Telšių getas buvo likviduotas 1941 metų gruodžio 23 dieną.
Gruodžio 17-ąją aš išvedžiau iš geto savo mamą ir nuvežiau į kaimą. Apie gruodžio 19-ąją išvežiau iš geto ir savo senelę. Kartu apsigyvenome Kuodžių kaime pas valstietį Baltmiškį.
Gruodžio 22-ąją pas mus į kaimą atvažiavo policininkas (policininkai važinėjo pas visus žmones, kur gyveno ir dirbo žydai) ir pasakė mums, kad man, mamai ir senelei reikia važiuoti į „medicininę apžiūrą“. Mes jau žinojome, ką tai reiškia. Senelė niekur nevažiavo, kadangi buvo neregistruota. Policininkas buvo mūsų pažįstamas ir neužrašė, kas iš mūsų ten buvo. Valstietis, mūsų šeimininkas, buvo senas. Jis nelabai suprato, kas dedasi, ir, vykdydamas valdžios nurodymus, susodino mus į vežimą, kad nuvežtų į getą. Iki Telšių – septyni kilometrai. Pakeliui sutikome vieną baltaraištį, pavarde Mitkevičius. Jis mane pažino, paklausė, kur važiuojam. Aš jam pasakiau, kad į getą, – medicininė apžiūra. Mitkevičius pasakė, kad jis specialiai išeina iš Telšių – nenorįs dalyvauti moterų ir vaikų žudynėse, o mus perspėjo: „Žiūrėkite, nepakliūkite su mama į getą“. Aš, žinoma, net negalvojau į getą važiuoti. Kai privažiavome Telšius, pasakiau savo valstiečiui: „Tu grįžk atgal, sakyk, kad Gurvičius man pagrasino peiliu, turėjau juos paleisti ir nežinau, kur jie nuėjo.“ Taip jis ir padarė.
Vėlyvą naktį aš su mama nuėjome į muziejų, kuriame turėjo būti mūsų sesuo, tačiau ten mūsų neįsileido. Mama galvojo, galvojo ir sugalvojo: „Jaša, eime, gal mus priims Masiulienė, gera mūsų pažįstama.“ Mes pasibeldėme, Masiulienė mus priėmė, paklojo lovas. O 23-iosios rytą atbėgo iš miesto ir pasakė, kad visi iš geto išvežti sušaudyti. Vėl Rainiuose, tik kitoje vietoje. Ji mus išlaikė iki vakaro, o vakare pasakė, kad policininkai eina iš namo į namą ieškodami žydų, ir jinai nebegalinti mūsų laikyti, eikite kur norite. Mes su mama buvome beviltiškoje padėtyje, bet jai vėl atėjo į galvą šviesi mintis: „Einam pas vyskupą.“
Vyskupą Justiną Staugaitį mama pažinojo, jis buvo mūsų parduotuvės klientas. Tai buvo labai gerbiamas žmogus. 1918 metais vyskupas Justinas Staugaitis pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės deklaraciją. Jam leidus, jo šeimininkė Levinskaja mus paslėpė tamsiame kambaryje. Praėjus kokioms penkioms šešioms minutėms po to, kai mes atėjome į vyskupiją, už durų išgirdome siaubingus klyksmus. Prie vyskupijos durų su savo vaikais atbėgo rabino Blocho žmona, ją vijosi policininkai. Aš girdėjau, kaip ji maldavo palikti vaikus, prašė padaryti iš jų krikščionis, o ją užmušti. Prašė ir vyskupo šeimininkė, bet niekas nepadėjo. Juos nuvarė į Telšių kalėjimą. O mes tame tamsiame kambarėlyje slapstėmės savaitę. Po savaitės jau žinojome, kad visi likę gyvi žydai surinkti, uždaryti į kalėjimą, vėliau sušaudyti. Tuomet dar nežinojau, kur yra mano sesuo. Žinojau tik, kad mano senelė kaime. Po savaitės mums pasakė, kad likti vyskupijoje nebegalime, turime išeiti.
Mus išlydintys vyskupo darbininkai nusprendė mus su mama gelbėti ir nuvedė į vyskupijos kiaulidę. Čia, pasislėpę po lentynomis, išbuvome apie dvi savaites. Neprisimenu tų žmonių, kurie mus gelbėjo, pavardžių, tačiau vardų neužmiršau: Steponas (jis šėrė kiaules) ir Elena bei Basė.
Mama gerai pažinojo vieną buvusią dvarininkę, pavarde Šukštienė (Norkevičiūtė), kuri gyveno netoli vyskupijos, tame name, kur buvo vaistinė. Mama kreipėsi į ją prašydama pagalbos, ir mes buvom išgirsti. Mus priglaudė Halinos ir Vaclovo Šukštų šeima.
Šukštos gyveno pirmame aukšte, o antrame šio namo aukšte gyveno saugumo viršininkas Juodviršis. Nepaisydami to, Šukštos mus priėmė, davė atskirą kambarį. Gilią ir šaltą 1942 metų žiemą tai buvo išsigelbėjimas. Halina Šukštienė globojo ir maitino mus ištisas šešias savaites. Geriau kaip pas ją negalėjo būti. Mamai ji išgydė pūlinį nugaroje, pati jį prapjovė. Vis dėlto ilgai užsibūti ir čia negalėjom, – pas saugumo viršininką Juodviršį, gyvenusį antrame aukšte, nuolat vaikščiojo policininkai.
Būnant pas Šukštas man gimė labai gera idėja. Paprašiau jų tarnaitės, kuri irgi žinojo, jog mes slapstomės, kad nueitų į miesto savivaldybę mano klasės draugo Albino Gudzinsko metrikų. Gudzinskų šeima Telšiuose nebegyveno, birželio 14-ąją jie buvo išvežti į Sibirą. Šukštų tarnaitė taip ir padarė, atnešė mano bendraklasio Albino-Stasio Gudzinsko gimimo liudijimą, ir nuo tos dienos aš, turėdamas oficialų dokumentą, tapau pusiau legaliu žmogumi.
Kadangi pas Šukštas vis dėlto pavojinga buvo slėptis, užsigydę žaizdas ir kiek atsikvėpę, išėjome.
Kur patraukė mama, nebežinau. O aš ėjau iš rankų į rankas – vienas pažįstamas perduodavo kitam savo geram pažįstamam. Bekaitaliodami savo slapstymosi vietas, mes su mama išsiskyrėme.
Tuo tarpu mano sesuo Rūta ištekėjo už Prano Laucevičiaus, ir aš buvau laimingas, kad ji bus išgelbėta.
1942-ųjų pavasarį glaudžiausi Telšiuose pas Marytę Kesminaitę, gyvenančią Turgaus aikštėje. Kesminaitė visą gyvenimą dirbo pas žydus ir stengėsi jiems padėti per vokiečių okupaciją. Tuo laiku jos sūnus buvo Vokietijoje, išvežtas reicho darbams. Iš Marytės Kesminaitės teko bėgti irgi po kratos. Policininkai įėjo pro priekines duris, o aš pro virtuvę išpuoliau į kiemą. Porą valandų išbuvau malkinėje. Išėjau, kai pamačiau, kad krata jau baigėsi.
1942 metų gegužės mėnesį aš su mama vėl atsidūrėme abu toje pačioje vietoje – pas Vainauskus, Telšiuose, Birutės gatvėje. Kartu buvome apie dvi savaites. Mane iš ten išsivedė Jonas Adomaitis, o mama dar pasiliko pas Vainauskus. Tačiau kažkas įskundė, kad Vainauskai slapsto žydus, ir Telšių policija padarė pas juos kratą. Mama buvo rūsyje. Vienas policininkas ją pamatė ir tyliai pasakė: „Nebijokite, ponia Gurvičiene, aš Jūsų neišduosiu...“
Gerai neprisimenu kaip, bet iš Šukštų mudu su mama pakliuvome į Gadunavą pas Jančiauskus. Ten išbuvome apie dvi savaites. Didelei Jančiauskų šeimai sunku buvo slapstyti du žmones. Mane Jančiauskienė išvežė į Sedą, pas kleboną Velutį, o mama grįžo į Telšius, pas kurijos darbininkus.
Sedoje, pas kleboną Velutį, aš glaudžiausi apie dvi savaites. Prieš Velykas prasidėjo rekolekcijos (laikas nuo Užgavėnių iki Velykų), kartu su klebonu Velučiu važinėjom po pamaldas iš bažnyčios į bažnyčią. O po rekolekcijų klebonas Velutis nusiuntė mane į Telšius pas Stanislavą Dausinienę. Čia aš sutikau savo mamą.
Stanislava Dausinienė ir jos artimieji – sūnus Stanislovas Dausinas ir jo žmona Zuzana, dukra Elena Adomaitienė (Dausinaitė) ir jos vyras Jonas Adomaitis − per visą karą gelbėjo žydus. Ši šeima buvo mano angelas sargas visu okupacijos laikotarpiu. Jei ne šie gerieji žmonės, kažin ar aš ir mano motina bei daug kitų žydų būtume likę gyvi.
Iškilus pavojui, Dausinų šeimos nariai surasdavo mums vietą pas kitus patikimus gelbėtojus. Tiek aš, tiek mano motina pas Stanislavą Dausinienę beldėmės ne vieną kartą. Man gerai žinoma, kad 1943 metų pavasarį Stanislava priėmė į savo namus telšiškių gydytojų Miros ir Mošės Blatų dukrą Libą. Kai 1944-ųjų rugpjūtį prie Telšių priartėjo frontas, Stanislava Dausinienė kartu su jos gelbėjama mergaite buvo areštuotos ir uždarytos į Telšių kalėjimą. Jos tik per plauką išvengė mirties: abi pabėgo iš kalėjimo kilus sumaiščiai, vokiečiams traukiantis iš miesto.
Dausinienė buvo prisiekusi adventistė. Ne tik ji, bet ir kiti adventistai stengėsi padėti žydams. Tokia buvo jų nuostata. Kartu su mama tarp adventistų prabuvome iki birželio.
Iš Dausinienės patekau pas valstietį Astrauską, gyvenantį Navarėnų kaime. Po kokio mėnesio Astrauskas mane nusiuntė pas savo giminaitį Žutautą į Dadotkų kaimą netoli Sedos. Ten, be manęs, jau slapstėsi Doba Heimanaitė ir Perla Babusienė. Kai pasidarė pavojinga, perėjau į Rubikių kaimą pas valstietį Niuniavą ir pragyvenau pas jį iki 1942 metų spalio.
Pas Niuniavą pasitaikydavo ir linksmokų situacijų: Niuniava buvo jau senas žmogus, o aš kartais užsimiršdavau ir užsivilkęs jo kailinius, galima sakyti, lakstydavau po laukus. Iš toli pamatę kaimynai sakydavo: „Kas tam seniui Niuniavai pasidarė, koks velnias jį nešioja?“ Arba kai pas Niuniavas būdavo talkos, kol žmonės kasdavo bulves, aš paruošdavau pietus, o vėliau suėję trobon talkininkai stebėdavosi, kaip ta šeimininkė taip greitai sugeba valgį paruošti.
Būdamas pas Niuniavą sužinojau, kad netoliese, Sedos valsčiaus Užpelkių kaime, gyvena labai padorus žmogus Buknys. Ne kartą girdėjau kalbant, kad jis padeda slapstytis žydams. Tiksliai neprisimenu, kaip susipažinau su Buknių sūnumi Daniumi, jis buvo mano bendraamžis, tačiau puikiai prisimenu, kad 1942 metų spalio viduryje jis atėjo pas Niuniavas, susirado mane ir nusivedė į savo vienkiemį Užpelkių kaime.
Pas Buknius jaučiausi ypatingai gerai. Ūkis iš visų pusių buvo apsuptas miškų, retai užeidavo svetimi žmonės. Visa Buknių šeima – tėvas Raimondas, motina Stasė ir vaikai Genė ir Danius – buvo labai draugiški. Ši vieta buvo ideali slapstymuisi. Gyvenau čia laisvai, šeimininkams padėdavau nudirbti ūkio darbus, o svečiams jie mane pristatydavo kaip giminaitį. Gyvenau pas juos lapkritį, gruodį ir 1943 metų sausį.
Bukniai ir dar keli kaimynai buvo įrengę miške slėptuvę, kurioje slapstėsi keturios žydų mergaitės. Aplinkiniai gyventojai nešiodavo joms maistą. Kartais nunešdavau ir aš. Matydavau besislapstančias merginas ir šeštadieniais, kai jos ateidavo pas Buknius į pirtį.
Visos keturios mergaitės išliko gyvos ir po išvadavimo išvyko į Palestiną.
Būčiau galėjęs pas Buknius ir toliau laisvai gyventi, jei ne vienas įvykis.
Kartą popietę sėdėjau virtuvėje šalia krosnies ir valiau pistoletą. Ginklą su savimi nešiojausi nuolat, buvau nusprendęs gyvas nepasiduoti. Neprisimenu tiksliai aplinkybių, kada tas ginklas pas mane atsirado, žinau tik kad pistoletas buvo paliktas rusų. Bevalydamas pistoletą pakėliau galvą ir, pažvelgęs pro langą, pamačiau, kad prie durų artinasi du uniformuoti policininkai. Pusiau išardytą pistoletą įmečiau į krosnį, kuri tuomet nesikūreno, įbėgau į kitą kambarį, alkieriuką, ir, išstūmęs lango rėmus, pasileidau į mišką. Tą minutę tikrai sumušiau visus bėgimo rekordus. Po kurio laiko pastebėjau, kad manęs niekas nesiveja, bet miške dar išbuvau apie porą valandų, bijojau grįžti pas Buknius. Vaikščiojau, kol išgirdau šeimininko ir jo sūnaus balsus: „Kur jis gali būti? Kur jis galėjo pabėgti?“ Jie papasakojo man, kad policininkai užėję atsitiktinai, norėję atsigerti. Jie net neįtarė, kad čia kas nors slepiasi, tačiau užėję pastebėjo, kad atidarytas langas, ir susivokė, kad per jį ką tik kažkas pabėgo. Jie paklausė Buknį, kas tas pabėgėlis. Bukniai paaiškino, kad tai medžiotojas brakonierius. Manęs jie nesivijo, tačiau po šio įvykio pasilikti pas Buknius nebegalėjau – pirkioje nebenakvojau, miegoti ėjau į daržinę. Mano prašymu Buknys pasikinkė arklį, įsodino mane į roges ir nuvežė į Telšius pas Vaičekauskus, kur tuo metu slapstėsi mano mama.
Ir vėl prasidėjo mano klajonės, kol atsiradau Juozapo ir Stanislavos Byrų šeimoje, Vygantiškių kaime, maždaug 5 km nuo Telšių.