Žydų gelbėtojai
Jokubaitis Vincas
Rosalyn Kirkel
Per Holokaustą slapstomo vaiko, „Reisele“, istorija
Gimiau 1941, balandžio 13, Šiauliuose, Lietuvoje. 1941-ųjų birželio 22-ąją nacistinė Vokietija įsiveržė į Lietuvą. Naciai pasiekė Šiaulius 26-to birželio.
Nuo 20 rugpjūčio Šiauliuose buvo įkurti du getai – Ežero-Trakų (didesnis) ir Kaukazo (mažesnis). Mūsų šeima – motina Frida, tėvas Avromas (Abrahamas), vyresnieji vaikai – sesutė Lėja, broliukas Leiba ir aš, apsigyvenome mažesniajame, Kaukazo gete. Kai 1943 m. rugsėjo-spalio mėnesiais Kaukazo getą likvidavo, mes persikėlėme į Ežero-Trakų getą.
1943, lapkričio 5-tą buvo įvykdyta Vaikų akcija. Apie 750 vaikų ir senų žmonių buvo išvežti mirčiai. Iki šios dienos išlikusieji gyvieji Šiaulių geto kaliniai, su kuriais aš kalbėjausi, nežino, kur buvo išvežti vaikai ir seneliai, nors kai kurie ir tvirtina, kad į Aušvicą.
Po Juodojo Penktadienio – Vaikų akcijos, mano mama ieškojo savo pažįstamos, ištekėjusios už lietuvio, Belos Janušauskienės, kuri sėkmingai išnešė iš geto savo dukrelę Chaną. Mano motina maldavo išgelbėti mane, savo mažąją Reizelę, dviejų su puse metų mergaitę.
Bela sutiko. Jos vyro tėvo sesuo Elena Jokubaitienė ir Elenos vyras Vincas sutiko mane priimti ir slapstyti. Jokubaičiai buvo uolūs katalikai, jie savo vaikų neturėjo. Elena ir Vincas suprato, kad rizikuoja savo gyvybe, priimdami žydų vaiką. Buvo sutarta, kad jei mano tėvai išgyvens, Jokubaičiai atiduos mane tėvams, jei ne – augins kaip savo vaiką.
Būdama gete, Bela dirbo Frenkelio odų fabrike, kuris buvo šalia Ežero-Trakų geto. Vieną lapkričio rytą, paslėpusi mane po paltu, eidama į darbą, Bela sėkmingai išnešė mane iš geto. Ji rizikavo savo gyvybe, kad išsaugotų manąją. Gatvėje, sutartoje vietoje, ji perdavė mane Elenai Jokubaitienei, kuri kartu su Belos anyta Ona Janušauskiene, laukė manęs. Dvi moterys nuskubėjo į mažą Elenos namelį Šiaulių priemiestyje, Radviliškio gatvėje 13, netoli oro uosto.
Jokubaičiai priėmė mane ne tik į savo namus, aš įsitvirtinau ir jų širdyse. Jie mylėjo mane ir rūpinosi kaip savo vaiku. Vadino mane Zulyte, pakrikštijo ir gavo krikšto dokumentus. Saugantis, retkarčiais mes galėdavome žaisti su Chana, kuri už mane buvo pora metų vyresnė.
1944-ųjų liepą, likviduojant getą, Bela pabėgo. Belai padėjo jos vyro tėvai, lietuviai. Jos vyras buvo rusų armijoje, ir jis ten žuvo. Dar būdama gete, Bela ištekėjo už Menašės Galperno, su kuriuo vėliau turėjo du vaikus. Prie sovietų valdžios jie ilgai negavo leidimo išvykti iš šalies. Tik 1972 metais Galpernai emigravo į Izraelį, o 1990 metais į JAV.
Likviduojant Šiaulių getą, mano tėvas, motina ir sesuo iš pradžių buvo išvežti į Štuthofą. 26-to liepos, moterys su vaikais iki 15 metų amžiaus, tarp kurių buvo ir mano motina su seserimi, buvo išsiųsti į Aušvicą ir nužudyti. Praėjus šešioms savaitėms, rugsėjo 15-tą, mano tėvą nusiuntė į Anfingą, netoli Dachau, kur jis dirbo vyrų kirpėju.
Tėvą išvadavo amerikiečiai Tutzingo mieste, 1945, balandžio pabaigoje, mirties maršo per Austrijos Alpes metu. Naciai planavo juos susprogdinti, tačiau amerikiečiai tam užkirto kelią.
Labai nusilpusį ir sergantį mano tėvą hospitalizavo, vėliau patalpino į perkeltųjų asmenų stovyklą (Feldafing DP), kad sustiprėtų ir atgautų jėgas. Jis nežinojo, ar aš gyva, ar ne, bet 1945 metams einant į pabaigą, jau buvo tvirtai nusprendęs sugrįžti į Lietuvą ir susirasti mane. Žydams tai buvo pavojinga kelionė: tėvas vyko su suklastotais dokumentais, nelegaliai.
1946 sausį tėvas pasiekė Šiaulius, susirado savo pusseserę Rachilę Kirkel Verkel, pas ją apsistojo. Vienintelė Bela žinojo, kur aš esu, ir ji užtikrino, kad aš gyva ir sveika, ir kad manimi gerai rūpinamasi. Bet Elena Jokubaitienė myli mane, ir nenorės manęs atiduoti. Nelegaliai atvykęs, tėvas negalėjo prašyti valdžios pagalbos. Bela jam pasiūlė, kad jis pasiimtų į pagalbą Joną Rosenfeldą, NKVD karininką.
Kai mano tėvas paaiškino situaciją Rosenfeldui, jis sutiko padėti, paėmė savo brolį Itzhaką, ir du uniformuoti broliai, kartu su mano tėvu vieną vasario dieną atėjo pas Jokubaičius.
Aš nepažinau šito man svetimo žmogaus, kuris buvo atėjęs išvakarėse, ir sakė, kad jis mano tėvas. Man buvo tada beveik penkeri metai, du su puse metų nebuvau jo mačiusi. Aš stipriai laikiausi įsitvėrusi savo „mamos“, klykiau ir verkiau. Jokubaitienė padavė Rosenfeldui mano krikšto dokumentus. Kilo sąmyšis, pradėjo rinktis kaimynai. „Paimk mergaitę“, – pasakė Rosenfeldas mano tėvui. Tėvas padavė Jokubaitienei kažkiek pinigų. Išėjus į lauką, Rosenfeldas įsodino mus į karinę mašiną ir nuvežė į miestą.
Po šešių savaičių laukimo Vilniuje, tėvas gavo suklastotus dokumentus, ir mes pradėjome savo kelionę atgal. Į perkeltųjų asmenų stovyklą (Feldafing DP) atvykome atvykome gegužės mėnesį. Aš neleidau nuimti nuo kaklo savo kryželio, buvai traumuota, užsisklendusi ir nekalbi. Turėjo praeiti nemažai laiko, kol pripratau prie savojo tėvo.
Po trejų metų Amerika atvėrė mums savo duris. 1949, birželio 9 – mano tėvas, pamotė Sara ir aš išsilaipinome iš laivo Bostone. Iš Bostono traukiniu nuvykome į Columbus (Ohio), kur mūsų laukė pusbrolis amerikietis, ir pradėjome naują gyvenimą.
Mano tėvas buvo labai dėkingas Jokubaičiams. Jie rizikavo savo gyvybe, kad išgelbėtų mane. Aš buvau viskas, kas jam buvo likę po patirto siaubo. Jis suprato, kaip Jokubaičiai mane mylėjo ir kaip jie norėjo mane pas save laikyti.
Nuo pat pradžių tėvas pradėjo su jais susirašinėti. Metų metais jis siuntė Jokubaičiams siuntinius, vaistus, fotografijas. Jis siūlė jiems emigruoti Ameriką.
Tėvas mirė 1977 vasarį. Jis pasakojo man šią istoriją. Deja, turėjo praeiti metai, kol aš pradėjau domėtis giliau. Tada atsirado daugiau klausimų, tačiau tėvo jau nebebuvo.
Galbūt, psichologiškai man buvo per sunku, todėl ši istorija ir buvo užblokuota. Dabar man gaila, tai didelis mano praradimas. Kaip aš norėčiau sutikti Eleną dabar, kai aš jau suaugusi. Ji niekada, iki savo mirties 1979 metais, manęs neužmiršo. Vincas mirė 1954. Jokubaičiai neturėjo palikuonių. Kokia būčiau laiminga, jei galėčiau parodyti palikuoniams, kokį dėkingumą aš jaučiu Jokubaičiams.
1999 Prahoje įvyko tarptautinė Holokaustą išgyvenusių vaikų konferencija. Aš nusprendžiau, kad turiu dalyvauti, turiu sugrįžti į savo gimtąjį miestą Šiaulius, Lietuvą. Aistringai norėjau kuo daugiau sužinoti apie savo šeimos ir artimųjų gyvenimą Lietuvoje.
Birželio 10, 2002
Per Holokaustą slapstomo vaiko, „Reisele“, istorija
Gimiau 1941, balandžio 13, Šiauliuose, Lietuvoje. 1941-ųjų birželio 22-ąją nacistinė Vokietija įsiveržė į Lietuvą. Naciai pasiekė Šiaulius 26-to birželio.
Nuo 20 rugpjūčio Šiauliuose buvo įkurti du getai – Ežero-Trakų (didesnis) ir Kaukazo (mažesnis). Mūsų šeima – motina Frida, tėvas Avromas (Abrahamas), vyresnieji vaikai – sesutė Lėja, broliukas Leiba ir aš, apsigyvenome mažesniajame, Kaukazo gete. Kai 1943 m. rugsėjo-spalio mėnesiais Kaukazo getą likvidavo, mes persikėlėme į Ežero-Trakų getą.
1943, lapkričio 5-tą buvo įvykdyta Vaikų akcija. Apie 750 vaikų ir senų žmonių buvo išvežti mirčiai. Iki šios dienos išlikusieji gyvieji Šiaulių geto kaliniai, su kuriais aš kalbėjausi, nežino, kur buvo išvežti vaikai ir seneliai, nors kai kurie ir tvirtina, kad į Aušvicą.
Po Juodojo Penktadienio – Vaikų akcijos, mano mama ieškojo savo pažįstamos, ištekėjusios už lietuvio, Belos Janušauskienės, kuri sėkmingai išnešė iš geto savo dukrelę Chaną. Mano motina maldavo išgelbėti mane, savo mažąją Reizelę, dviejų su puse metų mergaitę.
Bela sutiko. Jos vyro tėvo sesuo Elena Jokubaitienė ir Elenos vyras Vincas sutiko mane priimti ir slapstyti. Jokubaičiai buvo uolūs katalikai, jie savo vaikų neturėjo. Elena ir Vincas suprato, kad rizikuoja savo gyvybe, priimdami žydų vaiką. Buvo sutarta, kad jei mano tėvai išgyvens, Jokubaičiai atiduos mane tėvams, jei ne – augins kaip savo vaiką.
Būdama gete, Bela dirbo Frenkelio odų fabrike, kuris buvo šalia Ežero-Trakų geto. Vieną lapkričio rytą, paslėpusi mane po paltu, eidama į darbą, Bela sėkmingai išnešė mane iš geto. Ji rizikavo savo gyvybe, kad išsaugotų manąją. Gatvėje, sutartoje vietoje, ji perdavė mane Elenai Jokubaitienei, kuri kartu su Belos anyta Ona Janušauskiene, laukė manęs. Dvi moterys nuskubėjo į mažą Elenos namelį Šiaulių priemiestyje, Radviliškio gatvėje 13, netoli oro uosto.
Jokubaičiai priėmė mane ne tik į savo namus, aš įsitvirtinau ir jų širdyse. Jie mylėjo mane ir rūpinosi kaip savo vaiku. Vadino mane Zulyte, pakrikštijo ir gavo krikšto dokumentus. Saugantis, retkarčiais mes galėdavome žaisti su Chana, kuri už mane buvo pora metų vyresnė.
1944-ųjų liepą, likviduojant getą, Bela pabėgo. Belai padėjo jos vyro tėvai, lietuviai. Jos vyras buvo rusų armijoje, ir jis ten žuvo. Dar būdama gete, Bela ištekėjo už Menašės Galperno, su kuriuo vėliau turėjo du vaikus. Prie sovietų valdžios jie ilgai negavo leidimo išvykti iš šalies. Tik 1972 metais Galpernai emigravo į Izraelį, o 1990 metais į JAV.
Likviduojant Šiaulių getą, mano tėvas, motina ir sesuo iš pradžių buvo išvežti į Štuthofą. 26-to liepos, moterys su vaikais iki 15 metų amžiaus, tarp kurių buvo ir mano motina su seserimi, buvo išsiųsti į Aušvicą ir nužudyti. Praėjus šešioms savaitėms, rugsėjo 15-tą, mano tėvą nusiuntė į Anfingą, netoli Dachau, kur jis dirbo vyrų kirpėju.
Tėvą išvadavo amerikiečiai Tutzingo mieste, 1945, balandžio pabaigoje, mirties maršo per Austrijos Alpes metu. Naciai planavo juos susprogdinti, tačiau amerikiečiai tam užkirto kelią.
Labai nusilpusį ir sergantį mano tėvą hospitalizavo, vėliau patalpino į perkeltųjų asmenų stovyklą (Feldafing DP), kad sustiprėtų ir atgautų jėgas. Jis nežinojo, ar aš gyva, ar ne, bet 1945 metams einant į pabaigą, jau buvo tvirtai nusprendęs sugrįžti į Lietuvą ir susirasti mane. Žydams tai buvo pavojinga kelionė: tėvas vyko su suklastotais dokumentais, nelegaliai.
1946 sausį tėvas pasiekė Šiaulius, susirado savo pusseserę Rachilę Kirkel Verkel, pas ją apsistojo. Vienintelė Bela žinojo, kur aš esu, ir ji užtikrino, kad aš gyva ir sveika, ir kad manimi gerai rūpinamasi. Bet Elena Jokubaitienė myli mane, ir nenorės manęs atiduoti. Nelegaliai atvykęs, tėvas negalėjo prašyti valdžios pagalbos. Bela jam pasiūlė, kad jis pasiimtų į pagalbą Joną Rosenfeldą, NKVD karininką.
Kai mano tėvas paaiškino situaciją Rosenfeldui, jis sutiko padėti, paėmė savo brolį Itzhaką, ir du uniformuoti broliai, kartu su mano tėvu vieną vasario dieną atėjo pas Jokubaičius.
Aš nepažinau šito man svetimo žmogaus, kuris buvo atėjęs išvakarėse, ir sakė, kad jis mano tėvas. Man buvo tada beveik penkeri metai, du su puse metų nebuvau jo mačiusi. Aš stipriai laikiausi įsitvėrusi savo „mamos“, klykiau ir verkiau. Jokubaitienė padavė Rosenfeldui mano krikšto dokumentus. Kilo sąmyšis, pradėjo rinktis kaimynai. „Paimk mergaitę“, – pasakė Rosenfeldas mano tėvui. Tėvas padavė Jokubaitienei kažkiek pinigų. Išėjus į lauką, Rosenfeldas įsodino mus į karinę mašiną ir nuvežė į miestą.
Po šešių savaičių laukimo Vilniuje, tėvas gavo suklastotus dokumentus, ir mes pradėjome savo kelionę atgal. Į perkeltųjų asmenų stovyklą (Feldafing DP) atvykome atvykome gegužės mėnesį. Aš neleidau nuimti nuo kaklo savo kryželio, buvai traumuota, užsisklendusi ir nekalbi. Turėjo praeiti nemažai laiko, kol pripratau prie savojo tėvo.
Po trejų metų Amerika atvėrė mums savo duris. 1949, birželio 9 – mano tėvas, pamotė Sara ir aš išsilaipinome iš laivo Bostone. Iš Bostono traukiniu nuvykome į Columbus (Ohio), kur mūsų laukė pusbrolis amerikietis, ir pradėjome naują gyvenimą.
Mano tėvas buvo labai dėkingas Jokubaičiams. Jie rizikavo savo gyvybe, kad išgelbėtų mane. Aš buvau viskas, kas jam buvo likę po patirto siaubo. Jis suprato, kaip Jokubaičiai mane mylėjo ir kaip jie norėjo mane pas save laikyti.
Nuo pat pradžių tėvas pradėjo su jais susirašinėti. Metų metais jis siuntė Jokubaičiams siuntinius, vaistus, fotografijas. Jis siūlė jiems emigruoti Ameriką.
Tėvas mirė 1977 vasarį. Jis pasakojo man šią istoriją. Deja, turėjo praeiti metai, kol aš pradėjau domėtis giliau. Tada atsirado daugiau klausimų, tačiau tėvo jau nebebuvo.
Galbūt, psichologiškai man buvo per sunku, todėl ši istorija ir buvo užblokuota. Dabar man gaila, tai didelis mano praradimas. Kaip aš norėčiau sutikti Eleną dabar, kai aš jau suaugusi. Ji niekada, iki savo mirties 1979 metais, manęs neužmiršo. Vincas mirė 1954. Jokubaičiai neturėjo palikuonių. Kokia būčiau laiminga, jei galėčiau parodyti palikuoniams, kokį dėkingumą aš jaučiu Jokubaičiams.
1999 Prahoje įvyko tarptautinė Holokaustą išgyvenusių vaikų konferencija. Aš nusprendžiau, kad turiu dalyvauti, turiu sugrįžti į savo gimtąjį miestą Šiaulius, Lietuvą. Aistringai norėjau kuo daugiau sužinoti apie savo šeimos ir artimųjų gyvenimą Lietuvoje.
Birželio 10, 2002