išgelbėti žydų vaikai
Ilja Levy
ILJA LEVY
Iš Solomon Abramovich and Yakov Zilberg “Smuggled in Potato Sacks”, 2011
Kai Jakovas Zilbergas įtraukė mus į šį projektą, buvome susitikę mūsų bendros draugės Izraelos Blat bute. Ji ir jos sesuo Liba taip pat išliko gyvos po Holokausto, jas išgelbėjo vieni lietuviai Telšių rajone. Iki to vakaro mes niekada nekalbėjome apie savo praeitį. Buvome laimingi ir užsiėmę kurdami savo ateitį.
Tamaros ir mano keliai pirmą kartą susikirto 1945-ųjų pradžioje, kai man buvo 5-eri, o jai – 4-eri. Tamara gyveno žydų vaikų namuose, kurie buvo įsteigti tuoj pat po Kauno išvadavimo. Mama mane užrašė į vaikų darželį, atidarytą tuose vaikų namuose. Žinoma, nė vienas neprisimename, ar tuo metu ir užgimė mūsų draugystės užuomazgos. Labai greitai buvome „išskirti“, kai mano šeima 1945-aisiais persikraustė į Vilnių. 1970-aisiais Izraelyje buvome pakviesti į Kauno žydų vaikų namų auklėtinių susitikimą. Ir kažkas mums ten pasakė, kad mes lankėme tą patį vaikų darželį.
Gimiau 1940-ųjų gegužės 30 dieną Kaune Šeinos ir Šmuelio Jakovo Levi šeimoje. Pirmojo pasaulinio karo metais mano tėčio šeima carinės valdžios buvo deportuota į Rusiją, ten visi jo giminaičiai mirė nuo šiltinės.
Mano tėtis Jakovas būdamas paauglys vienas grįžo į savo kaimą veltui tikėdamasis rasti kokių nors giminaičių. Ten jis gyveno iki to laiko, kol išvyko į Kauną studijuoti fotografijos. Mieste apsigyveno savo mokytojo namuose. Mano mama Šeina Baron gimė Gelvonų miestelyje neturtingoje siuvėjo šeimoje. Kai sukako šešiolika, ji išvyko gyventi į Kauną. Mano tėvai susipažino, įsimylėjo, susituokė ir labai greitai atsidūrė gete.
Pamenu, mūsų kambaryje gete buvo slaptas perėjimas į kaimynų būstą. Durys buvo užremtos kojų suoleliu, ant jo stovėdavo kibiras vandens. Kai kas nors pabelsdavo į mūsų duris, mes su mama po suoliuku pralįsdavome į kaimynų butą. Taip pat pamenu savo trečiojo gimtadienio šventę – mama iškepė morkų blynų ir sukvietė kaimynų vaikus.
Mano tėtis Jakovas Levi buvo vienas drąsiausių ir sumaniausių geto pogrindžio ryšininkų. Knygoje „Ir be ginklo kariai“ jis apibūdinamas taip: „Kauno gatvėmis, pasiremdamas lazdele, kiūtina nedidukas, kailiniuotas žmogelis. Pažiūrėjus į jo didelius ūsus, kaimišką pypkę, nedvejodamas pagalvosi, kad tai valstietis, atvažiavęs su reikalais į miestą. Reikalų mieste šis žmogelis turi, ir labai svarbių [...]. Kad būtų saugiau, tėtis nešiodavosi pasą ūkininko Antano Gudausko vardu. Tėtis buvo šaltakraujiškas, bet labai energingas ryšininkas, todėl visada buvo siunčiamas vykdyti pačių pavojingiausių užduočių.
Viena iš daugelio tėčio pareigų buvo ieškoti patikimų žmonių, kurie sutiktų priglausti geto vaikus, jis buvo įsitraukęs į daugelio geto gyventojų gelbėjimą. Galiausiai, padedant gydytojai [Elenai] Kutorgienei ir jos sūnui gydytojui Viktorui Kutorgai, jis rado šeimą, kuri sutiko priimti mane, trejų metų berniuką. Kaunietė Emilija Vasiliauskienė perdavė mane bevaikei Petkevičių šeimai. Ši šeima norėjo įsivaikinti mergaitę, bet pamatę mane, geltonplaukį, mėlynakį berniuką, sutiko. Jie parengė dokumentus, įrodančius, kad aš esą buvau lenkų pabėgėlių paliktas vaikas, mane pakrikštijo ir pavadino Aleksu (Aliuku) Petkevičiumi.
Mama mane aplankė du kartus. Pirmą kartą ji atvyko praėjus kelioms dienoms po mano atvežimo pas Petkevičius. Jie pasiskundė mamai, kad jeigu ji būtų atvykusi diena anksčiau, jie būtų paprašę mane pasiimti. Mat aš visą laiką verkiau ir kalbėjau tik jidiš. Laimė, Petkevičius šiek tiek graibėsi vokiškai, tad jam pavyko mane pakalbinti ir nuraminti. Pamenu, įtėviai nusivylė gavę berniuką, o ne mergaitę: jie mane rengė kaip mergaitę ir vertė šokti bei dainuoti.
Kai jau tėvai žinojo, kad aš saugus, išėjo pas partizanus. Likus kelioms dienoms iki pabėgimo iš geto, mama vėl mane aplankė. Tą apsilankymą pamenu labai gerai: mamą iš karto atpažinau, nors ji buvo persirengusi elgeta. Ji stovėjo už įėjimo į namą ir žiūrėjo į mane. Aš supratau, kad neturiu jos kalbinti.
Iš Petkevičių namų mačiau degantį getą, kai vokiečiai pradėjo jo likvidaciją.
Paskutinis incidentas, kurį prisimenu iš gyvenimo Petkevičių namuose, buvo su diržu mane besivaikantis Petkevičius, nes aš nesutikau valgyti sriubos, išvirtos su kiauliena. Gaudynės baigėsi tuo, kad man lūžo koja, kai prieangyje parkritau. Mane nuvežė į ligoninę, tai buvo likus kelioms dienoms iki Kauno išvadavimo. Pamenu, guliu lovoje ištiesta koja, ir staiga pasigirdo sprogimai. Visi, kas tik pajėgė judėti, pabėgo, didžiulėje palatoje liko tik keli pacientai. Ir tada staiga pasirodė mama.
Po kelių dienų koją įtvėrė į gipsą, ir mama parsivežė mane namo. Petkevičius ant jos pyko. Jis atėjo pas mus girtas ir šaukė ant mamos, kaltino ją mane „pavogus“. Petkevičius tikėjosi, kad mano tėvai žus ir aš liksiu pas juos visam laikui.
Tėtį nužudė likus kelioms dienoms iki išvadavimo. Jis ir Solomonas Abramovičius buvo išsiųsti į žvalgybą. Jie užėjo į nedidelį dvarą, bet savininkas įspėjo vokiečius, dvarą apsupo, ir tėtis su draugu buvo nušauti.
Petkevičiaus žmona kartą mus aplankė, kai jau buvome persikraustę į Vilnių, bet tai buvo paskutinis susitikimas su kuo nors iš tos šeimos narių. Vėliau ryšių su jais nebepalaikėme.
1962-aisiais baigiau Kauno politechnikos institutą. Mano draugystė su Tamara atsinaujino studijų metais, 1965-aisiais mes susituokėme ir apsigyvenome Vilniuje. Mano mama Šeina ištekėjo už Jakovo Blocho, kuris kovėsi 16-ojoje divizijoje. Jo pirmoji žmona ir trys vaikai buvo nužudyti Daugų miestelyje. Su mano mama jie susilaukė dukters, mano sesers Mašos. Jakovas Blochas mirė, kai dar gyvenome Lietuvoje.
1972-aisiais repatriavome į Izraelį su dviem savo vaikais Rafaeliu ir Asia, dviem močiutėmis ir mano seserimi Maša. Aš iš karto pradėjau dirbti inžinieriumi Izraelio valstybės vandentiekio įmonėje Mekorot, kuri rūpinasi vandens tiekimu visoje šalyje, vėliau ten ėjau aukštas vadovo pareigas. Mano mama mirė 94-erių metų. Tamara buvo labai gerbiama pediatrė Aškelone: mylima ir mažųjų pacientų, ir jų tėvų. Be gydytojos darbo, ji daug metų dirbo Bendrojo sveikatos fondo medicinos paslaugų pietiniam regionui skyriuje, kur buvo atsakinga už gydymo paslaugų teikimą 120 000 žmonių.
Kol nebuvome įsitraukę į slapstytų Kauno geto vaikų knygos projektą, mes niekada nekalbėdavome apie praeitį. Buvome laimingi ir užsiėmę kurdami savo ateitį.
Kfar Saba, Izraelis, 2009
Iš Solomon Abramovich and Yakov Zilberg “Smuggled in Potato Sacks”, 2011
Kai Jakovas Zilbergas įtraukė mus į šį projektą, buvome susitikę mūsų bendros draugės Izraelos Blat bute. Ji ir jos sesuo Liba taip pat išliko gyvos po Holokausto, jas išgelbėjo vieni lietuviai Telšių rajone. Iki to vakaro mes niekada nekalbėjome apie savo praeitį. Buvome laimingi ir užsiėmę kurdami savo ateitį.
Tamaros ir mano keliai pirmą kartą susikirto 1945-ųjų pradžioje, kai man buvo 5-eri, o jai – 4-eri. Tamara gyveno žydų vaikų namuose, kurie buvo įsteigti tuoj pat po Kauno išvadavimo. Mama mane užrašė į vaikų darželį, atidarytą tuose vaikų namuose. Žinoma, nė vienas neprisimename, ar tuo metu ir užgimė mūsų draugystės užuomazgos. Labai greitai buvome „išskirti“, kai mano šeima 1945-aisiais persikraustė į Vilnių. 1970-aisiais Izraelyje buvome pakviesti į Kauno žydų vaikų namų auklėtinių susitikimą. Ir kažkas mums ten pasakė, kad mes lankėme tą patį vaikų darželį.
Gimiau 1940-ųjų gegužės 30 dieną Kaune Šeinos ir Šmuelio Jakovo Levi šeimoje. Pirmojo pasaulinio karo metais mano tėčio šeima carinės valdžios buvo deportuota į Rusiją, ten visi jo giminaičiai mirė nuo šiltinės.
Mano tėtis Jakovas būdamas paauglys vienas grįžo į savo kaimą veltui tikėdamasis rasti kokių nors giminaičių. Ten jis gyveno iki to laiko, kol išvyko į Kauną studijuoti fotografijos. Mieste apsigyveno savo mokytojo namuose. Mano mama Šeina Baron gimė Gelvonų miestelyje neturtingoje siuvėjo šeimoje. Kai sukako šešiolika, ji išvyko gyventi į Kauną. Mano tėvai susipažino, įsimylėjo, susituokė ir labai greitai atsidūrė gete.
Pamenu, mūsų kambaryje gete buvo slaptas perėjimas į kaimynų būstą. Durys buvo užremtos kojų suoleliu, ant jo stovėdavo kibiras vandens. Kai kas nors pabelsdavo į mūsų duris, mes su mama po suoliuku pralįsdavome į kaimynų butą. Taip pat pamenu savo trečiojo gimtadienio šventę – mama iškepė morkų blynų ir sukvietė kaimynų vaikus.
Mano tėtis Jakovas Levi buvo vienas drąsiausių ir sumaniausių geto pogrindžio ryšininkų. Knygoje „Ir be ginklo kariai“ jis apibūdinamas taip: „Kauno gatvėmis, pasiremdamas lazdele, kiūtina nedidukas, kailiniuotas žmogelis. Pažiūrėjus į jo didelius ūsus, kaimišką pypkę, nedvejodamas pagalvosi, kad tai valstietis, atvažiavęs su reikalais į miestą. Reikalų mieste šis žmogelis turi, ir labai svarbių [...]. Kad būtų saugiau, tėtis nešiodavosi pasą ūkininko Antano Gudausko vardu. Tėtis buvo šaltakraujiškas, bet labai energingas ryšininkas, todėl visada buvo siunčiamas vykdyti pačių pavojingiausių užduočių.
Viena iš daugelio tėčio pareigų buvo ieškoti patikimų žmonių, kurie sutiktų priglausti geto vaikus, jis buvo įsitraukęs į daugelio geto gyventojų gelbėjimą. Galiausiai, padedant gydytojai [Elenai] Kutorgienei ir jos sūnui gydytojui Viktorui Kutorgai, jis rado šeimą, kuri sutiko priimti mane, trejų metų berniuką. Kaunietė Emilija Vasiliauskienė perdavė mane bevaikei Petkevičių šeimai. Ši šeima norėjo įsivaikinti mergaitę, bet pamatę mane, geltonplaukį, mėlynakį berniuką, sutiko. Jie parengė dokumentus, įrodančius, kad aš esą buvau lenkų pabėgėlių paliktas vaikas, mane pakrikštijo ir pavadino Aleksu (Aliuku) Petkevičiumi.
Mama mane aplankė du kartus. Pirmą kartą ji atvyko praėjus kelioms dienoms po mano atvežimo pas Petkevičius. Jie pasiskundė mamai, kad jeigu ji būtų atvykusi diena anksčiau, jie būtų paprašę mane pasiimti. Mat aš visą laiką verkiau ir kalbėjau tik jidiš. Laimė, Petkevičius šiek tiek graibėsi vokiškai, tad jam pavyko mane pakalbinti ir nuraminti. Pamenu, įtėviai nusivylė gavę berniuką, o ne mergaitę: jie mane rengė kaip mergaitę ir vertė šokti bei dainuoti.
Kai jau tėvai žinojo, kad aš saugus, išėjo pas partizanus. Likus kelioms dienoms iki pabėgimo iš geto, mama vėl mane aplankė. Tą apsilankymą pamenu labai gerai: mamą iš karto atpažinau, nors ji buvo persirengusi elgeta. Ji stovėjo už įėjimo į namą ir žiūrėjo į mane. Aš supratau, kad neturiu jos kalbinti.
Iš Petkevičių namų mačiau degantį getą, kai vokiečiai pradėjo jo likvidaciją.
Paskutinis incidentas, kurį prisimenu iš gyvenimo Petkevičių namuose, buvo su diržu mane besivaikantis Petkevičius, nes aš nesutikau valgyti sriubos, išvirtos su kiauliena. Gaudynės baigėsi tuo, kad man lūžo koja, kai prieangyje parkritau. Mane nuvežė į ligoninę, tai buvo likus kelioms dienoms iki Kauno išvadavimo. Pamenu, guliu lovoje ištiesta koja, ir staiga pasigirdo sprogimai. Visi, kas tik pajėgė judėti, pabėgo, didžiulėje palatoje liko tik keli pacientai. Ir tada staiga pasirodė mama.
Po kelių dienų koją įtvėrė į gipsą, ir mama parsivežė mane namo. Petkevičius ant jos pyko. Jis atėjo pas mus girtas ir šaukė ant mamos, kaltino ją mane „pavogus“. Petkevičius tikėjosi, kad mano tėvai žus ir aš liksiu pas juos visam laikui.
Tėtį nužudė likus kelioms dienoms iki išvadavimo. Jis ir Solomonas Abramovičius buvo išsiųsti į žvalgybą. Jie užėjo į nedidelį dvarą, bet savininkas įspėjo vokiečius, dvarą apsupo, ir tėtis su draugu buvo nušauti.
Petkevičiaus žmona kartą mus aplankė, kai jau buvome persikraustę į Vilnių, bet tai buvo paskutinis susitikimas su kuo nors iš tos šeimos narių. Vėliau ryšių su jais nebepalaikėme.
1962-aisiais baigiau Kauno politechnikos institutą. Mano draugystė su Tamara atsinaujino studijų metais, 1965-aisiais mes susituokėme ir apsigyvenome Vilniuje. Mano mama Šeina ištekėjo už Jakovo Blocho, kuris kovėsi 16-ojoje divizijoje. Jo pirmoji žmona ir trys vaikai buvo nužudyti Daugų miestelyje. Su mano mama jie susilaukė dukters, mano sesers Mašos. Jakovas Blochas mirė, kai dar gyvenome Lietuvoje.
1972-aisiais repatriavome į Izraelį su dviem savo vaikais Rafaeliu ir Asia, dviem močiutėmis ir mano seserimi Maša. Aš iš karto pradėjau dirbti inžinieriumi Izraelio valstybės vandentiekio įmonėje Mekorot, kuri rūpinasi vandens tiekimu visoje šalyje, vėliau ten ėjau aukštas vadovo pareigas. Mano mama mirė 94-erių metų. Tamara buvo labai gerbiama pediatrė Aškelone: mylima ir mažųjų pacientų, ir jų tėvų. Be gydytojos darbo, ji daug metų dirbo Bendrojo sveikatos fondo medicinos paslaugų pietiniam regionui skyriuje, kur buvo atsakinga už gydymo paslaugų teikimą 120 000 žmonių.
Kol nebuvome įsitraukę į slapstytų Kauno geto vaikų knygos projektą, mes niekada nekalbėdavome apie praeitį. Buvome laimingi ir užsiėmę kurdami savo ateitį.
Kfar Saba, Izraelis, 2009