žydų gelbėtojai
Stakauskas Juozas
Juozo Stakausko pasakojimas
Radau jį bekūrenantį krosnį. Atsisėdęs ant kėdės, žmogus žarstė žarstekliu anglis. Jos degė, žaižaravo, tartum prisiminimai po daugelio metų.
– O, tai jau labai seni laikai, – glostė nuo metų praretėjusius žilus plaukus Juozas Stakauskas. – Mudu su Vladu juk jau po septintą dešimtį baigiame. Dažnai sau galvoju: būtų įspūdingas filmas iš to, ką hitlerinės okupacijos metais išgyvenom. Tas siaubas, tos nekaltų žmonių žudynės, žvėriškumas aplink...
Kartą mačiau, kaip vienas po kito ejo būriai žmonių su geltonais lopais ant nugaros. Vyrai, moterys, vaikai. Kaip šešėliai, vos juda, išblyškę, išvargę. Eina ir čia pat, jėgų netekę, krinta. „Kodėl aš nieko nedariau, tai matydamas? Kodėl aš jiems nepadedu? — nedavė nuo tol ramybės mintis. – Nors vieną vienintelį žmogų turiu nuo mirties išgelbėti!“
Planas jiems padėti brendo pamažu. Ir kai okupantų valdžia pasiūlė talkininkų, ir kai paliepė pačiam susirast archyvui patalpas... Nusprendžiau, kad buvęs vienuolynas – pati tinkamiausia jų prieglobsčiui vieta. Bet mačiau, kad vienas nevaliosiu. Vladas man buvo kaip lazda neregiui. Pamenu, savaitę laksčiau, nejausdamas kojų, kol pasisekė išsiprašyt, kad jį paskirtų į archyvą. Kažkodėl žmonės iš pradžių labiau juo pasitikėjo – kreipėsi prašydami, kad galėtų bėdai ištikus pas mus, archyve, pasilikti. Galbūt dėl to, kad buvau direktorius... O aš, jiems nieko nesakydamas, suradau per patikimą žmogų prieglobstį kaime. Bet ten galėjo priimti tik ketvertą žmonių. Pasakiau kartą apie tai dviem talkininkaujantiems mums gydytojams – jie patys dar nenorėjo slėptis, aiškindami, jog kol kas gete pavojaus nėra. Bet surado į savo vietą kitus – pora šeimų išvyko nurodytu adresu, gavę iš manęs slaptažodį. Taip ir išsilaikė, kol atėjo Tarybinė Armija. Vieno iš jų visiškai nepažinojau, kitas šiandien – Veterinarijos akademijos dėstytojas Kaune. Archyve išsigelbėjo dvylika žmonių, o be jų aš pats asmeniškai pasirūpinau dar keletu. Centrinio archyvo patalpose pas sarges apgyvendinau ketverių metų mergytę, laiško, kurį gavote, autorės brolio dukrelę. Sunku buvo – vaikas vaiku ir lieka: tai jam per langą pažiūrėt norisi, tai dainuot... Tik paskutinėmis prieš išlaisvinimą dienomis ją nuvedžiau pas tėvus į slėptuvę. Kitą merginą atvedė pažįstamas. Kad nekristų į akis juodi plaukai, ji atėjo apsigobusi skara, neva dantį skauda. O dar vieną moterį visiškai be mano žinios priėmė į besislapstančiųjų būrį mūsų pagalbininkė Marija.
– Nepyk, – pasakė ji man kartą, kai užėjau. Ėjo moteris su vaiku skandintis į Nerį, sako, vis tiek nėra gyvenimo. Atvedė patikimi žmonės, tegu būna...
– Žinoma, tegu, – atsakiau, eidamas pasižiūrėt atvykėlių. Berniukas, pamenu, labai mėgo piešti, girdėjau – dabar dailininkas.
Parašo laiškus buvę globotiniai – gera širdy, kad atsimena.
Baimės būta, ką besakyti. Tiesiog apmirdavo širdis, kai pamatydavau ką nors iš vos ne kasdien archyve besilankančių hitlerininkų. Pamenu, atvyko archyvų viršininkas iš Rygos. Smalsus, visur landžioja, nosį kiša. Sustojo kaip tik ties dirbtine pertvara ir klausia:
– Ar čia jau pabaiga?
– Čia jau bažnyčiai priklauso, – atsakiau, jausdamas, kad pila šaltas prakaitas.
Praėjo tąsyk grėsmė, kaip ir visos kitos. Ir patys žmonės, žinoma, saugojosi. Buvo drausmingi, kaip buvom susitarę. Užeidavau pas juos įvairiu laiku, daugiausia dieną, po pietų, vakare, vienąkart pasibeldžiau rytą. Kokie išsigandę buvo visų veidai — ar tik kas nors neatsitiko? Nuraminau sakydamas, kad užėjo noras pasižiūrėti, kaip jūs visi rytą atrodot... Visada stengdavausi juos visaip paguosti.
Iš ko aš juos maitinau? Reikia tiesą sakyt, turtų neturėjau, pinigų, kuriuos gaudavau kaip atlyginimą, būtų neužtekę. Ogi padovanojo kartą man vienas iš gydytojų brangaus kailio apykalę. Aš pardaviau ją ir nupirkau anglių. „Tegul jus visus šildo toji apykaklė“, – pasakiau, gavęs kuro. Nuo to laiko ir kiti pradėjo davinėt man tai rūbą, tai šį bei tą, kad parduočiau. Kad nebūtų įtarimo, pats nepardavinėjau. Man padėjo operetės direktorius. Jis parduodavo, o aš, gavęs pinigus, pirkau savo nuožiūra maisto produktus.
– Lik su mumis kartu, – sakė žmonės vienu balsu, kai aš atėjau, su jais atsisveikinti. Bendras siaubas ir bendra rizika tąsyk mus suartino, o paskui keliai išsiskyrė. Vladas, kaip žinote, Vilniuje, Marija – Lenkijoje.
Po karo dešimtį metų kunigavau. Dabar – senatvė.
Jau sunku ir atsiminti, detalės visos iš galvos išdulkėjo. Nieko, galima sakyti, atmintyje nebeliko. Kaip ir tos barzdos, kurią hitlerinės okupacijos metais buvau ilgą užsiauginęs, – mosteli atsiveikinant senukas.
Danguje šviečia vaiski balandžio saulė. Ją turbūt labiausiai svajojo pamatyti daugiau kaip prieš dvidešimt metų geltonu lopu pažymėtieji žmones. Ir kai kurie iš jų, tegul ir labai maža dalelėlė, iš mirti pasmerktų tūkstančių, kitų žmonių pasiaukojimo dėka ją pamatė.
J.Šinkūnaitė. Tiesa, 1967 m. balandžio 9 d.
Pokario metais J.Stakauskas klebonavo Gelvonuose, Kazokiškėse, Žasliuose. Parašė penkiolika tomų istorinių veikalų, kurie liko rankraščiais. Mirė 1972 metais Vilniuje, palaidotas Žasliuose. Palydėdamas paskutinėn kelionėn kunigas Br. Bulika sakė: „Jis rizikavo, kai kiti visko baisiai bijojo. Jis išliko ir pasirodė esąs tikras žmogus, kai daugelis buvo pavirtę tikrais ir plėšriais vilkais, kai kiti nematė jokios prošvaistės ir nebeturėjo jokių vilčių. Jis dalinosi su jais slapta atnešta duona, kai kiti dalijosi sušaudytų žmonių skudurais. Jis slėpė ir tylėjo, kai kiti plepėjo ir išdavinėjo. Jis turėjo atjaučiančią ir žmogišką širdį, turėjo žmogaus sąžinę, klausė savo sąžinės, o ne ant kiekvieno stulpo išlipdytų nedorų įstatymų.“
Radau jį bekūrenantį krosnį. Atsisėdęs ant kėdės, žmogus žarstė žarstekliu anglis. Jos degė, žaižaravo, tartum prisiminimai po daugelio metų.
– O, tai jau labai seni laikai, – glostė nuo metų praretėjusius žilus plaukus Juozas Stakauskas. – Mudu su Vladu juk jau po septintą dešimtį baigiame. Dažnai sau galvoju: būtų įspūdingas filmas iš to, ką hitlerinės okupacijos metais išgyvenom. Tas siaubas, tos nekaltų žmonių žudynės, žvėriškumas aplink...
Kartą mačiau, kaip vienas po kito ejo būriai žmonių su geltonais lopais ant nugaros. Vyrai, moterys, vaikai. Kaip šešėliai, vos juda, išblyškę, išvargę. Eina ir čia pat, jėgų netekę, krinta. „Kodėl aš nieko nedariau, tai matydamas? Kodėl aš jiems nepadedu? — nedavė nuo tol ramybės mintis. – Nors vieną vienintelį žmogų turiu nuo mirties išgelbėti!“
Planas jiems padėti brendo pamažu. Ir kai okupantų valdžia pasiūlė talkininkų, ir kai paliepė pačiam susirast archyvui patalpas... Nusprendžiau, kad buvęs vienuolynas – pati tinkamiausia jų prieglobsčiui vieta. Bet mačiau, kad vienas nevaliosiu. Vladas man buvo kaip lazda neregiui. Pamenu, savaitę laksčiau, nejausdamas kojų, kol pasisekė išsiprašyt, kad jį paskirtų į archyvą. Kažkodėl žmonės iš pradžių labiau juo pasitikėjo – kreipėsi prašydami, kad galėtų bėdai ištikus pas mus, archyve, pasilikti. Galbūt dėl to, kad buvau direktorius... O aš, jiems nieko nesakydamas, suradau per patikimą žmogų prieglobstį kaime. Bet ten galėjo priimti tik ketvertą žmonių. Pasakiau kartą apie tai dviem talkininkaujantiems mums gydytojams – jie patys dar nenorėjo slėptis, aiškindami, jog kol kas gete pavojaus nėra. Bet surado į savo vietą kitus – pora šeimų išvyko nurodytu adresu, gavę iš manęs slaptažodį. Taip ir išsilaikė, kol atėjo Tarybinė Armija. Vieno iš jų visiškai nepažinojau, kitas šiandien – Veterinarijos akademijos dėstytojas Kaune. Archyve išsigelbėjo dvylika žmonių, o be jų aš pats asmeniškai pasirūpinau dar keletu. Centrinio archyvo patalpose pas sarges apgyvendinau ketverių metų mergytę, laiško, kurį gavote, autorės brolio dukrelę. Sunku buvo – vaikas vaiku ir lieka: tai jam per langą pažiūrėt norisi, tai dainuot... Tik paskutinėmis prieš išlaisvinimą dienomis ją nuvedžiau pas tėvus į slėptuvę. Kitą merginą atvedė pažįstamas. Kad nekristų į akis juodi plaukai, ji atėjo apsigobusi skara, neva dantį skauda. O dar vieną moterį visiškai be mano žinios priėmė į besislapstančiųjų būrį mūsų pagalbininkė Marija.
– Nepyk, – pasakė ji man kartą, kai užėjau. Ėjo moteris su vaiku skandintis į Nerį, sako, vis tiek nėra gyvenimo. Atvedė patikimi žmonės, tegu būna...
– Žinoma, tegu, – atsakiau, eidamas pasižiūrėt atvykėlių. Berniukas, pamenu, labai mėgo piešti, girdėjau – dabar dailininkas.
Parašo laiškus buvę globotiniai – gera širdy, kad atsimena.
Baimės būta, ką besakyti. Tiesiog apmirdavo širdis, kai pamatydavau ką nors iš vos ne kasdien archyve besilankančių hitlerininkų. Pamenu, atvyko archyvų viršininkas iš Rygos. Smalsus, visur landžioja, nosį kiša. Sustojo kaip tik ties dirbtine pertvara ir klausia:
– Ar čia jau pabaiga?
– Čia jau bažnyčiai priklauso, – atsakiau, jausdamas, kad pila šaltas prakaitas.
Praėjo tąsyk grėsmė, kaip ir visos kitos. Ir patys žmonės, žinoma, saugojosi. Buvo drausmingi, kaip buvom susitarę. Užeidavau pas juos įvairiu laiku, daugiausia dieną, po pietų, vakare, vienąkart pasibeldžiau rytą. Kokie išsigandę buvo visų veidai — ar tik kas nors neatsitiko? Nuraminau sakydamas, kad užėjo noras pasižiūrėti, kaip jūs visi rytą atrodot... Visada stengdavausi juos visaip paguosti.
Iš ko aš juos maitinau? Reikia tiesą sakyt, turtų neturėjau, pinigų, kuriuos gaudavau kaip atlyginimą, būtų neužtekę. Ogi padovanojo kartą man vienas iš gydytojų brangaus kailio apykalę. Aš pardaviau ją ir nupirkau anglių. „Tegul jus visus šildo toji apykaklė“, – pasakiau, gavęs kuro. Nuo to laiko ir kiti pradėjo davinėt man tai rūbą, tai šį bei tą, kad parduočiau. Kad nebūtų įtarimo, pats nepardavinėjau. Man padėjo operetės direktorius. Jis parduodavo, o aš, gavęs pinigus, pirkau savo nuožiūra maisto produktus.
– Lik su mumis kartu, – sakė žmonės vienu balsu, kai aš atėjau, su jais atsisveikinti. Bendras siaubas ir bendra rizika tąsyk mus suartino, o paskui keliai išsiskyrė. Vladas, kaip žinote, Vilniuje, Marija – Lenkijoje.
Po karo dešimtį metų kunigavau. Dabar – senatvė.
Jau sunku ir atsiminti, detalės visos iš galvos išdulkėjo. Nieko, galima sakyti, atmintyje nebeliko. Kaip ir tos barzdos, kurią hitlerinės okupacijos metais buvau ilgą užsiauginęs, – mosteli atsiveikinant senukas.
Danguje šviečia vaiski balandžio saulė. Ją turbūt labiausiai svajojo pamatyti daugiau kaip prieš dvidešimt metų geltonu lopu pažymėtieji žmones. Ir kai kurie iš jų, tegul ir labai maža dalelėlė, iš mirti pasmerktų tūkstančių, kitų žmonių pasiaukojimo dėka ją pamatė.
J.Šinkūnaitė. Tiesa, 1967 m. balandžio 9 d.
Pokario metais J.Stakauskas klebonavo Gelvonuose, Kazokiškėse, Žasliuose. Parašė penkiolika tomų istorinių veikalų, kurie liko rankraščiais. Mirė 1972 metais Vilniuje, palaidotas Žasliuose. Palydėdamas paskutinėn kelionėn kunigas Br. Bulika sakė: „Jis rizikavo, kai kiti visko baisiai bijojo. Jis išliko ir pasirodė esąs tikras žmogus, kai daugelis buvo pavirtę tikrais ir plėšriais vilkais, kai kiti nematė jokios prošvaistės ir nebeturėjo jokių vilčių. Jis dalinosi su jais slapta atnešta duona, kai kiti dalijosi sušaudytų žmonių skudurais. Jis slėpė ir tylėjo, kai kiti plepėjo ir išdavinėjo. Jis turėjo atjaučiančią ir žmogišką širdį, turėjo žmogaus sąžinę, klausė savo sąžinės, o ne ant kiekvieno stulpo išlipdytų nedorų įstatymų.“