Žydų gelbėtojai
Sofija Binkienė
Šiuos prisiminimus Sofija Binkienė parašė 1964 metais, rengdama medžiagą knygai „Ir be ginklo kariai“. Tačiau į knygą jų neįtraukė. Manoma, kad prisiminimai taip ir liko neužbaigti. Publikuojami pirmą sykį.
Gražiai nuaugę vokietukai (hitlerjugend) su atkištais durtuvais Kauno gatvėmis varinėjo vos gyvus, į žmonių šešėlius panašius karo belaisvius, grindiniu vaikščiojo žmonės su geltonomis žvaigždėmis ant krūtinių ir nugarų. Ką daryti, kaip gyventi? Viena aišku: sudėjus rankas sėdėti negalima. Reikia kažką veikti, bet ką, kaip? O atsitraukti nuo vyro patalo irgi negalima.
Nuo tų baisių laikų praėjo dvidešimt metų. Daugelis mano prisiminimų išblėso, o kai kas ir visai užsimiršo. Todėl mano pasakojimas gali būti nepilnas. Man tie metai buvo dvigubai sunkūs: be visuotinės nelaimės, mane slėgė dar ir asmeninė – sunkiai ir beviltiškai sirgo mano vyras (Kazys Binkis (1893–11–16 Gudeliuose Biržų r.–1942–04–27 Kaune) – lietuvių poetas, dramaturgas, žurnalistas).
Mes gyvenome T. L. rašytojų namuose (Tarybų Lietuvos rašytojų namai). Prasidėjus karui, nutariau išvežti ligonį į ramesnę vietą, toliau nuo hitlerininkų akių. Apsigyvenome Panemunėje. Kaune pasiliko vyro motina ir vaikai. Atėjusi kartą į namus, radau duris užantspauduotas. Pasirodo, hitlerininkai senutę motiną buvo iškraustę į Garliavą, o dukteris Ireną ir Lilijaną suėmę išvežė nežinia kur (1940–1941 metais Lilijana Binkytė, poetui Eduardui Mieželaičiui pakvietus, dirbo laikraščio „Komjaunimo tiesa“ redakcijoje. Kaip tarybinės įstaigos darbuotojas, karui prasidėjus, seseris Lilijaną ir Ireną suėmė SS padalinys).
Pradėjau ieškoti dukterų. Su Panemune tiesioginio susisiekimo nebuvo, tiltas – susprogdintas. Kiekvieną dieną, palikusi sergantį vyrą, kuriam buvo reikalinga nuolatinė priežiūra, pėsčia eidavau į miestą ir, nežinodama kur kreiptis, beviltiškai vaikščiojau iš įstaigos į įstaigą, klausinėdama apie dukteris. Nieko nesužinojusi, grįždavau į Panemunę su siaubu galvodama, ar berasiu vyrą gyvą. Tai truko apie dvi savaites, kol pagaliau pavyko sužinoti, jog dukterys neišvežtos, nenužudytos, o kalinamos gestape. Po didelių pastangų pavyko jas išlaisvinti. Taip pat daug pastangų padėjome, kol gavome naują butą Vydūno alėjoje. /.../
/.../ Ir štai vieną vakarą sutikau buvusią „Eltos“ bendradarbę Nataliją Jegorovą. Ji manęs paklausė, ar nesutikčiau laikinai priglausti pabėgusios iš geto mergaitės. Aš, aišku, sutikau. Taip pas mus apsigyveno vienuolikos metų Gita Judelevičiūtė. Ji išbuvo pas mus (su trumpa pertrauka) visą okupacijos laiką.
Kartais ateidavo Gitos motina Raja Judelevičienė, protinga, išsilavinusi moteris. Binkis mėgdavo kalbėtis su ja. Kur ji tuo metu slapstėsi, nežinau. Vėliau kaip savo vaikų našlaičių auklėtoją inžinierius Kaušinis įtaisė ją pas savo gimines kaime./.../
42-ųjų pavasarį mirė mano vyras.
Mes pasilikome gyventi tame pačiame bute Vydūno alėjoje. To namo antrame aukšte gyveno vokiečių gestapininkas su šeima – Vätterchen ir Mütterchen, kaip jie vienas kitą vadindavo. Namo apšildymas buvo centralinis. Vokietis turėjo anglių, o mes – ne. Kiekvieną dieną jis įsiverždavo į mūsų butą ir tikrindavo radiatorinę, ar tik nesinaudojame jo šiluma. Kartais ir su savo Mütterchen. O pas mus tuo metu gyveno dar viena moteris – Beba Šatenštein. Laimė, kad Vätterchenui labiau rūpėjo mūsų radiatoriai negu mano „dukterys“, kurios visuomet per jo vizitus gulėdavo lovoje apsiklojusios galvas, neva nuo šalčio. /.../
/.../ Kiekvieną rytą aš matydavau pro langą, kaip vokiečių kareivis atvesdavo pas mūsų kaimyną patarnavimams mergaitę su žvaigždėmis. Kai aš užlipdavau ant aukšto džiaustyti skalbinių, mane kažkodėl toji mergaitė nusekdavo. Vieną vakarą aš ją paklausiau, ko ji mane sekiojanti. Užuot atsakiusi, mergaitė parodė man kabančias lašinių paltis ir rūkytas žąsis. Aišku, vokietis liepia mane sekti, kad nesusigundyčiau jo gėrybėmis. Tuomet pasakiau mergaitei, kad, jeigu jai prireiktų pagalbos, gali kreiptis į mane. Vėliau ji tuo pasinaudojo ir, pabėgusi iš geto, trumpam apsigyveno pas mus. Kurį laiką slapstėsi pas mus ir jos vyras Samuelis Segalis. Jos vardas Ada. /.../
/.../ Netrukus mus iškraustė ir iš šito buto – sugrįžo repatriantas, namo savininkas. Apsigyvenome Basanavičiaus gatvėje. Tačiau su kaimynais mums nesisekė. Šį kartą už sienos gyveno lietuvis, dirbantis gestape. O jau Basanavičiaus gatvėje pas mus buvo tikras „viešbutis“. Vieni ateidavo ieškodami laikino prieglobsčio, kiti pasilikdavo ilgesniam laikui. Aš nuosekliai nebeįstengsiu visko papasakoti, man atrodo, kad ir nebūtina. Ilgą laiką, tačiau su pertraukomis, išbuvo pas mus gydytojas Mironas Ginkas su sūneliu Kama. Šis berniukas buvo mūsų didžiausias rūpestis. Pirma, jis kalbėjo tik žydiškai, antra – buvo nepaprastai gyvas vaikas, jo visur buvo pilna. Kas nors paskambins – visi susislapsto, o jis lekia prie durų. Kai tėvai jį atnešė pas mus, jis sirgo kokliušu ir labai kosėjo. Tai sudomino mūsų kaimyno gestapininko žmoną. Turėjau aiškintis, iš kur atsirado pas mus kokliušu sergantis berniukas. Nežinau, ar kaimynė ką nors užuodė, tačiau ji kažkaip įtartinai pradėjo domėtis mūsų biblioteka./.../
/.../ Kartais pasklisdavo gandas, kad mūsų kvartale numatomos kratos. Mano gyventojai, išskyrus Gitutę, laikinai išsivaikščiodavo. O kartais atvirkščiai – susirinkdavo pas mus, nes būdavo nesaugu kitur.
Prisimenu, kaip tokio gando paveikta išnešiau iš buto man atiduotus saugoti tikruosius mano gyventojų dokumentus. Po kiek laiko vieną rytą girdžiu durų skambutį, atidarau duris ir matau namo šeimininką su man pažįstamu paketu rankose. „Tai, atrodo, priklauso jums“, – sako tiesdamas man paketą ir reikšmingai žiūrėdamas į akis. „Taip, ačiū“, – ir uždariau duris. Ir iš kur jis galėjo sužinoti, kad tai priklauso man? – galvoju. Vartau įdėmiai popierius ir randu raštelį su mano dukters adresu. Aišku, konspiratoriai mes buvom ne visai vykę.
Nors toks gyvenimo būdas buvo labai pavojingas, mūsų namuose buvo ramu, nesijautė jokios panikos. Net įdomiai leisdavome laiką: ilgai vakarodavome, tyliai prie aparato klausydavomės Maskvos radijo, skaitydavome geras knygas, mano žentas Vladas Varčikas pasakodavo miesto naujienas, komentuodavo politinius įvykius, Gita ir duktė skambindavo pianinu. Mano mažoji anūkė buvo tikras jaukumo ir šeimyninės šilumos šaltinis namuose. Visi gyvenome viltimi, tikėjimas pergale mums suteikdavo jėgų.
Iš IV knygos Gyvybę ir duoną nešančios rankos
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus
Šiuos prisiminimus Sofija Binkienė parašė 1964 metais, rengdama medžiagą knygai „Ir be ginklo kariai“. Tačiau į knygą jų neįtraukė. Manoma, kad prisiminimai taip ir liko neužbaigti. Publikuojami pirmą sykį.
Gražiai nuaugę vokietukai (hitlerjugend) su atkištais durtuvais Kauno gatvėmis varinėjo vos gyvus, į žmonių šešėlius panašius karo belaisvius, grindiniu vaikščiojo žmonės su geltonomis žvaigždėmis ant krūtinių ir nugarų. Ką daryti, kaip gyventi? Viena aišku: sudėjus rankas sėdėti negalima. Reikia kažką veikti, bet ką, kaip? O atsitraukti nuo vyro patalo irgi negalima.
Nuo tų baisių laikų praėjo dvidešimt metų. Daugelis mano prisiminimų išblėso, o kai kas ir visai užsimiršo. Todėl mano pasakojimas gali būti nepilnas. Man tie metai buvo dvigubai sunkūs: be visuotinės nelaimės, mane slėgė dar ir asmeninė – sunkiai ir beviltiškai sirgo mano vyras (Kazys Binkis (1893–11–16 Gudeliuose Biržų r.–1942–04–27 Kaune) – lietuvių poetas, dramaturgas, žurnalistas).
Mes gyvenome T. L. rašytojų namuose (Tarybų Lietuvos rašytojų namai). Prasidėjus karui, nutariau išvežti ligonį į ramesnę vietą, toliau nuo hitlerininkų akių. Apsigyvenome Panemunėje. Kaune pasiliko vyro motina ir vaikai. Atėjusi kartą į namus, radau duris užantspauduotas. Pasirodo, hitlerininkai senutę motiną buvo iškraustę į Garliavą, o dukteris Ireną ir Lilijaną suėmę išvežė nežinia kur (1940–1941 metais Lilijana Binkytė, poetui Eduardui Mieželaičiui pakvietus, dirbo laikraščio „Komjaunimo tiesa“ redakcijoje. Kaip tarybinės įstaigos darbuotojas, karui prasidėjus, seseris Lilijaną ir Ireną suėmė SS padalinys).
Pradėjau ieškoti dukterų. Su Panemune tiesioginio susisiekimo nebuvo, tiltas – susprogdintas. Kiekvieną dieną, palikusi sergantį vyrą, kuriam buvo reikalinga nuolatinė priežiūra, pėsčia eidavau į miestą ir, nežinodama kur kreiptis, beviltiškai vaikščiojau iš įstaigos į įstaigą, klausinėdama apie dukteris. Nieko nesužinojusi, grįždavau į Panemunę su siaubu galvodama, ar berasiu vyrą gyvą. Tai truko apie dvi savaites, kol pagaliau pavyko sužinoti, jog dukterys neišvežtos, nenužudytos, o kalinamos gestape. Po didelių pastangų pavyko jas išlaisvinti. Taip pat daug pastangų padėjome, kol gavome naują butą Vydūno alėjoje. /.../
/.../ Ir štai vieną vakarą sutikau buvusią „Eltos“ bendradarbę Nataliją Jegorovą. Ji manęs paklausė, ar nesutikčiau laikinai priglausti pabėgusios iš geto mergaitės. Aš, aišku, sutikau. Taip pas mus apsigyveno vienuolikos metų Gita Judelevičiūtė. Ji išbuvo pas mus (su trumpa pertrauka) visą okupacijos laiką.
Kartais ateidavo Gitos motina Raja Judelevičienė, protinga, išsilavinusi moteris. Binkis mėgdavo kalbėtis su ja. Kur ji tuo metu slapstėsi, nežinau. Vėliau kaip savo vaikų našlaičių auklėtoją inžinierius Kaušinis įtaisė ją pas savo gimines kaime./.../
42-ųjų pavasarį mirė mano vyras.
Mes pasilikome gyventi tame pačiame bute Vydūno alėjoje. To namo antrame aukšte gyveno vokiečių gestapininkas su šeima – Vätterchen ir Mütterchen, kaip jie vienas kitą vadindavo. Namo apšildymas buvo centralinis. Vokietis turėjo anglių, o mes – ne. Kiekvieną dieną jis įsiverždavo į mūsų butą ir tikrindavo radiatorinę, ar tik nesinaudojame jo šiluma. Kartais ir su savo Mütterchen. O pas mus tuo metu gyveno dar viena moteris – Beba Šatenštein. Laimė, kad Vätterchenui labiau rūpėjo mūsų radiatoriai negu mano „dukterys“, kurios visuomet per jo vizitus gulėdavo lovoje apsiklojusios galvas, neva nuo šalčio. /.../
/.../ Kiekvieną rytą aš matydavau pro langą, kaip vokiečių kareivis atvesdavo pas mūsų kaimyną patarnavimams mergaitę su žvaigždėmis. Kai aš užlipdavau ant aukšto džiaustyti skalbinių, mane kažkodėl toji mergaitė nusekdavo. Vieną vakarą aš ją paklausiau, ko ji mane sekiojanti. Užuot atsakiusi, mergaitė parodė man kabančias lašinių paltis ir rūkytas žąsis. Aišku, vokietis liepia mane sekti, kad nesusigundyčiau jo gėrybėmis. Tuomet pasakiau mergaitei, kad, jeigu jai prireiktų pagalbos, gali kreiptis į mane. Vėliau ji tuo pasinaudojo ir, pabėgusi iš geto, trumpam apsigyveno pas mus. Kurį laiką slapstėsi pas mus ir jos vyras Samuelis Segalis. Jos vardas Ada. /.../
/.../ Netrukus mus iškraustė ir iš šito buto – sugrįžo repatriantas, namo savininkas. Apsigyvenome Basanavičiaus gatvėje. Tačiau su kaimynais mums nesisekė. Šį kartą už sienos gyveno lietuvis, dirbantis gestape. O jau Basanavičiaus gatvėje pas mus buvo tikras „viešbutis“. Vieni ateidavo ieškodami laikino prieglobsčio, kiti pasilikdavo ilgesniam laikui. Aš nuosekliai nebeįstengsiu visko papasakoti, man atrodo, kad ir nebūtina. Ilgą laiką, tačiau su pertraukomis, išbuvo pas mus gydytojas Mironas Ginkas su sūneliu Kama. Šis berniukas buvo mūsų didžiausias rūpestis. Pirma, jis kalbėjo tik žydiškai, antra – buvo nepaprastai gyvas vaikas, jo visur buvo pilna. Kas nors paskambins – visi susislapsto, o jis lekia prie durų. Kai tėvai jį atnešė pas mus, jis sirgo kokliušu ir labai kosėjo. Tai sudomino mūsų kaimyno gestapininko žmoną. Turėjau aiškintis, iš kur atsirado pas mus kokliušu sergantis berniukas. Nežinau, ar kaimynė ką nors užuodė, tačiau ji kažkaip įtartinai pradėjo domėtis mūsų biblioteka./.../
/.../ Kartais pasklisdavo gandas, kad mūsų kvartale numatomos kratos. Mano gyventojai, išskyrus Gitutę, laikinai išsivaikščiodavo. O kartais atvirkščiai – susirinkdavo pas mus, nes būdavo nesaugu kitur.
Prisimenu, kaip tokio gando paveikta išnešiau iš buto man atiduotus saugoti tikruosius mano gyventojų dokumentus. Po kiek laiko vieną rytą girdžiu durų skambutį, atidarau duris ir matau namo šeimininką su man pažįstamu paketu rankose. „Tai, atrodo, priklauso jums“, – sako tiesdamas man paketą ir reikšmingai žiūrėdamas į akis. „Taip, ačiū“, – ir uždariau duris. Ir iš kur jis galėjo sužinoti, kad tai priklauso man? – galvoju. Vartau įdėmiai popierius ir randu raštelį su mano dukters adresu. Aišku, konspiratoriai mes buvom ne visai vykę.
Nors toks gyvenimo būdas buvo labai pavojingas, mūsų namuose buvo ramu, nesijautė jokios panikos. Net įdomiai leisdavome laiką: ilgai vakarodavome, tyliai prie aparato klausydavomės Maskvos radijo, skaitydavome geras knygas, mano žentas Vladas Varčikas pasakodavo miesto naujienas, komentuodavo politinius įvykius, Gita ir duktė skambindavo pianinu. Mano mažoji anūkė buvo tikras jaukumo ir šeimyninės šilumos šaltinis namuose. Visi gyvenome viltimi, tikėjimas pergale mums suteikdavo jėgų.
Iš IV knygos Gyvybę ir duoną nešančios rankos
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus