Išgelbėti žydų vaikai

Gimiau 1934 metais tarnautojo ir namų šeimininkės šeimoje. Mano tėvas Leiba Levinas buvo čekų kompanijos „Batas“ atstovas, tuo pat metu ir batų parduotuvės Didžiojoje gatvėje direktorius. 1940-aisiais sovietai ištrėmė mano tėvą Leibą Leviną į Sibirą, Magnitogorsko miestą. Nuo 1941 iki 1943 metų mano motina Fania Feiga Levina (Shoag), mamos sesuo Sofa Shoag, senelis Azrielis Shoag ir aš Solomonas Levinas kalėjome Vilniaus gete. Artėjant geto likvidavimui 1943 metais, mano artimieji, kaip ir kiekvienas geto gyventojas, karštligiškai galvojo kaip išsigelbėti. Pirmoji ryžosi bėgti mano teta Sofa. Vieną naktį ji išėjo iš geto. Tačiau Didžiojoje gatvėje ją pastebėjo vokiečių sargybinis. Ji norėjo pabėgti, bet ją pasivijo. Tada Sofa griebė akmenį ir ėmė gintis. Besigindama ji sužeidė su akmeniu vokiečių sargybinį, tuomet kitas sargybinis čia pat vietoje ją nušovė. Po šio įvykio mano senelis liepė mano motinai gelbėti mane ir gelbėtis pačiai. Buvo parengtas ir įgyvendintas kitas išsigelbėjimo planas. Jį įgyvendinti mums padėjo buvusi namų darbininkė Marija Urbelevič. Ji surado pažįstamus, kurie mus sutiko priimti. Su mama slapstėmės gretimuose Jašiūnų ir Gajų kaimuose. Kartais tekdavo keisti šeimininkus. Mano senelis buvo ligotas, vos galėjo paeiti, todėl jis gelbėtis atsisakė. 1943 metais, likviduojant Vilniaus getą, mano senelį Azrielį Shoag sušaudė Paneriuose. Išvijus vokiečius, 1944 m. aš pradėjau mokytis žydų mokyklos trečioje klasėje. Iki tol mane mokė mama ir aš jau mokėjau skaityti jidiš kalba. Kai žydų mokyklą uždarė, 1945 m. aš įstojau į rusų mokyklą. 1951 metais pradėjau dirbti. Tarnavau kariuomenėje, vedžiau, turiu du sūnus ir tris anūkus. Nuo 1957 metų dirbau vairuotoju įvairiose Vilniaus organizacijose. Mama mirė 1989 m. Vilniuje. Tėvas 1948 m. grįžo iš tremties į Vilnių. Tuo metu mama jau buvo antrą kartą ištekėjusi, nes manė, kad tėvas mirė Sibire. Tada tėvas nutarė nelegaliai emigruoti į Izraelį, bet kai kirto sieną, buvo suimtas ir kurį laiką laikomas Kipro saloje. 1949 m. buvo paleistas ir įstojo į Izraelio armiją. Užsitarnavo majoro laipsnį. Jis mirė 1993 m. Izraelyje. Mano auklė Marija Urbelevič po karo emigravo į Lenkiją ir mūsų ryšys su ja nutrūko. Deja, man nieko daugiau nepavyko apie ją sužinoti. Teliko viena 1935-ųjų metų fotografija, kurioje aš su aukle Marija vasarvietėje Nemenčinėje... Su adata širdyje. Getų ir koncentracijos stovyklų kalinių atsiminimai.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras. Vilnius. 2003.