žydų gelbėtojai
Bendžiūtė-Petraitienė Kazimiera
ANTANAS BENDŽIUS
JUZĖ BENDŽIUVIENĖ
KAZIMIERA PETRAITIENĖ (Bendžiūtė)
Prieškariu Stakiuose gyveno apie 130 žydų. Dalis jų dirbo žemės ūkio darbus. Stakiuose veikė vienintelis malūnas, jis priklausė Icchokui Fainšteinui ir jo broliams. Vokiečiai į Stakius įžengė 1941-ųjų birželio 23 dieną. Nė vienas Stakių žydas nespėjo pasitraukti, jų persekiojimas ir kankinimai prasidėjo tuojau pat, 1941-ųjų rugpjūčio 8-ąją prie Mituvos upės buvo sušaudyti pirmieji Stakių žydai. Tą dieną broliams Icchokui ir Hiršui Fainšteinams, Aizikui Kremeriui, Mošei Vinikui ir dviem jo seserims pavyko pasislėpti. Per visus slapstymosi metus buvo iškastas ne vienas bunkeris miške, maisto besislapstantieji gaudavo iš pažįstamų valstiečių, žiemą slėpdavosi valstiečių ūkiniuose pastatuose, dažnai keisdavo vietas. Gelbėdamiesi nuo nesibaigiančių žudynių, padedant vietiniams gyventojams lietuviams, iš Kauno geto pabėgo ir prie besislapstančiųjų miškuose prisidėjo malūnininko Icchako Fainšteino brolis Berelis su žmona, o vėliau ir daugiau žydų. Icchokas Fainšteinas liudija, kad Stakių apylinkių miškuose slapstėsi pabėgėliai iš Stakių, Skirsnemunės, Raseinių, Jurbarko, Raudonės ir apie 50 žmonių, pabėgusių iš Kauno geto, tarp jų buvo ir keli rusų karo belaisviai.
Per visą karą broliams Fainšteinams, jų artimiesiems ir daugeliui kitų žydų gyvybiškai svarbią pagalbą teikė eigulys Antanas Bendžius, jo žmona Juzė ir vyresnieji vaikai. Iš Kazimieros Petraitienės (Bendžiūtės) prisiminimų:
Žiemą žydai slėpdavosi kamaroje, nes ten buvo krosnis, ar daržinėje, bunkeryje. O vasarą miško tankumynėj, nes mūsų sodyba buvo prie miško. Sesuo ir aš nešdavome maistą į mišką: visą kibirą sriubos ir dar visokių priedų. Mamytė kepdavo skanią duoną, reikėdavo pamaitinti 10 ir daugiau žmonių. Kartkartėmis žydai eidavo į kaimą parsinešti maisto, nes tėtei sunku buvo išmaitinti tiek daug žmonių, nors laikė paukščių ir kitokių gyvulių. Kai Fainšteinai iš Kauno geto pasikvietė savo brolį Berelį su žmona, jie pusę metų nuolat gyveno ant namo aukšto, ilgai pas mus gyveno dantų gydytoja Kadušinienė, 2 seserys iš Stakių, kurių pavardžių nebeprisimenu...
Deja, 1944-ųjų liepą bunkeriai miškuose buvo aptikti, ir tik nedaugeliui besislapstančiųjų pavyko pabėgti ir likti gyviems. Šiuose bunkeriuose žuvo apie 50 žmonių, dauguma – pabėgėliai iš Kauno geto. Icchokas Fainšteinas, prieškariu gyvenęs Stakiuose ir likęs gyvas per Holokaustą, karui pasibaigus, 1947 metais, jau gyvendamas Landsbergo mieste, Vokietijoje, parašė prisiminimus apie tragišką Stakių miestelio žydų žūtį ir apie lietuvius, kurie jiems suteikė neįkainojamą pagalbą. Jis ne kartą pamini Antaną Bendžių, Juzę Bendžiuvienę ir jų dukrą Kazimierą Bendžiūtę (Petraitienę).
JUZĖ BENDŽIUVIENĖ
KAZIMIERA PETRAITIENĖ (Bendžiūtė)
Prieškariu Stakiuose gyveno apie 130 žydų. Dalis jų dirbo žemės ūkio darbus. Stakiuose veikė vienintelis malūnas, jis priklausė Icchokui Fainšteinui ir jo broliams. Vokiečiai į Stakius įžengė 1941-ųjų birželio 23 dieną. Nė vienas Stakių žydas nespėjo pasitraukti, jų persekiojimas ir kankinimai prasidėjo tuojau pat, 1941-ųjų rugpjūčio 8-ąją prie Mituvos upės buvo sušaudyti pirmieji Stakių žydai. Tą dieną broliams Icchokui ir Hiršui Fainšteinams, Aizikui Kremeriui, Mošei Vinikui ir dviem jo seserims pavyko pasislėpti. Per visus slapstymosi metus buvo iškastas ne vienas bunkeris miške, maisto besislapstantieji gaudavo iš pažįstamų valstiečių, žiemą slėpdavosi valstiečių ūkiniuose pastatuose, dažnai keisdavo vietas. Gelbėdamiesi nuo nesibaigiančių žudynių, padedant vietiniams gyventojams lietuviams, iš Kauno geto pabėgo ir prie besislapstančiųjų miškuose prisidėjo malūnininko Icchako Fainšteino brolis Berelis su žmona, o vėliau ir daugiau žydų. Icchokas Fainšteinas liudija, kad Stakių apylinkių miškuose slapstėsi pabėgėliai iš Stakių, Skirsnemunės, Raseinių, Jurbarko, Raudonės ir apie 50 žmonių, pabėgusių iš Kauno geto, tarp jų buvo ir keli rusų karo belaisviai.
Per visą karą broliams Fainšteinams, jų artimiesiems ir daugeliui kitų žydų gyvybiškai svarbią pagalbą teikė eigulys Antanas Bendžius, jo žmona Juzė ir vyresnieji vaikai. Iš Kazimieros Petraitienės (Bendžiūtės) prisiminimų:
Žiemą žydai slėpdavosi kamaroje, nes ten buvo krosnis, ar daržinėje, bunkeryje. O vasarą miško tankumynėj, nes mūsų sodyba buvo prie miško. Sesuo ir aš nešdavome maistą į mišką: visą kibirą sriubos ir dar visokių priedų. Mamytė kepdavo skanią duoną, reikėdavo pamaitinti 10 ir daugiau žmonių. Kartkartėmis žydai eidavo į kaimą parsinešti maisto, nes tėtei sunku buvo išmaitinti tiek daug žmonių, nors laikė paukščių ir kitokių gyvulių. Kai Fainšteinai iš Kauno geto pasikvietė savo brolį Berelį su žmona, jie pusę metų nuolat gyveno ant namo aukšto, ilgai pas mus gyveno dantų gydytoja Kadušinienė, 2 seserys iš Stakių, kurių pavardžių nebeprisimenu...
Deja, 1944-ųjų liepą bunkeriai miškuose buvo aptikti, ir tik nedaugeliui besislapstančiųjų pavyko pabėgti ir likti gyviems. Šiuose bunkeriuose žuvo apie 50 žmonių, dauguma – pabėgėliai iš Kauno geto. Icchokas Fainšteinas, prieškariu gyvenęs Stakiuose ir likęs gyvas per Holokaustą, karui pasibaigus, 1947 metais, jau gyvendamas Landsbergo mieste, Vokietijoje, parašė prisiminimus apie tragišką Stakių miestelio žydų žūtį ir apie lietuvius, kurie jiems suteikė neįkainojamą pagalbą. Jis ne kartą pamini Antaną Bendžių, Juzę Bendžiuvienę ir jų dukrą Kazimierą Bendžiūtę (Petraitienę).