Nužudyti vaikai
Žydų vaikų žudynės
Dr. Arūnas Bubnys
Nacistų okupuotoje Lietuvoje 1941 m. birželio pabaigoje pasiliko apie 200 tūkstančių žydų. Tik apie 10 000 žydų pirmomis karo dienomis pavyko pasitraukti į Sovietų Sąjungos gilumą. Žydų vaikams, kaip ir jų tėvams, teko patirti visus prieš žydų tautą nukreiptus persekiojimus, materialinius ir dvasinius sunkumus, masinius areštus ir žudynes. Pirmomis nacių okupacijos savaitėmis žydų vaikai dar nebuvo masiškai suiminėjami ir žudomi. 1941 m. vasarą Lietuvoje buvo įsteigti žydų getai ir laikinos izoliavimo stovyklos, čia buvo perkeltos visos tuomet gyvenusios žydų šeimos. Gyvenimas getuose buvo labai sunkus dėl nuolatinio maisto, gyvenamojo ploto trūkumo, antisanitarinių sąlygų, įvairių privalomųjų darbų, patyčių, mušimų, apribojimų, nuolatinės mirties baimės. Nuo 1941 m. rugpjūčio vidurio Lietuvoje pradėta masiškai žudyti žydų šeimas: suaugusius, vyrus, moteris, senelius ir vaikus. Bene pirmos masinės žydų vaikų žudynės buvo įvykdytos 1941 m. rugpjūčio 15 ir 16 dienomis Rokiškyje. Garsiajame štandartenfiurerio K. Jägerio 1941 m. gruodžio 1 d. raporte pažymėta, kad Rokiškyje minėtomis dienomis buvo sušaudyta 3 200 žydų vyrų, moterų ir vaikų. (1) Konkretus šioje akcijoje nužudytų vaikų skaičius nenurodytas. Vėlesniuose minėto raporto įrašuose dažnai nurodomas ir nužudytų žydų vaikų skaičius. Pavyzdžiui, per 1941 m. rugpjūčio 19 d. Ukmergėje įvykdytą akciją buvo nužudyta 298 žydų vyrai, 255 moterys ir 88 vaikai. (2) Skaitant Jägerio raportą, galima pastebėti, kad akcijose nužudomų žydų vaikų skaičius dažnai būna ženkliai mažesnis negu vyrų ir moterų skaičius. Galima spėti, jog iki žudynių dalį vaikų tėvams pavykdavo perduoti nežydams (lietuviams, lenkams, rusams ir kt.) siekiant išgelbėti juos nuo mirties. Vis dėlto 1941 m. vasarą ir rudenį Lietuvoje kartu su tėvais buvo sušaudyta tūkstančiai žydų vaikų. Per Didžiąją akciją Kauno gete 1941 m. spalio 29 d. IX forte kartu su tėvais buvo nužudyta 4 273 vaikai. (3) Tai buvo pati didžiausia vaikų žudymo akcija per visą nacių okupacijos laikotarpį Lietuvoje. Dar reikia paminėti keletą pačių didžiausių žydų vaikų žudynių akcijų Lietuvoje: 1941 m. rugpjūčio 23 d. prie Panevėžio buvo nužudyta 1 609 vaikai, 1941 m. rugpjūčio 26 d. Zarasų apskrityje – 687 vaikai, 1941 m. rugpjūčio 29 d. Utenoje ir Molėtuose – 1 469 vaikai, 1941 m. rugsėjo 1 d. Marijampolėje – 1 404 vaikai, 1941 m. rugsėjo 5 d. Ukmergėje –1 737 vaikai, 1941 m. rugsėjo 27 d. Eišiškėse – 821 vaikas, 1941 m. spalio 25 d. Vilniuje – 812 vaikų. (4) Žydų kūdikiai dažnai net nebūdavo šaudomi, juos žudikai paprasčiausiai gyvus sumesdavo į duobes ir užkasdavo kartu su tėvų lavonais. Pagal minėtą K. Jägerio pranešimą, iki 1941 m. gruodžio 1 d. Kaune buvo nužudyta ne mažiau 5 672, o Vilniuje – 4 639 vaikai. Nacistų supratimu, mažamečiai žydų vaikai buvo visiškai nereikalingi ir nenaudingi vokiečių karo ekonomikai, ir dėl to pirmiausia turėjo būti sunaikinti (esą jie buvo nenaudingi maisto valgytojai). Laikinai turėjo būti palikti gyventi tik tie vaikai, kurie gyveno naciams reikalingų žydų specialistų ir darbininkų šeimose. Ramiuoju getų egzistavimo laikotarpiu (1942–1943 metai) žydų vaikai masiškai nebuvo žudomi. Žudynės buvo atnaujintos 1943 m. balandžio 5 d., kai Paneriuose buvo sušaudyta apie 4 000–5 000 Vilniaus bei Rytų Lietuvos getų (Švenčionių, Ašmenos, Mikailiškių, Salų) žydų. Tarp nužudytųjų buvo ir nemažas skaičius vaikų. Kai kurios motinos bandė savo kūdikius paslėpti netoli duobių esančiose drabužių krūvose, tačiau sargybiniai juos surado ir už kojų sumėtė į į duobes. (5)
Stabilizacijos laikotarpiu (1942–1943 m. pradžia) Vilniaus geto administracija stengėsi rūpintis vaikų gyvenimu ir išsaugojimu. Buvo suorganizuota sveikatos apsaugos, socialinės paramos ir švietimo sistemos. Nors geto moterims buvo griežtai uždrausta gimdyti vaikus, tačiau kai kurios ryždavosi tai daryti. Gimę vaikai kurį laiką būdavo slepiami geto ligoninėje, o kai paūgėdavo, būdavo įrašomi į geto gyventojų sąrašus kaip gimusieji dar iki geto įsteigimo. 1942 m. vasarį Vilniaus gete buvo įsteigtas kultūros ir švietimo skyrius. Gete dar anksčiau atidarytos keturios mokyklos, kuriose mokėsi vaikai nuo 7-erių metų. Reguliarus vaikų mokymas nusistovėjo 1941 m. lapkritį. Iš viso mokėsi apie 700–900 vaikų, juos mokė per 100 mokytojų. 1942 m. kovą gete buvo likusios dvi mokyklos, kuriose mokėsi daugiau kaip 700 vaikų ir dirbo 20 mokytojų. Mokyklose buvo 10 klasių. Pamokos tęsdavosi nuo 9 val. ryto iki 14 val. Dalis mokinių gaudavo pietus vaikų valgykloje, o per ilgąją pertrauką visi mokiniai gaudavo kavos surogato. (6) Be to, gete buvo 2 vaikų darželiai 3–6 metų vaikams, internatas beglobiams vaikams (atidarytas 1942 m. kovo 8 d.), kursai vyresnio amžiaus vaikams, anksčiau lankiusiems gimnazijas. Dar dvi mokyklos buvo įsteigtos „Kailio“ fabriko žydų stovykloje. Vienu metu mokyklas lankė net 80% geto vaikų. Vaikams taip pat buvo atidaryti du bendrabučiai, vaikų ir jaunimo klubai. Kultūros ir švietimo įstaigos padėjo geto vaikams palaikyti moralinę tvirtybę, nepasiduoti rezignacijai ir sulaukėjimui. Gete veikė ir muzikos mokykla, kurioje dirbo 11 mokytojų ir mokėsi apie 100 vaikų. Daug vaikų lankė geto biblioteką ir skaitė čia saugomas knygas (biblioteka pradėjo veikti 1941 m. rugsėjo 11 d.), lankėsi geto teatro spektakliuose ir koncertuose.
1943 m. rugsėjo 23 d. prasidėjo Vilniaus geto likvidavimas. Tą dieną buvo įvykdyta geto kalinių selekcija. Vyrai buvo atskirti nuo moterų ir vaikų ir siunčiami į surinkimo punktą. Ten jie buvo susodinti į vagonus ir išvežti į Estijos lagerius. Moterys su vaikais buvo suvarytos į Misionierių vienuolyno kiemą. Po atviru dangumi, lietui lyjant, jos buvo laikomos dvi paras. Rugsėjo 25 d. buvo surengta dar viena selekcija: į dešinę pusę buvo skiriamos jaunesnio amžiaus ir darbingos moterys, į kairę – vyresnio amžiaus moterys, seneliai ir beglobiai vaikai. Paskui visus nuvarė į Rasų gatvę ir sugrūdo į vagonus. Dauguma suimtųjų moterų ir vaikų (apie 5 000) buvo išvežti į koncentracijos stovyklas (Aušvicą, Treblinką ir kt.). Keli šimtai senelių ir ligonių sušaudyta Paneriuose. Besislapstančių gete žydų medžioklė truko dar kelias savaites po geto likvidavimo. Surasti gete žydai buvo vežami į Panerius ir ten sušaudomi. (7)
Po geto likvidavimo Vilniuje buvo palikta dirbti apie 3 000 žydų. Jie dirbo „Kailio“ fabrike, kariuomenės autoremonto dirbtuvėse, karo ligoninėje ir gestapo dirbtuvėse. 1944 m. kovo 27 d. „Kailio“ ir kariuomenės autoremonto stovyklose buvo surengta žiauri vaikų pagrobimo akcija. Jai vadovavo gestapininkas M. Weissas, W. Schröderis ir kt. Numatomų išvežti vaikų sąrašus sudarė vyriausias stovyklos prižiūrėtojas Richteris. Kovo 27 d. jis sukvietė „Kailio“ stovyklos vaikus eiliniam patikrinimui (vok. Appel) ir tariamam medicininiam patikrinimui. Tėvams išėjus dirbti į fabriką, vaikai buvo sukviesti į ligoninės patalpas. Staiga pasirodė sunkvežimis su gestapininkais ir lietuvių policininkais. Žydų vaikai buvo išvesti į kiemą ir susodinti į sunkvežimius. Ten pat buvo nunešti ir ligoninėje gulėję ligoniai. Sulaikytieji buvo nuvežti į Rasų gatvę ir sugrūsti į vagonus. Iš pirmojo bloko išvežti visi į sąrašus įtraukti vaikai. Antrojo bloko komendantas atsisakė atiduoti sąraše esančius vaikus. Tuomet gestapininkai ir policininkai įsiveržė į bloką ir pradėjo vaikų medžioklę. Kartu su vaikais buvo išgabenti ir juos bandę užstoti aktorius Herbstas ir mokytojas Moišė Olickis. Pasislėpti ir išvengti išvežimo pasisekė tik nedaugeliui vaikų. Sugrįžę iš darbo tėvai sužinojo apie įvykusią tragediją. Blokuose viešpatavo sielvartas. Niekas nevalgė ir nemiegojo. Kitą dieną, kaip paprastai, tėvams vėl reikėjo eiti į darbą. Nežinoma kryptimi iš „Kailio“ stovyklos buvo išvežta apie 250 vaikų ir senelių. (8)
Vaikų akcija buvo vykdoma ir kariuomenės autoremonto dirbtuvių (H.K.P.) stovykloje. Anksti ryte prie stovyklos vartų atvyko oberšarfiureris Richteris. Kartu su juo atvažiavo gestapininkai (tarp jų buvo ir M. Weissas) ir policininkai. Stovyklos komendantui Kolyšui buvo pasakyta, kad visuose Ostlando lageriuose H. Himmlerio įsakymu vyksta nedarbingų žmonių (vaikų, senelių, ligonių) pašalinimo akcija. Kai kurie tėvai dar bandė slėpti savo vaikus. Stovyklos gyventojus ištiko šokas ir apėmė panika. Įsibrovėliai pradėjo daryti kratas ieškodami vaikų ir senelių. Surastieji buvo atvaryti į stovyklos esančią aikštę. Iš viso buvo surinkta apie 150–200 vaikų. Motinos, bandžiusios ginti savo vaikus, buvo žiauriai mušamos. Viena moteris (Žukovskaja) M. Weissą pavadino vaikų žudiku. Šis parklupdė moterį ant žemės ir pistoleto šūviu į pakaušį moterį nušovė. Paskui vaikai buvo sumesti į sunkvežimius ir išvežti nežinoma kryptimi. Tik labai nedaugeliui vaikų pavyko pasislėpti ir išvengti išvežimo. Jie liko gyventi nelegaliai iki pat stovyklos likvidavimo. 1944 m. liepos 2–3 dienomis Vilniuje naciai išžudė paskutinius mieste dar buvusius žydus (apie 2 000–2 300 žmonių). (9)
Masinės vaikų žudynės buvo vykdomos ir Kauno gete. 1941 m. rugsėjo 17 d. Kauno mažąjį getą apsupo vokiečių ir lietuvių policininkų būriai. Jie ėmė varyti geto gyventojus iš butų į Sąjungos aikštę. Iš chirurginės ligoninės buvo išvarytas medicinos personalas ir visi pacientai. Dr. Aleksejus Fainbergas (iki karo jis buvo Kauno gydytojų sąjungos pirmininkas) kartu su vaikais iš vaikų namų, veikusių prie ligoninės, buvo išvežti į IX fortą. Vis dėlto ši akcija dėl nežinomų priežasčių buvo atšaukta ir dr. A. Fainbergas su žydų vaikais iš IX forto buvo sugrąžintas į getą. 1941 m. rugsėjo 26 d. vokiečių ir lietuvių policininkai apsupo geto Ariogalos ir Veliuonos gatves. Žydai buvo išvaryti iš butų ir prasidėjo pasmerktųjų atranka. Mirčiai buvo atrenkami pirmiausia seneliai, ligoniai, moterys ir vaikai. Suimtieji buvo išvežti į IV fortą ir ten sušaudyti. Pagal K. Jägerio raportą, tą dieną buvo nužudyti 1 608 žydai: 412 vyrų, 615 moterų ir 581 vaikas. (10) 1941 m. spalio 4 d. gete buvo įvykdyta dar viena žudynių akcija. Tarp pasmerktųjų mirčiai pakliuvo ir visi geto ligoninės chirurgijos ir terapijos skyriaus ligoniai. Iš vaikų namų buvo paimta 141 vaikas ir auklės. Kūdikiai buvo spardomi kojomis ir kaip malkos metami į brezentu uždengtą sunkvežimį, kuris nuvažiavo IX forto kryptimi. Geto infekcinė ligoninė su visa įranga ir dokumentais buvo sudeginta. Spalio 4 d. buvo sušaudyta 1 845 Kauno geto žydai: 315 vyrų, 712 moterų ir 818 vaikų. (11) Didžiausia žydų žudynių akcija ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje per nacių okupacijos laikotarpį įvykdyta 1941 m. spalio 29 d. IX forte. Tuomet buvo nužudyta 9 200 žmonių: 2 007 vyrai, 2 920 moterų ir 4 273 vaikai. K. Jägeris savo pranešime šias žudynes ciniškai pavadino „geto valymu nuo nereikalingų žydų“. (12)
Po masinių 1941 m. rudens žudynių gete prasidėjo vadinamasis stabilizacijos laikotarpis, trukęs iki 1944 m. kovo pabaigos. Šiuo laikotarpiu masinės geto kalinių žudynės nebuvo vykdomos. 1941 m. lapkričio 25 d. gete buvo įsteigtas Kultūros ir švietimo skyrius. Geto Seniūnų taryba nutarė kartu su skyriumi įsteigti mokyklą 7–14 metų vaikams Ramygalos gatvėje. Šeštadieniais šioje mokykloje turėjo būti dėstomi ir religiniai dalykai. Mokytojais dirbo 12 asmenų. (13) 1942 m. liepos pradžioje nacių valdžios įsakymu buvo mažinamas geto administracinis aparatas, dėl to kartu su kitomis įstaigomis buvo uždarytos dvi mokyklos. Okupacinė valdžia, matydama geto dirbtuvių naudą, leido steigti profesinius kursus ir amatų mokyklas. Gete veikė mūrininkų, stalių, šaltkalvių, vandentiekio specialistų ir kitų specialybių kursai. 1942 m. spalio mėn. geto amatų mokykloje šaltkalviais ir staliais mokėsi 79 mokiniai. (14) 1944 m. kovo 27 d. gete buvo įvykdyta nepaprastai žiauri vaikų atėmimo akcija, kuriai vadovavo Lietuvos koncentracijos stovyklų viršininkas SS oberšturmbanfiureris Vilhelmas Gekė, oberfiureris Wilhelmas Fuchsas ir oberšarfiureris Bruno Kittelis. Akcija įvykdyta tuo pretekstu, kad koncentracijos stovykloje (taip tuomet vadinosi getas) turėjo būti kalinami tik darbingi žmonės, o vaikai ir seneliai turėjo būti likviduoti. Į getą įsiveržę esesininkai ir ukrainiečių policininkai (vlasovininkai) vaikščiojo po namus, atiminėjo iš motinų vaikus iki 12 metų ir mėtė juos į autobusus ir sunkvežimius. Pasipriešinusias motinas mušė šautuvų buožėmis ir užsiundė šunimis.Taip pat buvo suiminėjami ir nedarbingi seneliai. Per dvi dienas buvo suimta apie 1 700 vaikų ir senelių. Jie buvo išvežti į Aušvicą sunaikinimui. Tą pačią dieną suimta ir apie 130 geto policininkų: 34 policininkai buvo sušaudyti IX forte, kiti sugrąžinti į getą. (15)
Frontui priartėjus prie Lietuvos, 1944 m. liepos mėn. prasidėjo geto likvidavimas. Iš geto buvo išvežta į Vokietijos koncentracijos stovyklas apie 6 000–7 000 žydų, geto likvidavimo metu nužudyta apie 1 000 žydų ir išsigelbėjo apie 300–400 žydų. (16) Žydų vyrai buvo išvežti į Dachau koncentracijos stovyklą, moterys ir vaikai iš pradžių buvo atgabenti į Štuthofo koncentracijos stovyklą. 1944 m. liepos 19 d. čia buvo uždaryta 1 208 iš Lietuvos atvežtos žydų moterys ir vaikai. (17) 1944 m. rugpjūčio 1 d. Kauną užėmė sovietų kariuomenė. Netrukus buvo įvykdyta žydų registracija. Iš viso buvo užregistruoti tik 634 likę gyvi žydai. (18) 1944 m. liepos 26 d. iš Štuthofo į Aušvicą buvo išvežti 1 893 Kauno ir Šiaulių getų žydai (801 moteris, 546 mergaitės ir 546 berniukai). (19) Tik labai mažai kam pavyko čia išgyventi ir sulaukti išlaisvinimo.
Šiaulių getas. 1941 m. vasarą ir rudenį buvo vykdomos masinės Šiaulių miesto ir apskrities žydų žudynės. Ypač intensyviai jos vyko 1941 m. rugsėjį. Yra žinoma, kad 1941 m. rugsėjo 7–15 dienomis Gubernijos miške buvo šaudomi žydų vyrai, moterys ir vaikai. Aukos į žudynių vietą buvo atvežamos sunkvežimiais ir keleiviniu autobusu. 1944 m. lapkritį žudynių vietoje dirbusi speciali sovietų komisija atkasė keturias dideles duobes. Komisijos narių nuomone, čia galėjo būti nužudyta apie 1 000 žmonių. (20) 1941 m. rugsėjo 7 d. R. Kolokšos vadovaujamas pagalbinės policijos būrys suėmė 47 žydų vaikų namų auklėtinius su dviem auklėtojais. Suimtieji buvo nuvežti į mišką ir ten sušaudyti. (21) Stabilizacijos laikotarpiu, 1943 m. abiejuose Šiaulių getuose (Kaukazo ir Ežero-Trakų) buvo įsteigtos mokyklos. Ežero-Trakų gete mokėsi 90, o Kaukazo gete-200 vaikų. 1943 m. lapkričio 5 d. Šiaulių gete buvo įvykdyta vaikų ir nedarbingų žmonių selekcija. Šiai akcijai vadovavo SS hauptšturmfiureris Ludwigas Försteris. Tą dieną iš Kauno atvykę esesininkai gete sugaudė ir išvežė į nacių koncentracijos stovyklas (manoma, kad į Aušvicą) 570 vaikų ir 260 senelių. Nenorėdami palikti vaikų toje baisioje kelionėje kartu su jais išvyko geto tarybos nariai Beras Kartunas, Aronas Kacas, vaikų gydytojas Urijas Rozovskis. (22) Pagal kitus šaltinius iš Šiaulių geto ir jam pavaldžių žydų darbo stovyklų Linkaičiuose, Zoknių aerodrome, Pavenčiuose ir Daugėliuose buvo pagrobti 725 vaikai. 1943 m. gruodžio 12 d. Akmenės žydų stovyklos (ši stovykla priklausė Šiaulių getui) komendantas Graudelis įsakė suimti ir sušaudyti aštuonis vaikus ir vieną moterį. Pasmerktuosius sušaudė vlasovininkai visų stovyklos kalinių akivaizdoje. 1944 m. liepos 8 d., prieš pat Šiaulių geto likvidavimą, Frenkelio fabrike dirbę žydai bandė pabėgti. Fabriko direktorius Reinhardtas įsakė sargybiniams į bėgančiuosius šaudyti. Buvo nušautos dvi moterys ir du vaikai. Po Šiaulių geto likvidavimo žydų moterys su vaikais buvo nugabentos sunaikinti į Aušvico koncentracijos stovyklą. Jaunesnio amžiaus ir darbingos moterys buvo paliktos dirbti Štuthofo koncentracijos stovykloje. Sovietų kariuomenė Šiaulius užėmė 1944 m. liepos 27 d. Likusius gyvus Šiaulių geto vyrus iš Dachau koncentracijos stovyklos 1945 m. gegužės 2 d. išlaisvino amerikiečių kariuomenė. Karo pabaigos sulaukė tik apie 350–500 Šiaulių žydų. (23)
____________________
(1) Masinės žudynės Lietuvoje 1941–1944, dokumentų rinkinys, d. 1, V., 1965, p. 133.
(2) Masinės žudynės Lietuvoje, d. 1, p. 133.
(3) Masinės žudynės Lietuvoje, d. 1, p. 135.
(4) Masinės žudynės Lietuvoje, d. 1, p. 133–137.
(5) Masinės žudynės Lietuvoje, d. 1, p. 172; J. Oželio-Kozlovskio 1944 m. gruodžio 16 d. tardymo protokolas, Lietuvos ypatingasis archyvas (toliau – LYA), f. K-1, ap. 58, b. 27968/3, l. 12–48; G. Šuras, Užrašai: Vilniaus geto kronika 1941–1944, V., 1997, p. 106–109; K. Sakowicz, Dziennik pisany w Ponarach od 11 lipca 1941 r. do 6 listopada 1943 r., Bydgoscz, 1999, p. 79–84.
(6) G. Šuras..., p. 56–57; Y. Arad, Ghetto in Flames: The Struggle and Destruction of the Jews in Vilna in the Holocaust, New York, 1982, p. 318–320, 326–327.
(7) G. Šuras..., p. 147–150; Y. Arad..., p. 432; Masinės žudynės Lietuvoje, d. 1, p. 172.
(8) G. Šuras..., p. 164–166; L. Zlatkovičiaus 1944 m. rugpjūčio 19 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 45, b. 1848, l. 80.
(9) Wilna unter dem Nazijoch. Berichte von Dr. Med. Mozes Feigenberg aufgenommen von Mosze Wajsberg, Landsberg, 1946, S. 46–48; I. Guzenberg, Žydų darbo stovykla HKP 1943–1944, dokumentai, V., 2002, p. 9.
(10) A. Tory, Kauno getas: diena po dienos, V., 2000, p. 39–40; Masinės žudynės Lietuvoje, d. 1, p. 135.
(11) A. Tory...., p. 40–44.
(12) Masinės žudynės Lietuvoje, d. 1, p. 135.
(13) Seniūnų tarybos 1941 m. lapkričio 25 d. protokolas Nr. 21, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. R-973, ap. 3, b. 4, l. 162; Seniūnų tarybos pirmininko 1942 m. liepos 5 d. įsakymas Nr. 32, ibid., b. 4, l. 42.
(14) Seniūnų tarybos 1942 m. liepos mėn. veiklos ataskaita, ibid., ap. 2, b. 40, l. 61, 65; Seniūnų tarybos 1942 m. spalio mėn. veiklos ataskaita, ibid., b. 40, l. 39.
(15) LSSR KGB 1944 m. rugpjūčio 8 d. pažyma apie nacistinių okupantų Kaune įvykdytas žydų žudynes, LYA, f. K-1, ap. 10, b. 16, l. 94.
(16) LYA, f. K-1, ap. 10, b. 102, l. 217; Ch. Gordono 1944 m. rugpjūčio 12 d. parodymai, Mokslų Akademijos bibliotekos rankraščių skyrius, f. 159–25, l. 5 a. p.
(17) 1944 m. liepos 20 d. kalinių sąrašas, Štuthofo muziejaus archyvas (Archiwum Muzeum Stuthof), Sygn. I–II B–10, S. 169–189.
(18) 1944 m. rugsėjo 6 d. pažyma apie Kauno žydų sunaikinimą vokiečių fašistinės okupacijos metais, LYA, f. K-1, ap. 46, b. 1251, l. 12.
(19) Štuthofo muziejaus archyvas, Sygn. I–II C–3, S. 43–67.
(20) Gubernijos miške nužudytų Šiaulių miesto gyventojų 1944 m. lapkričio 16 d. atkasimo aktas, LYA, f. K-1, ap. 46, b. 1274, l. 47; Дневник А. Ерушалми,Черная книга (A.Jerušalmio dienoraštis, Šiauliai, Juodoji knyga), Вильнюс, 1993, p. 265, 522; Rab. E. Oshry, The Annihilation of Lithuanian Jewry, New York, 1995, p. 248; Enzyklopedie des Holocaust: die Verfolgung und Ermordung der europäischen Juden, München – Zürich, 1995, Bd. 3, S. 1281.
(21) Išrašas iš A. Stankaus 1950 m. spalio 20 d. tardymo protokolo, LYA, f. K-1, ap. 8, b. 182, l. 160; Дневник А. Ерушалми, p. 266–267.
(22) Masinės žudynės Lietuvoje, d. 1, p. 342; LYA, f. K-1, ap. 46, b. 1228, l. 1–2; Дневник А. Ерушалми, p. 279.
(23) L. Peleckienė, Prie Šiaulių geto vartų skambėjo gedulingas „Requiem“, Lietuvos rytas, 1994 m. liepos 26 d.,; E. Genso 1948 m. sausio 21 d. tardymo protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 42809/3, l. 12–13.
Nacistų okupuotoje Lietuvoje 1941 m. birželio pabaigoje pasiliko apie 200 tūkstančių žydų. Tik apie 10 000 žydų pirmomis karo dienomis pavyko pasitraukti į Sovietų Sąjungos gilumą. Žydų vaikams, kaip ir jų tėvams, teko patirti visus prieš žydų tautą nukreiptus persekiojimus, materialinius ir dvasinius sunkumus, masinius areštus ir žudynes. Pirmomis nacių okupacijos savaitėmis žydų vaikai dar nebuvo masiškai suiminėjami ir žudomi. 1941 m. vasarą Lietuvoje buvo įsteigti žydų getai ir laikinos izoliavimo stovyklos, čia buvo perkeltos visos tuomet gyvenusios žydų šeimos. Gyvenimas getuose buvo labai sunkus dėl nuolatinio maisto, gyvenamojo ploto trūkumo, antisanitarinių sąlygų, įvairių privalomųjų darbų, patyčių, mušimų, apribojimų, nuolatinės mirties baimės. Nuo 1941 m. rugpjūčio vidurio Lietuvoje pradėta masiškai žudyti žydų šeimas: suaugusius, vyrus, moteris, senelius ir vaikus. Bene pirmos masinės žydų vaikų žudynės buvo įvykdytos 1941 m. rugpjūčio 15 ir 16 dienomis Rokiškyje. Garsiajame štandartenfiurerio K. Jägerio 1941 m. gruodžio 1 d. raporte pažymėta, kad Rokiškyje minėtomis dienomis buvo sušaudyta 3 200 žydų vyrų, moterų ir vaikų. (1) Konkretus šioje akcijoje nužudytų vaikų skaičius nenurodytas. Vėlesniuose minėto raporto įrašuose dažnai nurodomas ir nužudytų žydų vaikų skaičius. Pavyzdžiui, per 1941 m. rugpjūčio 19 d. Ukmergėje įvykdytą akciją buvo nužudyta 298 žydų vyrai, 255 moterys ir 88 vaikai. (2) Skaitant Jägerio raportą, galima pastebėti, kad akcijose nužudomų žydų vaikų skaičius dažnai būna ženkliai mažesnis negu vyrų ir moterų skaičius. Galima spėti, jog iki žudynių dalį vaikų tėvams pavykdavo perduoti nežydams (lietuviams, lenkams, rusams ir kt.) siekiant išgelbėti juos nuo mirties. Vis dėlto 1941 m. vasarą ir rudenį Lietuvoje kartu su tėvais buvo sušaudyta tūkstančiai žydų vaikų. Per Didžiąją akciją Kauno gete 1941 m. spalio 29 d. IX forte kartu su tėvais buvo nužudyta 4 273 vaikai. (3) Tai buvo pati didžiausia vaikų žudymo akcija per visą nacių okupacijos laikotarpį Lietuvoje. Dar reikia paminėti keletą pačių didžiausių žydų vaikų žudynių akcijų Lietuvoje: 1941 m. rugpjūčio 23 d. prie Panevėžio buvo nužudyta 1 609 vaikai, 1941 m. rugpjūčio 26 d. Zarasų apskrityje – 687 vaikai, 1941 m. rugpjūčio 29 d. Utenoje ir Molėtuose – 1 469 vaikai, 1941 m. rugsėjo 1 d. Marijampolėje – 1 404 vaikai, 1941 m. rugsėjo 5 d. Ukmergėje –1 737 vaikai, 1941 m. rugsėjo 27 d. Eišiškėse – 821 vaikas, 1941 m. spalio 25 d. Vilniuje – 812 vaikų. (4) Žydų kūdikiai dažnai net nebūdavo šaudomi, juos žudikai paprasčiausiai gyvus sumesdavo į duobes ir užkasdavo kartu su tėvų lavonais. Pagal minėtą K. Jägerio pranešimą, iki 1941 m. gruodžio 1 d. Kaune buvo nužudyta ne mažiau 5 672, o Vilniuje – 4 639 vaikai. Nacistų supratimu, mažamečiai žydų vaikai buvo visiškai nereikalingi ir nenaudingi vokiečių karo ekonomikai, ir dėl to pirmiausia turėjo būti sunaikinti (esą jie buvo nenaudingi maisto valgytojai). Laikinai turėjo būti palikti gyventi tik tie vaikai, kurie gyveno naciams reikalingų žydų specialistų ir darbininkų šeimose. Ramiuoju getų egzistavimo laikotarpiu (1942–1943 metai) žydų vaikai masiškai nebuvo žudomi. Žudynės buvo atnaujintos 1943 m. balandžio 5 d., kai Paneriuose buvo sušaudyta apie 4 000–5 000 Vilniaus bei Rytų Lietuvos getų (Švenčionių, Ašmenos, Mikailiškių, Salų) žydų. Tarp nužudytųjų buvo ir nemažas skaičius vaikų. Kai kurios motinos bandė savo kūdikius paslėpti netoli duobių esančiose drabužių krūvose, tačiau sargybiniai juos surado ir už kojų sumėtė į į duobes. (5)
Stabilizacijos laikotarpiu (1942–1943 m. pradžia) Vilniaus geto administracija stengėsi rūpintis vaikų gyvenimu ir išsaugojimu. Buvo suorganizuota sveikatos apsaugos, socialinės paramos ir švietimo sistemos. Nors geto moterims buvo griežtai uždrausta gimdyti vaikus, tačiau kai kurios ryždavosi tai daryti. Gimę vaikai kurį laiką būdavo slepiami geto ligoninėje, o kai paūgėdavo, būdavo įrašomi į geto gyventojų sąrašus kaip gimusieji dar iki geto įsteigimo. 1942 m. vasarį Vilniaus gete buvo įsteigtas kultūros ir švietimo skyrius. Gete dar anksčiau atidarytos keturios mokyklos, kuriose mokėsi vaikai nuo 7-erių metų. Reguliarus vaikų mokymas nusistovėjo 1941 m. lapkritį. Iš viso mokėsi apie 700–900 vaikų, juos mokė per 100 mokytojų. 1942 m. kovą gete buvo likusios dvi mokyklos, kuriose mokėsi daugiau kaip 700 vaikų ir dirbo 20 mokytojų. Mokyklose buvo 10 klasių. Pamokos tęsdavosi nuo 9 val. ryto iki 14 val. Dalis mokinių gaudavo pietus vaikų valgykloje, o per ilgąją pertrauką visi mokiniai gaudavo kavos surogato. (6) Be to, gete buvo 2 vaikų darželiai 3–6 metų vaikams, internatas beglobiams vaikams (atidarytas 1942 m. kovo 8 d.), kursai vyresnio amžiaus vaikams, anksčiau lankiusiems gimnazijas. Dar dvi mokyklos buvo įsteigtos „Kailio“ fabriko žydų stovykloje. Vienu metu mokyklas lankė net 80% geto vaikų. Vaikams taip pat buvo atidaryti du bendrabučiai, vaikų ir jaunimo klubai. Kultūros ir švietimo įstaigos padėjo geto vaikams palaikyti moralinę tvirtybę, nepasiduoti rezignacijai ir sulaukėjimui. Gete veikė ir muzikos mokykla, kurioje dirbo 11 mokytojų ir mokėsi apie 100 vaikų. Daug vaikų lankė geto biblioteką ir skaitė čia saugomas knygas (biblioteka pradėjo veikti 1941 m. rugsėjo 11 d.), lankėsi geto teatro spektakliuose ir koncertuose.
1943 m. rugsėjo 23 d. prasidėjo Vilniaus geto likvidavimas. Tą dieną buvo įvykdyta geto kalinių selekcija. Vyrai buvo atskirti nuo moterų ir vaikų ir siunčiami į surinkimo punktą. Ten jie buvo susodinti į vagonus ir išvežti į Estijos lagerius. Moterys su vaikais buvo suvarytos į Misionierių vienuolyno kiemą. Po atviru dangumi, lietui lyjant, jos buvo laikomos dvi paras. Rugsėjo 25 d. buvo surengta dar viena selekcija: į dešinę pusę buvo skiriamos jaunesnio amžiaus ir darbingos moterys, į kairę – vyresnio amžiaus moterys, seneliai ir beglobiai vaikai. Paskui visus nuvarė į Rasų gatvę ir sugrūdo į vagonus. Dauguma suimtųjų moterų ir vaikų (apie 5 000) buvo išvežti į koncentracijos stovyklas (Aušvicą, Treblinką ir kt.). Keli šimtai senelių ir ligonių sušaudyta Paneriuose. Besislapstančių gete žydų medžioklė truko dar kelias savaites po geto likvidavimo. Surasti gete žydai buvo vežami į Panerius ir ten sušaudomi. (7)
Po geto likvidavimo Vilniuje buvo palikta dirbti apie 3 000 žydų. Jie dirbo „Kailio“ fabrike, kariuomenės autoremonto dirbtuvėse, karo ligoninėje ir gestapo dirbtuvėse. 1944 m. kovo 27 d. „Kailio“ ir kariuomenės autoremonto stovyklose buvo surengta žiauri vaikų pagrobimo akcija. Jai vadovavo gestapininkas M. Weissas, W. Schröderis ir kt. Numatomų išvežti vaikų sąrašus sudarė vyriausias stovyklos prižiūrėtojas Richteris. Kovo 27 d. jis sukvietė „Kailio“ stovyklos vaikus eiliniam patikrinimui (vok. Appel) ir tariamam medicininiam patikrinimui. Tėvams išėjus dirbti į fabriką, vaikai buvo sukviesti į ligoninės patalpas. Staiga pasirodė sunkvežimis su gestapininkais ir lietuvių policininkais. Žydų vaikai buvo išvesti į kiemą ir susodinti į sunkvežimius. Ten pat buvo nunešti ir ligoninėje gulėję ligoniai. Sulaikytieji buvo nuvežti į Rasų gatvę ir sugrūsti į vagonus. Iš pirmojo bloko išvežti visi į sąrašus įtraukti vaikai. Antrojo bloko komendantas atsisakė atiduoti sąraše esančius vaikus. Tuomet gestapininkai ir policininkai įsiveržė į bloką ir pradėjo vaikų medžioklę. Kartu su vaikais buvo išgabenti ir juos bandę užstoti aktorius Herbstas ir mokytojas Moišė Olickis. Pasislėpti ir išvengti išvežimo pasisekė tik nedaugeliui vaikų. Sugrįžę iš darbo tėvai sužinojo apie įvykusią tragediją. Blokuose viešpatavo sielvartas. Niekas nevalgė ir nemiegojo. Kitą dieną, kaip paprastai, tėvams vėl reikėjo eiti į darbą. Nežinoma kryptimi iš „Kailio“ stovyklos buvo išvežta apie 250 vaikų ir senelių. (8)
Vaikų akcija buvo vykdoma ir kariuomenės autoremonto dirbtuvių (H.K.P.) stovykloje. Anksti ryte prie stovyklos vartų atvyko oberšarfiureris Richteris. Kartu su juo atvažiavo gestapininkai (tarp jų buvo ir M. Weissas) ir policininkai. Stovyklos komendantui Kolyšui buvo pasakyta, kad visuose Ostlando lageriuose H. Himmlerio įsakymu vyksta nedarbingų žmonių (vaikų, senelių, ligonių) pašalinimo akcija. Kai kurie tėvai dar bandė slėpti savo vaikus. Stovyklos gyventojus ištiko šokas ir apėmė panika. Įsibrovėliai pradėjo daryti kratas ieškodami vaikų ir senelių. Surastieji buvo atvaryti į stovyklos esančią aikštę. Iš viso buvo surinkta apie 150–200 vaikų. Motinos, bandžiusios ginti savo vaikus, buvo žiauriai mušamos. Viena moteris (Žukovskaja) M. Weissą pavadino vaikų žudiku. Šis parklupdė moterį ant žemės ir pistoleto šūviu į pakaušį moterį nušovė. Paskui vaikai buvo sumesti į sunkvežimius ir išvežti nežinoma kryptimi. Tik labai nedaugeliui vaikų pavyko pasislėpti ir išvengti išvežimo. Jie liko gyventi nelegaliai iki pat stovyklos likvidavimo. 1944 m. liepos 2–3 dienomis Vilniuje naciai išžudė paskutinius mieste dar buvusius žydus (apie 2 000–2 300 žmonių). (9)
Masinės vaikų žudynės buvo vykdomos ir Kauno gete. 1941 m. rugsėjo 17 d. Kauno mažąjį getą apsupo vokiečių ir lietuvių policininkų būriai. Jie ėmė varyti geto gyventojus iš butų į Sąjungos aikštę. Iš chirurginės ligoninės buvo išvarytas medicinos personalas ir visi pacientai. Dr. Aleksejus Fainbergas (iki karo jis buvo Kauno gydytojų sąjungos pirmininkas) kartu su vaikais iš vaikų namų, veikusių prie ligoninės, buvo išvežti į IX fortą. Vis dėlto ši akcija dėl nežinomų priežasčių buvo atšaukta ir dr. A. Fainbergas su žydų vaikais iš IX forto buvo sugrąžintas į getą. 1941 m. rugsėjo 26 d. vokiečių ir lietuvių policininkai apsupo geto Ariogalos ir Veliuonos gatves. Žydai buvo išvaryti iš butų ir prasidėjo pasmerktųjų atranka. Mirčiai buvo atrenkami pirmiausia seneliai, ligoniai, moterys ir vaikai. Suimtieji buvo išvežti į IV fortą ir ten sušaudyti. Pagal K. Jägerio raportą, tą dieną buvo nužudyti 1 608 žydai: 412 vyrų, 615 moterų ir 581 vaikas. (10) 1941 m. spalio 4 d. gete buvo įvykdyta dar viena žudynių akcija. Tarp pasmerktųjų mirčiai pakliuvo ir visi geto ligoninės chirurgijos ir terapijos skyriaus ligoniai. Iš vaikų namų buvo paimta 141 vaikas ir auklės. Kūdikiai buvo spardomi kojomis ir kaip malkos metami į brezentu uždengtą sunkvežimį, kuris nuvažiavo IX forto kryptimi. Geto infekcinė ligoninė su visa įranga ir dokumentais buvo sudeginta. Spalio 4 d. buvo sušaudyta 1 845 Kauno geto žydai: 315 vyrų, 712 moterų ir 818 vaikų. (11) Didžiausia žydų žudynių akcija ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje per nacių okupacijos laikotarpį įvykdyta 1941 m. spalio 29 d. IX forte. Tuomet buvo nužudyta 9 200 žmonių: 2 007 vyrai, 2 920 moterų ir 4 273 vaikai. K. Jägeris savo pranešime šias žudynes ciniškai pavadino „geto valymu nuo nereikalingų žydų“. (12)
Po masinių 1941 m. rudens žudynių gete prasidėjo vadinamasis stabilizacijos laikotarpis, trukęs iki 1944 m. kovo pabaigos. Šiuo laikotarpiu masinės geto kalinių žudynės nebuvo vykdomos. 1941 m. lapkričio 25 d. gete buvo įsteigtas Kultūros ir švietimo skyrius. Geto Seniūnų taryba nutarė kartu su skyriumi įsteigti mokyklą 7–14 metų vaikams Ramygalos gatvėje. Šeštadieniais šioje mokykloje turėjo būti dėstomi ir religiniai dalykai. Mokytojais dirbo 12 asmenų. (13) 1942 m. liepos pradžioje nacių valdžios įsakymu buvo mažinamas geto administracinis aparatas, dėl to kartu su kitomis įstaigomis buvo uždarytos dvi mokyklos. Okupacinė valdžia, matydama geto dirbtuvių naudą, leido steigti profesinius kursus ir amatų mokyklas. Gete veikė mūrininkų, stalių, šaltkalvių, vandentiekio specialistų ir kitų specialybių kursai. 1942 m. spalio mėn. geto amatų mokykloje šaltkalviais ir staliais mokėsi 79 mokiniai. (14) 1944 m. kovo 27 d. gete buvo įvykdyta nepaprastai žiauri vaikų atėmimo akcija, kuriai vadovavo Lietuvos koncentracijos stovyklų viršininkas SS oberšturmbanfiureris Vilhelmas Gekė, oberfiureris Wilhelmas Fuchsas ir oberšarfiureris Bruno Kittelis. Akcija įvykdyta tuo pretekstu, kad koncentracijos stovykloje (taip tuomet vadinosi getas) turėjo būti kalinami tik darbingi žmonės, o vaikai ir seneliai turėjo būti likviduoti. Į getą įsiveržę esesininkai ir ukrainiečių policininkai (vlasovininkai) vaikščiojo po namus, atiminėjo iš motinų vaikus iki 12 metų ir mėtė juos į autobusus ir sunkvežimius. Pasipriešinusias motinas mušė šautuvų buožėmis ir užsiundė šunimis.Taip pat buvo suiminėjami ir nedarbingi seneliai. Per dvi dienas buvo suimta apie 1 700 vaikų ir senelių. Jie buvo išvežti į Aušvicą sunaikinimui. Tą pačią dieną suimta ir apie 130 geto policininkų: 34 policininkai buvo sušaudyti IX forte, kiti sugrąžinti į getą. (15)
Frontui priartėjus prie Lietuvos, 1944 m. liepos mėn. prasidėjo geto likvidavimas. Iš geto buvo išvežta į Vokietijos koncentracijos stovyklas apie 6 000–7 000 žydų, geto likvidavimo metu nužudyta apie 1 000 žydų ir išsigelbėjo apie 300–400 žydų. (16) Žydų vyrai buvo išvežti į Dachau koncentracijos stovyklą, moterys ir vaikai iš pradžių buvo atgabenti į Štuthofo koncentracijos stovyklą. 1944 m. liepos 19 d. čia buvo uždaryta 1 208 iš Lietuvos atvežtos žydų moterys ir vaikai. (17) 1944 m. rugpjūčio 1 d. Kauną užėmė sovietų kariuomenė. Netrukus buvo įvykdyta žydų registracija. Iš viso buvo užregistruoti tik 634 likę gyvi žydai. (18) 1944 m. liepos 26 d. iš Štuthofo į Aušvicą buvo išvežti 1 893 Kauno ir Šiaulių getų žydai (801 moteris, 546 mergaitės ir 546 berniukai). (19) Tik labai mažai kam pavyko čia išgyventi ir sulaukti išlaisvinimo.
Šiaulių getas. 1941 m. vasarą ir rudenį buvo vykdomos masinės Šiaulių miesto ir apskrities žydų žudynės. Ypač intensyviai jos vyko 1941 m. rugsėjį. Yra žinoma, kad 1941 m. rugsėjo 7–15 dienomis Gubernijos miške buvo šaudomi žydų vyrai, moterys ir vaikai. Aukos į žudynių vietą buvo atvežamos sunkvežimiais ir keleiviniu autobusu. 1944 m. lapkritį žudynių vietoje dirbusi speciali sovietų komisija atkasė keturias dideles duobes. Komisijos narių nuomone, čia galėjo būti nužudyta apie 1 000 žmonių. (20) 1941 m. rugsėjo 7 d. R. Kolokšos vadovaujamas pagalbinės policijos būrys suėmė 47 žydų vaikų namų auklėtinius su dviem auklėtojais. Suimtieji buvo nuvežti į mišką ir ten sušaudyti. (21) Stabilizacijos laikotarpiu, 1943 m. abiejuose Šiaulių getuose (Kaukazo ir Ežero-Trakų) buvo įsteigtos mokyklos. Ežero-Trakų gete mokėsi 90, o Kaukazo gete-200 vaikų. 1943 m. lapkričio 5 d. Šiaulių gete buvo įvykdyta vaikų ir nedarbingų žmonių selekcija. Šiai akcijai vadovavo SS hauptšturmfiureris Ludwigas Försteris. Tą dieną iš Kauno atvykę esesininkai gete sugaudė ir išvežė į nacių koncentracijos stovyklas (manoma, kad į Aušvicą) 570 vaikų ir 260 senelių. Nenorėdami palikti vaikų toje baisioje kelionėje kartu su jais išvyko geto tarybos nariai Beras Kartunas, Aronas Kacas, vaikų gydytojas Urijas Rozovskis. (22) Pagal kitus šaltinius iš Šiaulių geto ir jam pavaldžių žydų darbo stovyklų Linkaičiuose, Zoknių aerodrome, Pavenčiuose ir Daugėliuose buvo pagrobti 725 vaikai. 1943 m. gruodžio 12 d. Akmenės žydų stovyklos (ši stovykla priklausė Šiaulių getui) komendantas Graudelis įsakė suimti ir sušaudyti aštuonis vaikus ir vieną moterį. Pasmerktuosius sušaudė vlasovininkai visų stovyklos kalinių akivaizdoje. 1944 m. liepos 8 d., prieš pat Šiaulių geto likvidavimą, Frenkelio fabrike dirbę žydai bandė pabėgti. Fabriko direktorius Reinhardtas įsakė sargybiniams į bėgančiuosius šaudyti. Buvo nušautos dvi moterys ir du vaikai. Po Šiaulių geto likvidavimo žydų moterys su vaikais buvo nugabentos sunaikinti į Aušvico koncentracijos stovyklą. Jaunesnio amžiaus ir darbingos moterys buvo paliktos dirbti Štuthofo koncentracijos stovykloje. Sovietų kariuomenė Šiaulius užėmė 1944 m. liepos 27 d. Likusius gyvus Šiaulių geto vyrus iš Dachau koncentracijos stovyklos 1945 m. gegužės 2 d. išlaisvino amerikiečių kariuomenė. Karo pabaigos sulaukė tik apie 350–500 Šiaulių žydų. (23)
____________________
(1) Masinės žudynės Lietuvoje 1941–1944, dokumentų rinkinys, d. 1, V., 1965, p. 133.
(2) Masinės žudynės Lietuvoje, d. 1, p. 133.
(3) Masinės žudynės Lietuvoje, d. 1, p. 135.
(4) Masinės žudynės Lietuvoje, d. 1, p. 133–137.
(5) Masinės žudynės Lietuvoje, d. 1, p. 172; J. Oželio-Kozlovskio 1944 m. gruodžio 16 d. tardymo protokolas, Lietuvos ypatingasis archyvas (toliau – LYA), f. K-1, ap. 58, b. 27968/3, l. 12–48; G. Šuras, Užrašai: Vilniaus geto kronika 1941–1944, V., 1997, p. 106–109; K. Sakowicz, Dziennik pisany w Ponarach od 11 lipca 1941 r. do 6 listopada 1943 r., Bydgoscz, 1999, p. 79–84.
(6) G. Šuras..., p. 56–57; Y. Arad, Ghetto in Flames: The Struggle and Destruction of the Jews in Vilna in the Holocaust, New York, 1982, p. 318–320, 326–327.
(7) G. Šuras..., p. 147–150; Y. Arad..., p. 432; Masinės žudynės Lietuvoje, d. 1, p. 172.
(8) G. Šuras..., p. 164–166; L. Zlatkovičiaus 1944 m. rugpjūčio 19 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 45, b. 1848, l. 80.
(9) Wilna unter dem Nazijoch. Berichte von Dr. Med. Mozes Feigenberg aufgenommen von Mosze Wajsberg, Landsberg, 1946, S. 46–48; I. Guzenberg, Žydų darbo stovykla HKP 1943–1944, dokumentai, V., 2002, p. 9.
(10) A. Tory, Kauno getas: diena po dienos, V., 2000, p. 39–40; Masinės žudynės Lietuvoje, d. 1, p. 135.
(11) A. Tory...., p. 40–44.
(12) Masinės žudynės Lietuvoje, d. 1, p. 135.
(13) Seniūnų tarybos 1941 m. lapkričio 25 d. protokolas Nr. 21, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. R-973, ap. 3, b. 4, l. 162; Seniūnų tarybos pirmininko 1942 m. liepos 5 d. įsakymas Nr. 32, ibid., b. 4, l. 42.
(14) Seniūnų tarybos 1942 m. liepos mėn. veiklos ataskaita, ibid., ap. 2, b. 40, l. 61, 65; Seniūnų tarybos 1942 m. spalio mėn. veiklos ataskaita, ibid., b. 40, l. 39.
(15) LSSR KGB 1944 m. rugpjūčio 8 d. pažyma apie nacistinių okupantų Kaune įvykdytas žydų žudynes, LYA, f. K-1, ap. 10, b. 16, l. 94.
(16) LYA, f. K-1, ap. 10, b. 102, l. 217; Ch. Gordono 1944 m. rugpjūčio 12 d. parodymai, Mokslų Akademijos bibliotekos rankraščių skyrius, f. 159–25, l. 5 a. p.
(17) 1944 m. liepos 20 d. kalinių sąrašas, Štuthofo muziejaus archyvas (Archiwum Muzeum Stuthof), Sygn. I–II B–10, S. 169–189.
(18) 1944 m. rugsėjo 6 d. pažyma apie Kauno žydų sunaikinimą vokiečių fašistinės okupacijos metais, LYA, f. K-1, ap. 46, b. 1251, l. 12.
(19) Štuthofo muziejaus archyvas, Sygn. I–II C–3, S. 43–67.
(20) Gubernijos miške nužudytų Šiaulių miesto gyventojų 1944 m. lapkričio 16 d. atkasimo aktas, LYA, f. K-1, ap. 46, b. 1274, l. 47; Дневник А. Ерушалми,Черная книга (A.Jerušalmio dienoraštis, Šiauliai, Juodoji knyga), Вильнюс, 1993, p. 265, 522; Rab. E. Oshry, The Annihilation of Lithuanian Jewry, New York, 1995, p. 248; Enzyklopedie des Holocaust: die Verfolgung und Ermordung der europäischen Juden, München – Zürich, 1995, Bd. 3, S. 1281.
(21) Išrašas iš A. Stankaus 1950 m. spalio 20 d. tardymo protokolo, LYA, f. K-1, ap. 8, b. 182, l. 160; Дневник А. Ерушалми, p. 266–267.
(22) Masinės žudynės Lietuvoje, d. 1, p. 342; LYA, f. K-1, ap. 46, b. 1228, l. 1–2; Дневник А. Ерушалми, p. 279.
(23) L. Peleckienė, Prie Šiaulių geto vartų skambėjo gedulingas „Requiem“, Lietuvos rytas, 1994 m. liepos 26 d.,; E. Genso 1948 m. sausio 21 d. tardymo protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 42809/3, l. 12–13.