žydų gelbėtojai
Jablonskienė (Žakevičiūtė) Jadvyga
DALIOS JACKBO (SULAMITOS VILENČIUK) IŠGELBĖJIMO ISTORIJA
Pasakoja Lasar (Elly) Gotz
Sulamita Vilenčiuk gimė Kaune 1941 m. vasario 26 d. Abu jos tėvai buvo žydai – Dovydas ir Marija Vilenčiuk. Dovydas buvo gerai žinomas Kaune siuvėjas, siuvęs ir Kauno elitui. Mano mama, Sonia Gotz-Vilenčiuk, buvo Dovydo Vilenčiuk sesuo. 1941 m., kada gimė mano pusseserė Sulamita, man buvo dvylika metų.
1941 m. birželį, kai vokiečių armija okupavo Lietuvą, mes visi persikėlėme į Kauno getą Vilijampolėje, Kauno priemestyje. Šeimai gyvenant gete tapo aišku, kad vaikai, tokie kaip Sulamita, turi labai mažai galimybių išgyventi. Jos tėvai pradėjo ieškoti būdų, kaip ją išvežti iš geto. Dovydas Vilenčiuk gerai prisiminė savo klientą Joną Jablonskį, lietuvį žurnalistą. Jis buvo iš žymios Lietuvoje šeimos. Dovydas bandė susisiekti su juo.
Tuo metu Dovydas nežinojo, kad Jablonskis buvo areštuotas ir sušaudytas sovietų valdžios tada, kai Vokietija dar nebuvo užpuolusi Sovietų Sąjungos ir okupavusi Lietuvos. Jis buvo apkaltintas Lietuvos patriotu, nes nepritarė tam, kad Lietuva taptų Sovietų Sąjungos respublika.
Jadvyga, jo žmona, atsiliepė į prašymą ir pasisiūlė priimti vaiką. Ji neturėjo savo vaikų. Nedaug laiko jie vedę gyveno kartu iki vyro suėmimo.
1943 m. vasarą, kada Sulamitai buvo apie 2-1/2 m., Sonia Gotz, mano mama, kuri buvo medicinos sesuo, suleido mergaitei injekciją, ir ji užmigo giliu miegu. Ją įdėjo į virvele užtraukiamą krepšį. Jos tėvas nešė tą krepšį ant savo pečių eidamas iš geto į įprastą darbo vietą, kartu su sargybiniais ir savo "Darbo brigada". Eidami į darbą jie visada sustodavo pailsėti po kažkokiu medžiu. Dovydas paliko krepšį su savo mylima dukterimi po tuo medžiu ir nuėjo toliau. Jis matė, kaip prie medžio priėjo vyras ir paėmė krepšį, kaip buvo sutarta. Šeima vėliau gavo žinią, kad mergaitei viskas gerai ir kad ją pavadino nauju vardu – Dalia.
Jadvygai Dovydas ir Marija siūlė pinigų ir aukso, bet ji tvirtai atsisakė bet kokio atlyginimo. Dovydas bandė daug kartų susisiekti su Jadvyga, prašydamas priimti bent truputį lėšų vaiko išlaikymui, bet ji atsisakė paramos. Nors aš tada buvau jaunas, bet man įsiminė vykęs namie šios problemos aptarimas. Po karo šį faktą patvirtino mano mama.
1944 m. vasarą likusieji žydai iš Kauno geto buvo deportuoti į Vokietiją. Moterys į Štuthofą, vyrai į Dachau. Mano mama ir Marija Vilenčiuk vos liko gyvos per evakuaciją motorlaiviu/barža iš Štuthofo koncentracijos stovyklos. Mano tėvas ir aš, ir Dovydas Vilenčiuk išgyveno Dachau. Iki 1946 m. mes visi gyvenome St Otillien, Bavarijoje.
Dalia augo su Jadvyga ir jos mama, neprisimindama ankstesnio gyvenimo. Dalia Jadvygos mamą laikė savo močiute.
1945 m. Jadvygą suėmė sovietai, kadangi ji atspausdino peticiją, skirtą Jungtinėms Tautoms. Joje buvo prašoma, kad Lietuva vėl būtų laisva nuo sovietų okupacijos. Kai Jadvygą Jablonskienę suėmė, jos mama Marija Žakevičienė prižiūrėjo Dalią. Vėliau ji paprašė Landsbergių šeimos (gydytojos Landsbergienės) pagalbos, kadangi ji buvo užsiėmusi: nešė maistą ir rūpinosi Jadvyga, kuri buvo įkalinta siaubingomis sąlygomis.
Gydytoja Landsbergienė taip pat išgelbėjo žydų vaiką, slėpdama jį savo namuose – Belą Gurvičiūtę, žydės gydytojos, gyvenusios Kaune, dukterį.
Mano teta Marija, kai išsigydė karo žaizdas (ji buvo netekusi dalies savo rankos bombarduojant stovyklą), leidosi į sunkią kelionę Lietuvon, vėl okupuotą Sovietų Sąjungos.
Jai labai padėjo "Bricha". Tai Izraelio aktyvistai, padėdavę žydams pabėgti iš Lenkijos ir kitų Rytų Europos šalių. Marija sugrįžo į Kauną ir sužinojo, kad Jadvyga Jablonskienė yra sovietų kalėjime. Ten 1948 m. ji ir mirė. Marija atgavo savo vaiką iš Landsbergių namų ir kartu su juo grįžo į Vokietiją. Vėl pagelbėjo "Bricha".
Jadvygos mama perdavė Jadvygos prašymą, kad vardas, kurį davė mergaitei - Dalia – ir liktų jos tikruoju vardu. Šis prašymas buvo išpildytas.
Kanada, 1999 m.
Pasakoja Lasar (Elly) Gotz
Sulamita Vilenčiuk gimė Kaune 1941 m. vasario 26 d. Abu jos tėvai buvo žydai – Dovydas ir Marija Vilenčiuk. Dovydas buvo gerai žinomas Kaune siuvėjas, siuvęs ir Kauno elitui. Mano mama, Sonia Gotz-Vilenčiuk, buvo Dovydo Vilenčiuk sesuo. 1941 m., kada gimė mano pusseserė Sulamita, man buvo dvylika metų.
1941 m. birželį, kai vokiečių armija okupavo Lietuvą, mes visi persikėlėme į Kauno getą Vilijampolėje, Kauno priemestyje. Šeimai gyvenant gete tapo aišku, kad vaikai, tokie kaip Sulamita, turi labai mažai galimybių išgyventi. Jos tėvai pradėjo ieškoti būdų, kaip ją išvežti iš geto. Dovydas Vilenčiuk gerai prisiminė savo klientą Joną Jablonskį, lietuvį žurnalistą. Jis buvo iš žymios Lietuvoje šeimos. Dovydas bandė susisiekti su juo.
Tuo metu Dovydas nežinojo, kad Jablonskis buvo areštuotas ir sušaudytas sovietų valdžios tada, kai Vokietija dar nebuvo užpuolusi Sovietų Sąjungos ir okupavusi Lietuvos. Jis buvo apkaltintas Lietuvos patriotu, nes nepritarė tam, kad Lietuva taptų Sovietų Sąjungos respublika.
Jadvyga, jo žmona, atsiliepė į prašymą ir pasisiūlė priimti vaiką. Ji neturėjo savo vaikų. Nedaug laiko jie vedę gyveno kartu iki vyro suėmimo.
1943 m. vasarą, kada Sulamitai buvo apie 2-1/2 m., Sonia Gotz, mano mama, kuri buvo medicinos sesuo, suleido mergaitei injekciją, ir ji užmigo giliu miegu. Ją įdėjo į virvele užtraukiamą krepšį. Jos tėvas nešė tą krepšį ant savo pečių eidamas iš geto į įprastą darbo vietą, kartu su sargybiniais ir savo "Darbo brigada". Eidami į darbą jie visada sustodavo pailsėti po kažkokiu medžiu. Dovydas paliko krepšį su savo mylima dukterimi po tuo medžiu ir nuėjo toliau. Jis matė, kaip prie medžio priėjo vyras ir paėmė krepšį, kaip buvo sutarta. Šeima vėliau gavo žinią, kad mergaitei viskas gerai ir kad ją pavadino nauju vardu – Dalia.
Jadvygai Dovydas ir Marija siūlė pinigų ir aukso, bet ji tvirtai atsisakė bet kokio atlyginimo. Dovydas bandė daug kartų susisiekti su Jadvyga, prašydamas priimti bent truputį lėšų vaiko išlaikymui, bet ji atsisakė paramos. Nors aš tada buvau jaunas, bet man įsiminė vykęs namie šios problemos aptarimas. Po karo šį faktą patvirtino mano mama.
1944 m. vasarą likusieji žydai iš Kauno geto buvo deportuoti į Vokietiją. Moterys į Štuthofą, vyrai į Dachau. Mano mama ir Marija Vilenčiuk vos liko gyvos per evakuaciją motorlaiviu/barža iš Štuthofo koncentracijos stovyklos. Mano tėvas ir aš, ir Dovydas Vilenčiuk išgyveno Dachau. Iki 1946 m. mes visi gyvenome St Otillien, Bavarijoje.
Dalia augo su Jadvyga ir jos mama, neprisimindama ankstesnio gyvenimo. Dalia Jadvygos mamą laikė savo močiute.
1945 m. Jadvygą suėmė sovietai, kadangi ji atspausdino peticiją, skirtą Jungtinėms Tautoms. Joje buvo prašoma, kad Lietuva vėl būtų laisva nuo sovietų okupacijos. Kai Jadvygą Jablonskienę suėmė, jos mama Marija Žakevičienė prižiūrėjo Dalią. Vėliau ji paprašė Landsbergių šeimos (gydytojos Landsbergienės) pagalbos, kadangi ji buvo užsiėmusi: nešė maistą ir rūpinosi Jadvyga, kuri buvo įkalinta siaubingomis sąlygomis.
Gydytoja Landsbergienė taip pat išgelbėjo žydų vaiką, slėpdama jį savo namuose – Belą Gurvičiūtę, žydės gydytojos, gyvenusios Kaune, dukterį.
Mano teta Marija, kai išsigydė karo žaizdas (ji buvo netekusi dalies savo rankos bombarduojant stovyklą), leidosi į sunkią kelionę Lietuvon, vėl okupuotą Sovietų Sąjungos.
Jai labai padėjo "Bricha". Tai Izraelio aktyvistai, padėdavę žydams pabėgti iš Lenkijos ir kitų Rytų Europos šalių. Marija sugrįžo į Kauną ir sužinojo, kad Jadvyga Jablonskienė yra sovietų kalėjime. Ten 1948 m. ji ir mirė. Marija atgavo savo vaiką iš Landsbergių namų ir kartu su juo grįžo į Vokietiją. Vėl pagelbėjo "Bricha".
Jadvygos mama perdavė Jadvygos prašymą, kad vardas, kurį davė mergaitei - Dalia – ir liktų jos tikruoju vardu. Šis prašymas buvo išpildytas.
Kanada, 1999 m.