Žydų gelbėtojai
Michailovas Aleksejus
Jelizaveta ir Aleksejus Michailovai
Sutuoktiniai Jelizaveta ir Aleksejus Michailovai gyveno Pilviškių miestelyje, Vilkaviškio rajone, Lietuvoje. Jie turėjo savo ūkį netoli miesto, taip pat turėjo ir savo mėsos parduotuvėlę. 1938 metais jiems gimė dukrytė Irina. Michailovai pažinojo daugelį miestelio žydų, iki karo miestelyje gyveno apie vienas tūkstantį žydų (iš trijų tūkstančių miestelio gyventojų). Michailovai netgi suprasdavo žydiškai ir galėjo susikalbėti žydų kalba (jidiš). Vieni iš jų kaimynų buvo žydų šeima Mejeris ir Cilė Jodlovičiai su vaikais: Mulia (Šmuelis), (gim.1930 m.), Bela (gim.1932 m.), Simonas ( gim. 1935 m.).
1941 metų birželio 23 d. vokiečiai jau buvo Pilviškiuose. Pas Jodlovičius iš Vilkaviškio atėjo Cilės sesuo Elkė ir papasakojo apie žydų vyrų sušaudymą. Tarp sušaudytųjų buvo ir Elkės vyras Jakovas. Šis pasakojimas atrodė toks neįtikėtinas, kad vietiniai žydai nepatikėjo Elke ir užpyko, kad pastaroji skleidžia kvailus gandus. Tačiau Elkės giminaičiai patikėjo jos žodžiais. Todėl kai vietiniai policininkai pradėjo varyti žydų vyrus iš namų tariamiems darbams, Mejeris Jodlovičius pasislėpė. 1941 metų rugpjūčio 29-tą miške, už kilometro nuo miestelio, sušaudė vyrus žydus, prieš tai privertę iškasti dvi duobes. Tą pačią dieną Mejeris Jodlovičius atbėgo pas kaimynus Michailovus ir pasislėpė duobėje po klėtimi. Praėjus kuriam laikui, Mejeris po klėtimi išsikasė duobę, kurioje buvo galima sėdėti, ne tik gulėti. Dar vieną duobę iškasė tualetui. Rugsėjo 15 d., policininkai pradėjo suiminėti moteris ir vaikus.
Suprasdami, kas jų laukia Cilė Jodlovič, jos sesuo Elkė ir vaikai pasislėpė rūsyje, pas vieną pažįstamą valstietę. Praėjus šaudymams, apie du mėnesius, jie visi slėpėsi pas pažįstamus žmones, kol jų slapstymosi vieta buvo aptikta. Cilei ir Elkei su vaikais stebuklingai pavyko pabėgti nuo policininkų, pasiekti Michailovų namus ir pasislėpti po klėtimi, kur jau buvo jų tėvas. Jodlovičių šeima beveik trejus metus iki išlaisvinimo praleido Pilviškiuose, šioje slėptuvėje. Žmonės kentė šaltį ir badą, gyveno antisanitarinėmis sąlygomis, kovojo su neviltimi, kartais jiems atrodydavo, kad jie yra paskutiniai žydai likę šioje žemėje.
1942 m. rugsėjo 22 d. dėl ligos ir maisto trūkumo mirė Elkė Voronovskaja. Aleksejus Michailovas paslapčiomis ją palaidojo savo kieme. Nepaisant visko, ką jiems teko pergyventi, Jodlovičiai ir jų gelbėtojai gyveno turėdami viltį, kad Vokietijos armija bus sutriuškinta ir jie sulauks išvadavimo.
1944 m. birželį Raudonoji armija įžengė į miestelį ir kitą dieną penki žydai išlindo iš duobės po Michailovų klėtimi. Pirmomis valandomis jie negalėjo net stovėti, dienos šviesa akino, sukosi galva. Žmonės, kurie susitiko su jais tą dieną palaikė juos vos judančiais skeletais. Rusų kareiviai juos įsodino į vežimą, ir nusiuntė toliau nuo fronto linijos.
Po karo Jodlovičių šeima įsikūrė Vilniuje. Vaikai įgijo aukštąjį išsilavinimą, sukūrė savo šeimas. Ilgus metus jie palaikė ryšius su savo gelbėtojais Alekseju Timofejevičiumi ir Jelizaveta Saveljevna Michailovais, vieninteliais Pilviškių gyventojais, kurie nepaisydami baimės ir sunkumų, sugebėjo išsaugoti penkių žydų gyvybes.
Sutuoktiniai Jelizaveta ir Aleksejus Michailovai gyveno Pilviškių miestelyje, Vilkaviškio rajone, Lietuvoje. Jie turėjo savo ūkį netoli miesto, taip pat turėjo ir savo mėsos parduotuvėlę. 1938 metais jiems gimė dukrytė Irina. Michailovai pažinojo daugelį miestelio žydų, iki karo miestelyje gyveno apie vienas tūkstantį žydų (iš trijų tūkstančių miestelio gyventojų). Michailovai netgi suprasdavo žydiškai ir galėjo susikalbėti žydų kalba (jidiš). Vieni iš jų kaimynų buvo žydų šeima Mejeris ir Cilė Jodlovičiai su vaikais: Mulia (Šmuelis), (gim.1930 m.), Bela (gim.1932 m.), Simonas ( gim. 1935 m.).
1941 metų birželio 23 d. vokiečiai jau buvo Pilviškiuose. Pas Jodlovičius iš Vilkaviškio atėjo Cilės sesuo Elkė ir papasakojo apie žydų vyrų sušaudymą. Tarp sušaudytųjų buvo ir Elkės vyras Jakovas. Šis pasakojimas atrodė toks neįtikėtinas, kad vietiniai žydai nepatikėjo Elke ir užpyko, kad pastaroji skleidžia kvailus gandus. Tačiau Elkės giminaičiai patikėjo jos žodžiais. Todėl kai vietiniai policininkai pradėjo varyti žydų vyrus iš namų tariamiems darbams, Mejeris Jodlovičius pasislėpė. 1941 metų rugpjūčio 29-tą miške, už kilometro nuo miestelio, sušaudė vyrus žydus, prieš tai privertę iškasti dvi duobes. Tą pačią dieną Mejeris Jodlovičius atbėgo pas kaimynus Michailovus ir pasislėpė duobėje po klėtimi. Praėjus kuriam laikui, Mejeris po klėtimi išsikasė duobę, kurioje buvo galima sėdėti, ne tik gulėti. Dar vieną duobę iškasė tualetui. Rugsėjo 15 d., policininkai pradėjo suiminėti moteris ir vaikus.
Suprasdami, kas jų laukia Cilė Jodlovič, jos sesuo Elkė ir vaikai pasislėpė rūsyje, pas vieną pažįstamą valstietę. Praėjus šaudymams, apie du mėnesius, jie visi slėpėsi pas pažįstamus žmones, kol jų slapstymosi vieta buvo aptikta. Cilei ir Elkei su vaikais stebuklingai pavyko pabėgti nuo policininkų, pasiekti Michailovų namus ir pasislėpti po klėtimi, kur jau buvo jų tėvas. Jodlovičių šeima beveik trejus metus iki išlaisvinimo praleido Pilviškiuose, šioje slėptuvėje. Žmonės kentė šaltį ir badą, gyveno antisanitarinėmis sąlygomis, kovojo su neviltimi, kartais jiems atrodydavo, kad jie yra paskutiniai žydai likę šioje žemėje.
1942 m. rugsėjo 22 d. dėl ligos ir maisto trūkumo mirė Elkė Voronovskaja. Aleksejus Michailovas paslapčiomis ją palaidojo savo kieme. Nepaisant visko, ką jiems teko pergyventi, Jodlovičiai ir jų gelbėtojai gyveno turėdami viltį, kad Vokietijos armija bus sutriuškinta ir jie sulauks išvadavimo.
1944 m. birželį Raudonoji armija įžengė į miestelį ir kitą dieną penki žydai išlindo iš duobės po Michailovų klėtimi. Pirmomis valandomis jie negalėjo net stovėti, dienos šviesa akino, sukosi galva. Žmonės, kurie susitiko su jais tą dieną palaikė juos vos judančiais skeletais. Rusų kareiviai juos įsodino į vežimą, ir nusiuntė toliau nuo fronto linijos.
Po karo Jodlovičių šeima įsikūrė Vilniuje. Vaikai įgijo aukštąjį išsilavinimą, sukūrė savo šeimas. Ilgus metus jie palaikė ryšius su savo gelbėtojais Alekseju Timofejevičiumi ir Jelizaveta Saveljevna Michailovais, vieninteliais Pilviškių gyventojais, kurie nepaisydami baimės ir sunkumų, sugebėjo išsaugoti penkių žydų gyvybes.