žydų gelbėtojai

Bronė GECEVIČIENĖ Adomas GECEVIČIUS

1943 m. gegužės mėnesį jauna mama Bronė Gecevičienė, vaikščiodama su dviem mažomis savo dukrelėmis ketverių metų Vitalija ir vienerių metų Ligija, pamatė grupę žydų darbininkų iš Kauno geto, kurie taisė kelią. Vienas žydas pribėgo prie jos, maldaudamas išgelbėti jo vaiką. Bronė sutriko ir pasakė, kad jai pirma reikia pasikalbėti su vyru. Buvo sutarta, kad jeigu vyras nuspręs teigiamai, kitą vakarą jie ateis prie geto tvoros.
Bronės vyras, Adomas, nedvejodamas sutiko gelbėti vaiką, ir kitą vakarą jie abu atėjo į sutartą vietą. Pora laukė pusantros valandos, bet niekas taip ir nepasirodė. Jie jau buvo nusprendę eiti namo, kai tvora pasikėlė ir po ja kažkas pakišo suvyniotą į skudurus miegantį vaiką. Stengdamiesi neatkreipti į save nacių sargybinių dėmesio, sutuoktiniai pasiėmė vaiką ir nuėjo.
Kelias savaites Bronė ir Adomas bandė nuslėpti savo paslaptį nuo kaimynų, nes jiems sužinojus, visiems grėstų mirtis. Po to jie nusprendė aplankyti Bronės tetą, gyvenančią kaime: galbūt Tikva, kuri tapo Teklyte, galėtų pasilikti ten, kol padėtis aprims Bronė sugebėjo įtikinti savo tetą, kad prieš 1,5 metų ji pagimdė ne vieną kūdikį, o du. Bronė paaiškino, kad auginti dvynukes jai per sunku, ypač kariniame Kaune, ir jos teta sutiko pagloboti vieną ar net visus vaikus. Teklytė pasiliko jos sodyboje. Ji ten buvo ne vienintelė viešnia: sodyboje buvo įsikūręs vokiečių kariuomenės štabas, tačiau vokietis generolas net negalėjo įtarti, kad gyvena po vienu stogu su žydų vaiku.
Teklytė ten išbuvo du mėnesius. Bronė ir Adomas per tą laiką nesėdėjo sudėję rankas: jie išnuomojo savo butą, atleido tarnaitę ir susirado naują butą netoliese. Netrukus po persikraustymo jie parsivežė Teklytę, ir visi kaimynai buvo tikri, kad tai penkių asmenų šeima. Iki to laiko Teklytė jau buvo išmokusi kalbėti lietuviškai, ji visiškai pritapo šioje šeimoje.
Tikvos tėvai žuvo kartu su kitais žydais 1944 metais, likviduojant Kauno getą. Po karo Bronė ir Adomas Gecevičiai jautė pareigą surasti Tikvos giminaičius. Jie siuntinėjo laiškus į įvairias organizacijas, taip pat į Kauno miesto valdžios institucijas.
Tuo pačiu metu Tikvos teta Necham Zol (Nechama Zolytė), bėgdama nuo nacių, atsidūrė Kurdistane, buvo beprarandanti viltį surasti gyvus išlikusius gimines. Nechama irgi kreipėsi į Kauno miesto tarybą ir jos laiškas buvo perduotas Bronei Gecevičienei. Adomo ir Bronės Gecevičių šeimoje Tikva Chlimovič – Teklytė gyveno iki 1946 m. pavasario, kol ją atsiėmė jos motinos sesuo Nechama Zol. Apie 1947 metus jos išvyko į Palestiną.
Apie 1952–1953 m. jaunoje Izraelio valstybėje gyvenimas nebuvo lengvas. Tuomet Nechama nusprendė atiduoti Tikvą giminėms į JAV. Naujieji tėvai nepaprastai rūpinosi mergaite, išleido į mokslus. Tikva Jeral tapo sociologijos mokslų magistre.
1990 metais Tikvą Jeral aplankė jos gelbėtoja Bronė Gecevičienė.