žydų gelbėtojai
Sankienė Zofija
Iš Janinos Meraitės Geršienės ir Icchoko Mero prisiminimų:
Michalina Legantienė parsivedė mus į savo mažą kambarėlį Kalnų g-vėje 14. Tą kambarėlį ji nuomojo pas Petronėlę Urbelienę. Michalinos prašymu mane priglaudė pas save Petronėlė Urbelienė ir jos vyras Adomas Urbelis. Tačiau valdžiai tapo žinoma, kur mes slapstomės, ir po kelių dienų mus išvežė į Mošės Gelmano ūkį Laukodemės kaime (apie 3 km nuo Kelmės). Šis ūkis taip pat buvo paverstas getu. Prieš mus išvežant Urbelienė ir Legantienė patarė mums bėgti iš lagerio ir paskui sugrįžti vėl pas jas. Po kiek laiko mums su broliu pavyko pabėgti. Vieną ankstų rytą sugrįžome į Kelmę. Ėjome be kelių ir be takų, slėpdamiesi krūmuose, daržuose ir sudegusių namų griuvėsiuose, bijodami, kad kas nors mūsų nepastebėtų. Aš grįžau pas Urbelius, o mano brolis – pas Legantienę.
Tačiau valdžiai ir vėl tapo žinoma, kur mes slapstomės, ir dieną prieš antrąsias ir galutines Kelmės žydų masines žudynes atėjo pas Urbelienę ir Legantienę seniūnas Lopata ir liepė mus nuvesti į Kelmės dvaro daržinę. Į tą pačią didžiulę daržinę, kurioje jau sykį buvome uždaryti, dar kartu su mama, liepos 28-ąją, t.y. vieną dieną prieš pirmąsias masines Kelmės žydų žudynes. Daržinė tą dieną buvo sausakimša mirčiai pasmerktų moterų ir vaikų. Dabar, gavusios seniūno nurodymą mus nuvesti į tą pačią daržinę, mūsų globėjos ir mes, vaikai, labai sunerimome, bijodami, kad ir vėl ruošiamos dar vienos masinės žudynės. Slapstytis Kelmėje, kad ir miestelio pakraštyje, jau tapo labai pavojinga. Todėl Urbelienė ir Legantienė mus kitądien išvedė ankstų rytą iš Kelmės į kaimą, tikėdamosi rasti kaimiečių, kurie sutiks mus paslėpti. Tačiau pažįstami kaimiečiai atsisakė. Tada Urbelienė ir Legantienė pradėjo stabdyti pravažiuojančių nepažįstamų kaimiečių vežimus klausdamos: „Ponia, ar nereikia piemenukų?” Visi atsakydavo klausimu: „Ar žydukai?” Ir išgirdę: „Žydukai”, sakydavo: „Nereikia”. Pagaliau pravažiuodamos sustojo turtinga ūkininkė Sankienė ir jos duktė Teresė. Sankienė nesiryžo mus imti, tada prabilo jos dukra Teresėlė: „Mama, paimk tuos vaikus... Paimk tuos vaikus...“, ir jos motina tarė: „Gerai, važiuojam.“
Iš IV knygos Gyvybę ir duoną nešančios rankos
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus
Michalina Legantienė parsivedė mus į savo mažą kambarėlį Kalnų g-vėje 14. Tą kambarėlį ji nuomojo pas Petronėlę Urbelienę. Michalinos prašymu mane priglaudė pas save Petronėlė Urbelienė ir jos vyras Adomas Urbelis. Tačiau valdžiai tapo žinoma, kur mes slapstomės, ir po kelių dienų mus išvežė į Mošės Gelmano ūkį Laukodemės kaime (apie 3 km nuo Kelmės). Šis ūkis taip pat buvo paverstas getu. Prieš mus išvežant Urbelienė ir Legantienė patarė mums bėgti iš lagerio ir paskui sugrįžti vėl pas jas. Po kiek laiko mums su broliu pavyko pabėgti. Vieną ankstų rytą sugrįžome į Kelmę. Ėjome be kelių ir be takų, slėpdamiesi krūmuose, daržuose ir sudegusių namų griuvėsiuose, bijodami, kad kas nors mūsų nepastebėtų. Aš grįžau pas Urbelius, o mano brolis – pas Legantienę.
Tačiau valdžiai ir vėl tapo žinoma, kur mes slapstomės, ir dieną prieš antrąsias ir galutines Kelmės žydų masines žudynes atėjo pas Urbelienę ir Legantienę seniūnas Lopata ir liepė mus nuvesti į Kelmės dvaro daržinę. Į tą pačią didžiulę daržinę, kurioje jau sykį buvome uždaryti, dar kartu su mama, liepos 28-ąją, t.y. vieną dieną prieš pirmąsias masines Kelmės žydų žudynes. Daržinė tą dieną buvo sausakimša mirčiai pasmerktų moterų ir vaikų. Dabar, gavusios seniūno nurodymą mus nuvesti į tą pačią daržinę, mūsų globėjos ir mes, vaikai, labai sunerimome, bijodami, kad ir vėl ruošiamos dar vienos masinės žudynės. Slapstytis Kelmėje, kad ir miestelio pakraštyje, jau tapo labai pavojinga. Todėl Urbelienė ir Legantienė mus kitądien išvedė ankstų rytą iš Kelmės į kaimą, tikėdamosi rasti kaimiečių, kurie sutiks mus paslėpti. Tačiau pažįstami kaimiečiai atsisakė. Tada Urbelienė ir Legantienė pradėjo stabdyti pravažiuojančių nepažįstamų kaimiečių vežimus klausdamos: „Ponia, ar nereikia piemenukų?” Visi atsakydavo klausimu: „Ar žydukai?” Ir išgirdę: „Žydukai”, sakydavo: „Nereikia”. Pagaliau pravažiuodamos sustojo turtinga ūkininkė Sankienė ir jos duktė Teresė. Sankienė nesiryžo mus imti, tada prabilo jos dukra Teresėlė: „Mama, paimk tuos vaikus... Paimk tuos vaikus...“, ir jos motina tarė: „Gerai, važiuojam.“
Iš IV knygos Gyvybę ir duoną nešančios rankos
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus