime. Pas juos išbuvau ilgesnį laiką – 1943 metų birželį, liepą ir rugpjūtį. Susidraugavau su visais vaikais: Aldona, Modesta, Juozu ir Eugenija. Gyvendamas pas Byras daugiausia užsiimdavau miško uogų ir grybų rinkimu. Šeimininkė šias gėrybes pristatydavo į priėmimo punktą ir gaudavo už jas vadinamuosius taškus. O už taškus galėdavo nusipirkti muilo, žibalo ir kitų deficitinių dalykų, kurie buvo taip reikalingi valstiečiui. Sekmadieniais vaikščiojau po kaimus, niekas manęs nekliudė, tai buvo savotiškas poilsis po to, ką mums teko išgyventi.
Deja, turėjau palikti ir Byrų šeimą, nes šiose apylinkėse gestapas pradėjo kratas.
O buvo taip.
Rugpjūčio gale į kaimą atostogų atvažiavo vienas lietuvis, kuris tarnavo vokiečių armijoje. Jo pavardė buvo Petravičius. Jis nuėjo į kaimo šokius ir, ten pamatęs mano draugą Abramą Desiatniką, stačiai įsiuto, kad žydas atėjo į šokius. Nuėjo į Telšių policiją ir apskundė. Telšių policijoje dirbo toks Dambrauskas, kuris nekentė komunistų, tačiau simpatizavo žydams. Jis tuojau pat davė žinią į kaimą, liepė būti atsargiems, nes vokiečių kareivis pranešęs policijai. Per kitus šokius vaikinai, kurie draugavo su manimi ir su Desiatniku (Abramą Desiatniką vokietmečiu vadindavo Adomu), tą skundiką Petravičių kaip reikiant primušė ir įmetė į kūdrą. Supratęs, kad vietinė policija nieko nedaro, Petravičius nuvažiavo į Šiaulius ir pasiskundė gestapui. Po kelių dienų į kaimą atvažiavo būrys gestapininkų, ir prasidėjo kratos. Nors kaimai buvo dideli, bet greit visi sužinojo, kad ieško Desiatniko. Namuose jo nerado, Adomas lauke kasė bulves. Kai prie jo priėjo ir paklausė, kur čia ieškoti žydų, jis atsakė, kad čia yra baravykų, raudonviršių ir visokių kitokių, bet žydų tai nematęs. Gestapininkai ieškojo visą dieną, tačiau nieko nerado, o kur aš gyvenau, niekas ir nenumanė.
Vakare gestapininkai susirinko pas Kazlauską ir ten surengė geras išgertuves. Aš tada buvau pas Byras, su savo šeimininku Stanislovu sėdėjom tyliai ir galvojom, kas gi bus toliau. Staiga išgirdom beldžiant į duris. Mano šeimininkas buvo ryžtingas, tikras narsuolis, jis pasiėmė šakes, kirvį ir nuėjo atidaryti durų. O čia, pasirodo, Adomas Desiatnikas atsinešė litrą naminukės ir sako: jeigu gestapininkai gali gerti, tai ko mums neišgerti. Nespėjom išgerti, ir vėl beldžiasi. Atėjo dar vienas mūsų draugas, lietuvis Vaclovas Gricius (nuostabus žmogus, labai daug padėjo man, Adomui Desiatnikui, slapstė seseris Zyvaites). Tą vakarą jis atėjo su Roza Zyvaite. Vaclovas irgi atsinešė degtinės butelį. Žodžiu, tie gestapininkai gėrė koks kilometras nuo mūsų, o mes visai netoliese nuo jų taip pat gėrėm ir dainavom. Rytą, pabudę ir prasiblaivę, viską apsvarstėm: laikas vis dėlto pavojingas, turim visi išsiskirstyt į skirtingas puses. Mano draugas nuėjo į Alsėdžius, Rozą Zyvaitę kažkur nuvedė Vaclovas Gricius, o aš nuėjau pas vienus lietuvius, kurie turėjo ryšių su adventistais. Jų paprašiau kaip nors pranešti mano mamai, kad man reikia pagalbos. Tuo metu Patverių dvare, kurio valdytojas estas Johansonas irgi buvo adventistas, mama gyveno kaip rusų pabėgėlė, nors pats Johansonas žinojo, kad jinai žydė. Aš susitariau su mama, kad išeisiu ant Žarėnų kelio. Man buvo liepta laukti, kol privažiuos brička, kurioje sėdės apkūnus vyras ir moteris su skėčiu. Jie turės mane paimti. Taip ir buvo. Jie atvežė mane į dvarą, prabuvau aš ten su savo mama tris keturias dienas. Sužinojau svarbiausias naujienas – mano sesuo gyva ir turi sūnų. Pasirodo, kartą ji jau buvusi dideliame pavojuje, mamai laiške Rūta rašė, kad ją ruošiasi užmušti. Tačiau tąkart likimas buvo gailestingas ir ji liko gyva.
Johansonai nusprendė nusiųsti mane toli nuo šios vietos – pas savo draugą adventistą Montvilą, gyvenantį Paragaudžių kaime, apie 3 km į šiaurę nuo Kvėdarnos.
Buvo 1943-iųjų spalio pabaiga. Montvilos mane labai gerai priėmė. Davė atskirą kambarį, ir aš net nustojau slapstytis. Pažįstamiems Montvilos sakė, kad esu jų giminių Gudzinskų (nors iš tikro jie Gudzinskų net nepažinojo) sūnus. Pasakojo, kad Gudzinskai ištremti į Sibirą, o aš pabėgęs iš vokiečių darbo stovyklos. Montvilos buvo padorūs žmonės, savo vaikų neturėjo, mane jie labai mylėjo. Aš padėdavau jiems dirbti visus ūkio darbus. Gyvendamas pas Montvilas susidraugavau su valsčiaus tarnautoju Mykolu Vitkevičiumi ir jam padedant pagal mano turimą gimimo liudijimą Albino Stasio Gudzinsko pavarde gavau pasą su savo autentiška nuotrauka. Taip 1944 metais tapau legaliu Kvėdarnos gyventoju. Viena bėda, kad buvau apipjaustytas.
Kai dar mokiausi gimnazijoje, mano klasės auklėtoja buvo labai maloni moteris Plechavičienė. Jos vyras Plechavičius dirbo Telšių ligoninėje chirurgu. O vyro brolis, generolas Povilas Plechavičius, buvo vienas aršiausių tarybų valdžios priešų. Berods 1942 metais aš parašiau savo buvusiai mokytojai laišką ir paprašiau jos padėti kuo galinti savo buvusiam mokiniui. Jinai prisiuntė ir pinigų, ir drabužių (buvau jau visai apiplyšęs) o svarbiausia – man perdavė pažymą, kurioje buvo parašyta, kad vaikystėje sirgau ir dėl kilusio uždegimo mane reikėjo apipjaustyti. Taigi iš visų pusių buvau apsirūpinęs dokumentais ir iš tiesų nebebijojau.
Vienu metu gyvenau Grimzdų kaime pas Praną Jutkevičių, kurio žmoną žydę Amėlanaitę vokiečiai sušaudė.
Po Kvėdarną pasklido gandai, kad kažkur slepiasi žydai. Aš tuomet pažinojau jau daug vokiečių, gyvenančių Kvėdarnoje. Vokiečiai apsupo Jutkevičiaus ūkį. Aš išjojau ant arklio. Likimo ironija: kaip tik manęs vokiečiai paklausė, ar aš nežinąs šiose vietose kokio žydo. Atsakiau, kad čia gyvenu, bet jokio žydo nepažįstu. Vis dėlto atsargumo dėlei dieną iš kaimo išėjau, o sugrįžęs vakare sutikau pavargusius vokiečius. Vienas jų ir sako man: „Tu mums teisingai pasakei, jokio žydo čia nėra.“
Iš karto po šio įvykio nusisamdžiau kambarėlį pas kitus žmones. Jie nežinojo, kad esu žydas, ruošdavo man pietus. Dirbdamas valsčiuje, už kiekvienas vestuves ir gimimo registraciją gaudavau pinigų, galėjau susimokėti už butą ir maistą.
1944 metų pradžioje sužinojau, kad netoliese, bijodama pakliūti į reicho tranybą, slapstosi viena mergaitė. Mes susipažinom su Zofija – Zosele, ji tapo mano žmona. Kartu esam 63 metai.
Kvėdarnoje buvo pasklidę (o gal ir paskleisti) gandai, kad aš esu nesantuokinis Montvilienės sūnus. Halina Montvilienė tada buvo dar pojaunė, stipri moteris, o jos vyras gal kokiais 25 metais už ją vyresnis. Montvilos tuos gandus girdėjo, tačiau diplomatiškai tylėjo. O man tai buvo gera priedanga: aš ir vėl galėjau eiti į „vakaruškas“, laisvai vaikščioti. 1944 metais, liepos pradžioje, mano naujasis draugas Mykolas Vitkevičius sužinojo, kad Kvėdarnos valsčiuje atsirado laisva metrikacijos biuro vedėjo vieta. Pasiūlė man eiti ten dirbti. Aš palyginti neblogai mokėjau lietuviškai ir vokiškai – prieš karą dar spėjau baigti tris reformuotas gimnazijos klases. Iš viso tuomet buvo septynios gimnazijos klasės.
Montvilos nelabai pritarė, kad sutikau eiti valdiškas pareigas. Bijojo, kad galiu būti atpažintas kaip žydas ir pakliūti į žudikų rankas. Tačiau buvau jaunas, drąsos man netrūko, ir 1944 metų liepą tapau Kvėdarnos valsčiaus metrikacijos biuro vedėju. Kaimiečiai mane vadindavo klebonėliu, kviesdavo į krikštynas ir vestuves. Išdirbau šiose pareigose iki pat okupacijos pabaigos, 1944-ųjų spalio 8-osios.
Kai 1944 metų vasarą Johansonų šeima traukėsi į Vakarus, mano motina, kuri tebegyveno pas Johansonus, ryžosi prašyti pagalbos Onos Laucevičienės. Ji žinojo, kad anksčiau pas Laucevičienę slapstėsi jos dukra Rūta, mano sesuo. Nors vėliau Rūtai su Pranu saugumo sumetimais Onos Laucevičienės namus teko palikti.
Pranas Laucevičius užpakalinėje namo pusėje buvo įrengęs slėptuvę ir gerai ją užmaskavęs. Kažkuriuo laikotarpiu ten slapstėsi mano sesuo Rūta ir Dora Raganaitė, o mano mama toje slėptuvėje praleido paskutines tris karo savaites iš jos neišeidama. Ona Laucevičienė ir jos dukra Jadvyga naktimis nešiojo maistą ir viską, kas reikalinga. Netgi kai Telšiai buvo išlaisvinti, mama kurį laiką liko gyventi pas Oną Laucevičienę, o 1945 metais ir aš su savo žmona Zofija ir tik ką gimusia dukrele Rūta, iš Kvėdarnos persikėlę į Telšius, apsigyvenom pas Oną Laucevičienę.
Tik po kurio laiko, kai Telšiuose suradau savo šeimai butą, pasiėmėm mamą ir įsikūrėm naujoje vietoje, tačiau su Ona Laucevičiene ir jos dukra Jadvyga pasilikome draugais visam gyvenimui.
Sesers Rūtos ir jos vyro Prano likimas susiklostė tragiškai.
Dar prieš Telšių geto likvidavimą Rūta pradėjo dirbti Telšių „Alkos” muziejuje. Nuo gimnazijos laikų ji pažinojo Praną Laucevičių, kuris ją mylėjo ir pačiu kritiškiausiu Rūtai laikotarpiu nusprendė ją gelbėti. Išsivežė Rūtą iš muziejaus gruodžio 22-ąją. Jie slapta susituokė, apsigyveno netoli Latvijos sienos – Laižuvoje, tenai Pranas mokytojavo. 1942 metų lapkritį jiems gimė sūnus Telesforas. Vaikelį Pranas perdavė globoti savo motinai ir seseriai Jadvygai į Telšius. Dar tais pačiais metais, Rūtai ir Pranui tebegyvenant Laižuvoje, kažkas Rūtą atpažino, ir ji parašė savo motinai atsisveikinimo laišką, bet man nežinomu būdu tąkart išsigelbėjo. 1944 metais Rūta su Pranu persikėlė į Kairiškių kaimą netoli Tryškių. Pranas ten vėl dirbo mokykloje, Rūta jam padėjo. Paskutinėmis karo dienomis, kai vokiečiai bėgo, ją atpažino vienas vietinis vokietis, kuris 1939 metais kartu su Rūta mokėsi Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Vietos gyventojai gerai žinojo apie įvykusią šiurpią tragediją – Rūtą ir Praną sušaudė paskutinę vokiečių okupacijos dieną prie Virvytės upelės. Ten pat ir užkasė.
Aš netikėjau, kad mano sesuo gali žūti. Kvėdarnoj vokiečių jau nebuvo, ėjau pro paštą, ir paštininkas mane pašaukė: „Stasiuk!” (mane taip vadino karo metais). Pasakė, kad turi man laišką. Tame laiške aš perskaičiau, kad mano sesuo ir jos vyras nužudyti, liko jų sūnus, dvejų metų berniukas. Tada aš apsiverkiau. Aš neverkiau, kai nužudė mano tėvą ir išžudė visą mano giminę. Išgirdęs šią žinią, apsiverkiau.
Praėjus metams nuo Rūtos ir Prano žūties, abi šeimos nusprendė perlaidoti Rūtą ir Praną Telšių miesto kapinėse. Rusų kareivių padedamas suradau tą vietą prie Virvytės kranto, kur jie buvo užkasti. Telesforui tuomet buvo jau treji metukai, bet jis nieko nesuprato, savo motina laikė Prano seserį Jadvygą. Tiesą sužinojo gerokai vėliau, kai paaugo.
Jadvyga Laucevičiūtė-Baužienė ir užaugino Telesforą, aš jai kaip galėdamas padėjau.
Telesforas Laucevičius baigė Telšiuose tą pačią gimnaziją kaip ir jo motina Rūta, po to studijavo Politechnikos institute Kaune. Baigė mokslus, gyvena ir dirba Lietuvoje, Panevėžyje. Turi žmoną Nijolę, tris vaikus ir penkis anūkus. Tai ir mano sesers Rūtos anūkai ir proanūkiai. Džiaugiuosi, kad tarp jų ir manęs tvirtas ir nuoširdus ryšys.
Per vokiečių okupacijos metus perėjau ne vieną šeimą, man padėjo daug žmonių. Jie rizikavo gyvybe. Už žydų slėpimą grėsė sušaudymas – tai visi žinojo. Galėčiau pasakyti taip: slėpė iš geros širdies, atjausdami. Jei pasisiūlydavome dirbti ūkio darbus, jie mielai sutikdavo. Tačiau tai nebuvo pagrindinė priežastis, dėl ko mus priimdavo. Vis prisimindamas tuos tris kaimus netoli Telšių, kuriuose aš taip saugiai jaučiausi – Kalnėnų, Vygantiškių ir Buožėnų, iki šiol stebiuosi, kokie ten geri, padorūs žmonės gyveno! O Montvilienės gerumas! Juk ją apkalbinėjo: „merga su vaiku”. Bet jinai vis tiek padėjo. Galėjo juk manęs nelaikyti. Žinoma, pasitaikydavo ir tokių kaip Norbutas, kuris iš manęs tyčiojosi. Nuo vienas homoseksualo kunigo turėjau pabėgti. Pas Astrauską nudirbdavau visus darbus, tačiau jis mane laikė vien todėl, kad gerai dirbau. 1942 metais, kai slapsčiausi pas kunigą Janulaitį, jis kasdien man atnešdavo maisto iš vyskupijos, o jo šeimininkė man to maisto neduodavo. Porą savaičių vaikščiojau ir nežinojau ką graužti. Bet tai buvo netipiška.
Okupacijos laikotarpiu mes visi pasikrikštijom, kitaip nebuvo galima. Lietuviai daug lengviau tuomet mus slapstė. Be to, ir garbę juto tapti krikšto tėvais.
Deja, atėjo tokia diena, kai mano senelė Alida Volpert nei krikštytis, nei slapstytis nebenorėjo. Kartu su mumis ji išgyveno Rainių ir Gerulių stovyklų bei Telšių geto sunaikinimo siaubą. Jai prašant, su Telšių vyskupijos pagalba 1942 metų vasarį ji atsidūrė Šiaulių gete. Visą savo buvimo gete laiką ji pasišventė geto vaikų priežiūrai ir pagalbai.
1943 metų rudenį, per Vaikų akciją, ją suėmė kartu su vaikais, jos globotiniais. Žmonės, likę gyvi, matė mano senelę sėdinčią sunkvežimyje apsuptą vaikų ir juos raminančią. Kur ji ir visi geto vaikai buvo nužudyti, iki šiol tiksliai nežinoma.
Mano motina Roza Gurvičienė, palaužta artimųjų netekčių, po karo gyveno nebeilgai. Ji mirė ir palaidota Telšiuose 1949 metais.
Turiu pabrėžti, kad slapstydamiesi Telšių apylinkėse išsigelbėjo apie 200 žydų tautybės žmonių. Telšių geto viršininkas Čepauskas padėjo geto gyventojams pakliūti į kaimus ir prieš geto likvidaciją perspėjo visus: „Kas galit – gelbėkitės“.
Noriu paminėti dar kelias pavardes žmonių, kurie mums padėjo tais žiauriais laikais:
pusbrolių Napoleono, Julijono ir Pranciškaus Šaulių šeimos – Kalnėnų kaimas;
Pranas Kazlauskas, Jurevičius, Gumuliauskai, Malakauskai – Kalnėnų, Vygantiškių kaimai;
broliai Konstantinas ir Leonas Ausčiai – Kalnėnų, Vygantiškių kaimai;
Vaičekauskų šeima – Telšiai;
kunigas Janulaitis – Telšiai;
Girdvainiai – Barstyčių kaimas;
Butvidas ir kartu su juo gyvenusios seserys Veronika ir Kazimiera Rupeikaitės – Kalnėnų kaimas.
Savo slapstymosi chronologiją išsamiai išdėsčiau 2005 metais rašydamas prisiminimus, rengdamas medžiagą mano ir mano motinos Rozos Gurvičienės gelbėtojų apdovanojimui Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi Lietuvoje bei kreipdamasis į Jad Vašem su prašymu pripažinti mus gelbėjusius žmones Pasaulio Tautų Teisuoliais.
Dauguma mūsų gelbėtojų šį pripažinimą jau gavo, tikiuosi sulaukti dienos, kai visų mane gelbėjusių žmonių žygdarbis bus įvertintas.
Nuo 1941-ųjų gruodžio pabaigos iki pat išsilaisvinimo 1944-ųjų spalį radau prieglobstį maždaug 35-iose lietuvių šeimose Telšių mieste ir įvairiuose miesteliuose bei kaimuose, kur mane slėpė, maitino, davė pastogę, šildė.
Visą gyvenimą būsiu dėkingas tiems žmonėms, kurie rizikavo savo ir savo artimųjų gyvybėmis gelbėdami mane, mano seserį Rūtą ir mūsų motiną Rozą Gurvičienę.
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, 2009
Telesforas Laucevičius baigė Telšiuose tą pačią gimnaziją kaip ir jo motina Rūta, po to studijavo Politechnikos institute Kaune. Baigė mokslus, gyvena ir dirba Lietuvoje, Panevėžyje. Turi žmoną Nijolę, tris vaikus ir penkis anūkus. Tai ir mano sesers Rūtos anūkai ir proanūkiai. Džiaugiuosi, kad tarp jų ir manęs tvirtas ir nuoširdus ryšys.
Per vokiečių okupacijos metus perėjau ne vieną šeimą, man padėjo daug žmonių. Jie rizikavo gyvybe. Už žydų slėpimą grėsė sušaudymas – tai visi žinojo. Galėčiau pasakyti taip: slėpė iš geros širdies, atjausdami. Jei pasisiūlydavome dirbti ūkio darbus, jie mielai sutikdavo. Tačiau tai nebuvo pagrindinė priežastis, dėl ko mus priimdavo. Vis prisimindamas tuos tris kaimus netoli Telšių, kuriuose aš taip saugiai jaučiausi – Kalnėnų, Vygantiškių ir Buožėnų, iki šiol stebiuosi, kokie ten geri, padorūs žmonės gyveno! O Montvilienės gerumas! Juk ją apkalbinėjo: „merga su vaiku”. Bet jinai vis tiek padėjo. Galėjo juk manęs nelaikyti. Žinoma, pasitaikydavo ir tokių kaip Norbutas, kuris iš manęs tyčiojosi. Nuo vienas homoseksualo kunigo turėjau pabėgti. Pas Astrauską nudirbdavau visus darbus, tačiau jis mane laikė vien todėl, kad gerai dirbau. 1942 metais, kai slapsčiausi pas kunigą Janulaitį, jis kasdien man atnešdavo maisto iš vyskupijos, o jo šeimininkė man to maisto neduodavo. Porą savaičių vaikščiojau ir nežinojau ką graužti. Bet tai buvo netipiška.
Okupacijos laikotarpiu mes visi pasikrikštijom, kitaip nebuvo galima. Lietuviai daug lengviau tuomet mus slapstė. Be to, ir garbę juto tapti krikšto tėvais.
Deja, atėjo tokia diena, kai mano senelė Alida Volpert nei krikštytis, nei slapstytis nebenorėjo. Kartu su mumis ji išgyveno Rainių ir Gerulių stovyklų bei Telšių geto sunaikinimo siaubą. Jai prašant, su Telšių vyskupijos pagalba 1942 metų vasarį ji atsidūrė Šiaulių gete. Visą savo buvimo gete laiką ji pasišventė geto vaikų priežiūrai ir pagalbai.
1943 metų rudenį, per Vaikų akciją, ją suėmė kartu su vaikais, jos globotiniais. Žmonės, likę gyvi, matė mano senelę sėdinčią sunkvežimyje apsuptą vaikų ir juos raminančią. Kur ji ir visi geto vaikai buvo nužudyti, iki šiol tiksliai nežinoma.
Mano motina Roza Gurvičienė, palaužta artimųjų netekčių, po karo gyveno nebeilgai. Ji mirė ir palaidota Telšiuose 1949 metais.
Turiu pabrėžti, kad slapstydamiesi Telšių apylinkėse išsigelbėjo apie 200 žydų tautybės žmonių. Telšių geto viršininkas Čepauskas padėjo geto gyventojams pakliūti į kaimus ir prieš geto likvidaciją perspėjo visus: „Kas galit – gelbėkitės“.
Noriu paminėti dar kelias pavardes žmonių, kurie mums padėjo tais žiauriais laikais:
pusbrolių Napoleono, Julijono ir Pranciškaus Šaulių šeimos – Kalnėnų kaimas;
Pranas Kazlauskas, Jurevičius, Gumuliauskai, Malakauskai – Kalnėnų, Vygantiškių kaimai;
broliai Konstantinas ir Leonas Ausčiai – Kalnėnų, Vygantiškių kaimai;
Vaičekauskų šeima – Telšiai;
kunigas Janulaitis – Telšiai;
Girdvainiai – Barstyčių kaimas;
Butvidas ir kartu su juo gyvenusios seserys Veronika ir Kazimiera Rupeikaitės – Kalnėnų kaimas.
Savo slapstymosi chronologiją išsamiai išdėsčiau 2005 metais rašydamas prisiminimus, rengdamas medžiagą mano ir mano motinos Rozos Gurvičienės gelbėtojų apdovanojimui Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi Lietuvoje bei kreipdamasis į Jad Vašem su prašymu pripažinti mus gelbėjusius žmones Pasaulio Tautų Teisuoliais.
Dauguma mūsų gelbėtojų šį pripažinimą jau gavo, tikiuosi sulaukti dienos, kai visų mane gelbėjusių žmonių žygdarbis bus įvertintas.
Nuo 1941-ųjų gruodžio pabaigos iki pat išsilaisvinimo 1944-ųjų spalį radau prieglobstį maždaug 35-iose lietuvių šeimose Telšių mieste ir įvairiuose miesteliuose bei kaimuose, kur mane slėpė, maitino, davė pastogę, šildė.
Visą gyvenimą būsiu dėkingas tiems žmonėms, kurie rizikavo savo ir savo artimųjų gyvybėmis gelbėdami mane, mano seserį Rūtą ir mūsų motiną Rozą Gurvičienę.
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, 2009