žydų gelbėtojai
Čelutko Leonas
VINCAS ČALUTKA
ONA ČELIUTKIENĖ
LEONAS ČELUTKO
Ona Čeliutkienė ir Vincas Čalutka su trimis savo vaikais per karą gyveno Raubų vienkiemyje, Radvilškio rajone. Vincas Čalutka supirkdavo iš kaimynų raguočių odas ir veždavo į Šiaulių odos fabriką parduoti. Ten nusipirkdavo išdirbtų odų ir, parsivežęs namo, siūdavo šeimos nariams ir kaimynams batus. Vokiečių okupacijos metais šiame fabrike priverstinius darbus dirbo ir Šiaulių geto žydai.
Vincas Čalutka fabrike susipažino su ten dirbusiu Kacu, dažnai jo šeimai atveždavo iš kaimo maisto. Kartą jis rado Kacą labai prislėgtą dėl nesibaigiančio žydų naikinimo. Kacas labai prašė Vincą Čalutką paimti auginti jo dvejų metų sūnų. Vincas Čalutka sutiko ir parsivežė berniuką namo, pavadino jį Motiejuku. Vincas Čalutka ir jo žmona Ona rūpinosi Kacų sūnumi iki karo pabaigos, kiek galėdamas padėjo ir jų sūnus Leonas: kartu su Motiejuku miegojo, vaikščiojo, saugojo nuo pašalinių akių ir mokė kalbėti lietuviškai. Artėjant frontui, iš Šiaulių geto pabėgę Kaco brolis su žmona taip pat slapstėsi Vinco Čalutkos ir Onos Čeliutkienės namuose.
Kai frontas nuo Šiaulių atsitraukė, Kaco brolis ir jo žmona pasiėmė išgelbėtą berniuką ir išvyko į Šiaulius, vėliau jie visi persikėlė į Vilnių.
Išgelbėto berniuko tėvai koncentracijos stovyklose išliko gyvi ir po karo atsidūrė Palestinoje. Jie susisiekė su savo artimaisiais, gyvenusiais Vilniuje, ir šiems pavyko suorganizuoti, kad išgelbėtas vaikas iš Lietuvos būtų perduotas tėvams Palestinoje.
Po karo, kai Vincas Čalutka ir Ona Čeliutkienė buvo ištremti į Sibirą, jų ryšiai su Kacų šeima nutrūko. 1958 m. grįžę iš Sibiro į Lietuvą, Vincas Čalutka ir Ona Čeliutkienė apsigyveno Šilutėje, nes šeimos namai Raubų vienkiemyje Radvilškio rajone buvo nugriauti. Tada jie vėl pradėjo susirašinėti su išgelbėto berniuko tėvais, ir abipusis ryšys buvo palaikomas iki pat 1974-ųjų metų, iki Onos Čeliutkienės mirties.
ONA ČELIUTKIENĖ
LEONAS ČELUTKO
Ona Čeliutkienė ir Vincas Čalutka su trimis savo vaikais per karą gyveno Raubų vienkiemyje, Radvilškio rajone. Vincas Čalutka supirkdavo iš kaimynų raguočių odas ir veždavo į Šiaulių odos fabriką parduoti. Ten nusipirkdavo išdirbtų odų ir, parsivežęs namo, siūdavo šeimos nariams ir kaimynams batus. Vokiečių okupacijos metais šiame fabrike priverstinius darbus dirbo ir Šiaulių geto žydai.
Vincas Čalutka fabrike susipažino su ten dirbusiu Kacu, dažnai jo šeimai atveždavo iš kaimo maisto. Kartą jis rado Kacą labai prislėgtą dėl nesibaigiančio žydų naikinimo. Kacas labai prašė Vincą Čalutką paimti auginti jo dvejų metų sūnų. Vincas Čalutka sutiko ir parsivežė berniuką namo, pavadino jį Motiejuku. Vincas Čalutka ir jo žmona Ona rūpinosi Kacų sūnumi iki karo pabaigos, kiek galėdamas padėjo ir jų sūnus Leonas: kartu su Motiejuku miegojo, vaikščiojo, saugojo nuo pašalinių akių ir mokė kalbėti lietuviškai. Artėjant frontui, iš Šiaulių geto pabėgę Kaco brolis su žmona taip pat slapstėsi Vinco Čalutkos ir Onos Čeliutkienės namuose.
Kai frontas nuo Šiaulių atsitraukė, Kaco brolis ir jo žmona pasiėmė išgelbėtą berniuką ir išvyko į Šiaulius, vėliau jie visi persikėlė į Vilnių.
Išgelbėto berniuko tėvai koncentracijos stovyklose išliko gyvi ir po karo atsidūrė Palestinoje. Jie susisiekė su savo artimaisiais, gyvenusiais Vilniuje, ir šiems pavyko suorganizuoti, kad išgelbėtas vaikas iš Lietuvos būtų perduotas tėvams Palestinoje.
Po karo, kai Vincas Čalutka ir Ona Čeliutkienė buvo ištremti į Sibirą, jų ryšiai su Kacų šeima nutrūko. 1958 m. grįžę iš Sibiro į Lietuvą, Vincas Čalutka ir Ona Čeliutkienė apsigyveno Šilutėje, nes šeimos namai Raubų vienkiemyje Radvilškio rajone buvo nugriauti. Tada jie vėl pradėjo susirašinėti su išgelbėto berniuko tėvais, ir abipusis ryšys buvo palaikomas iki pat 1974-ųjų metų, iki Onos Čeliutkienės mirties.