žydų gelbėtojai

Petronėlė BUOŽIENĖ Vincentas BUOŽIS Ona BUOŽYTĖ Ona GELŽINIENĖ Jonas GELŽINIS Jonas GELŽINIS Iki karo Nevarėnuose Elos Geimanaitės tėvai augino šešis vaikus. Karui prasidėjus, visus beveik pusplikius išvarė į Viešvėnų stovyklą, nužudė tėvą ir brolius; motiną ir Elą su seserimi išvežė į Gerulių stovyklą. Merginos eidavo į kaimą uždarbiauti pas ūkininkus ir gautą maistą nešdavo motinai. Kartą sekmadienį jos paprašė ūkininką, kad leistų aplankyti motiną. Šeimininkas įdavė sūrį ir duonos, merginos nubėgo į stovyklą. Buvo laimingos, kad neša mamai sūrį ir duonos. Pro šalį varomos darbams žydės šaukė: „Neikite!“, bet jos nekreipė dėmesio. Atėjusios į stovyklą seserys pamatė išrikiuotas moteris; visų klausinėjo, kur motina, bet niekas neatsakė. Priėjęs baltaraištis liepė stotis į rikiuotę, kuri tuoj pajudėjo. Praėjusios kokį kilometrą, merginos išgirdo šaudymą ir suprato, kas vyksta, ką šaudo. Ten šaudė senas ligotas žydes. Likusias gyvas siuntinėjo į darbus. Kartą prie geto vartų atvažiavo lietuvis Milašius pasirinkti darbininkų, nes turėjo šešių hektarų ūkį. Ela buvo jauna, graži, turėjo ilgas kasas, gal todėl Milašius ją pasirinko. Artėjant Kalėdoms jis žmoną, dvi dukras ir Elą išvežė iš Gadunavo į savo ūkį. Samdinė žydė Eta išėjo pasitikti ir iškinkydama arklius paklausė: „Ar žinai, sese, kad Telšiuose mums jau duobė paruošta?“ „Iš kur žinai?“ – pasibaisėjo Ela. „Girdėjau šeimininkus pasakojant, jog liepta visas žydes pristatyti į Telšius. Šeimininkė paklausė, kur jas dės? Nežinau, – atsakė, – gal muilą virs“. Eta dingo iš Milašių ūkio jau sekančią bjaurią, darganotą naktį. Kitą naktį pabėgo ir Ela, bet, neturėdama kur eiti, grįžo į Gerulių stovyklą. Prieš pat stovyklos likvidavimą Ela pabėgo, šį kartą jau su seserimi Dora ir rado prieglobstį Uršulės ir Konstantino Žutautų šeimoje Dadotkų kaime. Tačiau ten nebuvo saugu, todėl pasitraukė į Užpelkių kaimą pas Stanislavą ir Raimondą Buknius. Kilus pavojui, S. Buknienė kreipėsi į savo giminaitę Petronėlę Buožienę ir ši sutiko priimti Elą. Dorą priglaudė Letenių kaime Jono Buožio šeima. Petronėlės Buožienės šeimoje Ela gyveno laisvai kaip tolima giminaitė. Ji buvo šviesiaplaukė ir gerai kalbėjo lietuviškai. Kaip ji pati rašo: „Aš negaliu be ašarų prisiminti Petronėlę Buožienę, tai buvo auksinės širdies žmogus. Jinai man pakišdavo geresnį kąsnį sakydama: „Tu neturi mamos, kad tave mylėtų“. Buožių kaimynai už naminės degtinės varymą pakliuvo į daboklę. Toje pačioje daboklėje sėdėjo ir Konstantinas Žutautas, pas kurį anksčiau slapstėsi Ela su seserimi. Kadangi jis žinojo, pas ką slepiasi Ela Geimanaitė, ėmė visiems pasakoti, jog įkalinti žmonės už degtinę, o Buožiai, kurių namuose slepiasi žydė, vaikšto laisvi. Kilus pavojui, Petronėlė Buožienė išvežė Elą pas savo seserį Oną Gelžinienę į Žibikų kaimą. Apie Gelžinius Ela pasakoja, jog jie buvo padorūs, geri žmonės, ji jautėsi sava. Padėjo Gelžiniams ūkio darbuose, jaunos sveikos merginos darbas nevargino. Čia ji laimingai sulaukė karo pabaigos. Ela apie Gelžinius rašo: „Jeigu yra Dievas ir dangus, tai jie turi sėdėti šalia Dievo“. Elai išvažiuojant gyventi į Izraelį, jai brangių geradarių jau nebuvo gyvųjų tarpe. Negalėdama kitaip atsidėkoti ji užpirko Šv. Mišias.

Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 3 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 2005