žydų gelbėtojai

Rozalija DAUGEVIČIENĖ (1885–1971)
Janina RUOŠKIENĖ (DAUGEVIČIŪTĖ) (g. 1926)
Jonas DAUGEVIČIUS (1911–1998)
Zosė DAUGEVIČIENĖ (1913–1995)
Vladas DAUGEVIČIUS (1913–1953)
Pranas DAUGEVIČIUS (1925–1996)

Veisiejų vaistininkas Saulius Kuklianskis su savo vaikais Moše, Ana ir Samueliu, 1943-ųjų vasarį pabėgę iš naikinamo Gardino geto, sugrįžta į Lietuvą, tikėdamiesi rasti prieglobstį gimtųjų Veisiejų apylinkėse. Taip jie pradeda naują slapstymosi etapą – apie pusantrų metų užtrukusį gyvenimą miške.
Pirmasis žmogus, kurį bėgliai sutiko tik persikėlę per Nemuną į lietuviškąjį Sventijansko kaimą buvo Vladas Daugevičius.

Iš Mošės Kuklianskio prisiminimų:

<...> Jis nuoširdžiai pasakė, kad apgailestauja, ką padarė su žydais ir kad nori mums padėti. Jis prašė palaukti, nuėjo ir atnešė lašinių ir duonos. Pamatęs, kad sunkiai judam, pasakė, kad neitume toli, nes čia geros vietos slapstymuisi, žmonės palankūs, toli nuo centro. Patarė ieškoti vietos netoliese ir pasiūlė atsilsėti šią naktį jų arklidėj ant mėšlo prie arklio. Mes, žinoma, su džiaugsmu sutikome.
Iš ryto su kibiru pieniškų šiltų makaronų mus atėjo aplankyti beveik visa, labai graži suaugusių Daugevičių šeima: motina Rozalija, sūnūs Jonas, mūsų jau pažįstamas Vladas, Pranas ir duktė Janė. Jonas jau buvo vedęs, turėjo žmoną Zosę ir buvo visos plačios šeimos galva. Rozalija, mus pamačiusi, iš susijaudinimo net pradėjo verkti, kad net teko ją raminti. Jonas mums pasakė, kad jie nusistatę mums padėti, bet dar nežino kaip. Jis pasiūlė, kol jie apgalvos, pabuvoti keletą dienų jų bulvių duobėje. Mes, žinoma, sutikome. <...>

Netrukus broliai Jonas ir Vladas Daugevičiai įrengė bėgliams miške pirmąją slėptuvę – kruopščiai užmaskuotą duobę, juos ten perkėlė, išmokino konspiracijos taisyklių, reguliariai aplankydavo, atnešdavo maisto. Vėliau besislapstančiai Kuklianskių šeimai padėjo ir kitų aplinkinių kaimų – Bugiedos, Macevičių ir Vainiūnų gyventojai, tačiau Daugevičių šeima buvo pirmoji, kuri suteikė Kuklianskių šeimos nariams gyvybiškai būtiną pagalbą, kuomet 1943-ųjų vasarį jie sugrįžo iš Gardino į Lietuvą ir iki pat išlaisvinimo 1944-ųjų vasarą globojo Saulių Kuklianskį ir jo vaikus – Mošę, Aną ir Samuelį, besislapstančius miško duobėse.

Mošė Kuklianskis prisimena:

<...> Reikalui esant, ar šiaip pasitarti, pasimatyti ateidavau naktį pas Daugevičius į namus, jie dažnai aplankydavo mus ir visuomet kuo tai patardavo, ar padėdavo. Jie buvo žmonės verti didžiausios pagarbos. Be jų pirminės pagalbos toje aplinkoje ir pastovios paramos per visą slapstymosi laiką miškuose, tikriausiai, būtume žuvę. <...>

Rozalija Daugevičienė, Janina Daugevičiūtė-Ruoškienė Jonas ir Zosė Daugevičiai, Vladas Daugevičius, Pranas Daugevičius pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais 2008 metais.