žydų gelbėtojai
Vaškys Augustas
Augustas ir Klara Vaškiai, Zelma Vaškytė
Iš George Gordimerio liudijimo, 2000 kovo 29 d.
Praėjus trims savaitėms, iš Garbačiauskų ūkio tėvai kartu su manimi persikėlė pas Vaškius. Augustas ir Klara Vaškiai buvo jauni žmonės: Augustas – 28-erių, Klara 24-ių metų amžiaus. Jie buvo geri Andrejaus Kalendros draugai. 1943-ųjų gruodį tėvai bandė rogėmis nuvežti mane pas Plekavičius, gyvenusius Šakynoje, tačiau aš taip garsiai verkiau, kad jie nusprendė, jog perdaug pavojinga tęsti kelionę ir mes sugrįžome pas Vaškius. Pas Vaškius pasilikau iki 1943-jų pabaigos. Kiek žinau, mano tėvai pas Vaškius išbuvo nuo 1943-ųjų lapkričio iki pat karo pabaigos.
1945 liepos 29-ąją Klarą ir Augustą Vaškius nužudė rusai, jų namus sudegino iki pamatų, išgyveno tik jų vienerių metų sūnus, kurį užaugino Augusto sesuo Zelma Vaškytė.
Baigiantis 1943-iems, į savo ūkį mane pasiėmė Zelma Vaškytė. Zelma, tuo metu buvo 35-erių metų amžiaus, ji gyveno kartu su savo motina. Svetimiems aš buvau pristatomas kaip pabėgėlis iš Latvijos, nes pati Zelma buvo latvių kilmės. Tėvas man buvo prisakęs, jei sutikčiau jį pas Zelmą, kreiptis į jį latviškai. Kartą, pas Zelmą pjaudamas malkas, aš vos nenusipjoviau sau nykščio. Zelma pranešė mano motinai, ji atėjo iš Vaškių, aprišo nykštį gabalu medžiagos. Galiausiai, pirštas sugijo, nors randas ir liko iki šių dienų.
Aš gyvenau pas Zelmą Vaškytę iki 1944-ųjų liepos ar rugpjūčio.
Po karo Zelmą ištrėmė į Sibirą, ten ji praleido 10 metų. Sugrįžusi, apsigyveno pas Mortą Kalendraitę, gyveno ten iki mirties.
Iš George Gordimerio liudijimo, 2000 kovo 29 d.
Praėjus trims savaitėms, iš Garbačiauskų ūkio tėvai kartu su manimi persikėlė pas Vaškius. Augustas ir Klara Vaškiai buvo jauni žmonės: Augustas – 28-erių, Klara 24-ių metų amžiaus. Jie buvo geri Andrejaus Kalendros draugai. 1943-ųjų gruodį tėvai bandė rogėmis nuvežti mane pas Plekavičius, gyvenusius Šakynoje, tačiau aš taip garsiai verkiau, kad jie nusprendė, jog perdaug pavojinga tęsti kelionę ir mes sugrįžome pas Vaškius. Pas Vaškius pasilikau iki 1943-jų pabaigos. Kiek žinau, mano tėvai pas Vaškius išbuvo nuo 1943-ųjų lapkričio iki pat karo pabaigos.
1945 liepos 29-ąją Klarą ir Augustą Vaškius nužudė rusai, jų namus sudegino iki pamatų, išgyveno tik jų vienerių metų sūnus, kurį užaugino Augusto sesuo Zelma Vaškytė.
Baigiantis 1943-iems, į savo ūkį mane pasiėmė Zelma Vaškytė. Zelma, tuo metu buvo 35-erių metų amžiaus, ji gyveno kartu su savo motina. Svetimiems aš buvau pristatomas kaip pabėgėlis iš Latvijos, nes pati Zelma buvo latvių kilmės. Tėvas man buvo prisakęs, jei sutikčiau jį pas Zelmą, kreiptis į jį latviškai. Kartą, pas Zelmą pjaudamas malkas, aš vos nenusipjoviau sau nykščio. Zelma pranešė mano motinai, ji atėjo iš Vaškių, aprišo nykštį gabalu medžiagos. Galiausiai, pirštas sugijo, nors randas ir liko iki šių dienų.
Aš gyvenau pas Zelmą Vaškytę iki 1944-ųjų liepos ar rugpjūčio.
Po karo Zelmą ištrėmė į Sibirą, ten ji praleido 10 metų. Sugrįžusi, apsigyveno pas Mortą Kalendraitę, gyveno ten iki mirties.