žydų gelbėtojai

Dvora Tkatsch pasakoja savo dukrai Polinai Tkatsch-Davidson jos gelbėjimo istoriją:

Per Didižiąją Akciją, pačią baisiausią Kauno geto dieną, 1941 spalio 28-tą, per selekciją mus nusiuntė į kairę pusę, mes išgyvenome. Tačiau iki šiol girdžiu širdį draskančius verksmus, sklidusius iš geto namų.
Per taip vadinamą Vaikų akciją man pasisekė tave paslėpti draugės virtuvėje. Sienų apmušalais ji užmaskavo virtuvės duris. Ant tos „sienos“ ji prikabino puodų ir keptuvių, ir vokiečiai pražiūrėjo mūsų slėptuvę. Toje slėptuvėje buvo ir daugiau motinų su vaikais. Jos reikalavo, kad aš išneščiau tave iš slėptuvės, kadangi tu sirgai kokliušu. Turėdavau užkimšti tau burną rankšluosčiu, kai išgirsdavome vokiečius artėjant. Tai tikras stebuklas, kad mūsų nesurado.
Po šios dienos aš bijojau tave išleisti iš namų. Bijojau net kaimynų, kurių vaikus paėmė. Kai manęs klausdavo, kur mano dukra, atsakydavau, – ten kur ir jūsų. Tu buvai protinga mergaitė, žinojai, kad reikia palįsti po stalu, kai kas nors pasibelsdavo į duris. Stalą apdengiau ilga staltiese, kad galėtum pasislėpti. Mes žinojom, kad tos akcijos dar nesibaigė, todėl pradėjome svarstyti, kaip apsaugoti tave nuo gresiančio pavojaus. Supratom, kad yra nedidelis šansas išgyventi, jei pavyks tave perduoti į lietuvių namus. Buvome pasirengę atiduoti tave kiekvienam, kas tik sutiks paimti, įskaitant ir čigonus.
Retkarčiais mes išnešdavome kokius nors daiktus iš geto ir keisdavome juos į maistą. Vieną dieną tavo tėvui pavyko atnešti namo sviesto. Dažnai tokiu būdu gautas sviestas būdavo prikimštas pjuvenų, bet tą kartą sviestas buvo geras, natūralus. Tavo tėvas nusprendė surasti tą sąžiningą moterį, kuri mums perdavė gerą sviestą ir paklausti, gal ji galėtų padėti.
Mes gyvenome viename kambaryje su keturiomis kitomis šeimomis. Kai visi užmigo tavo tėvas pasakė, kad surado tą moterį, ir kad ji pasirengusi priimti tave. Man net tokia mintis, apie išsiskyrimą su tavimi, buvo baisi, bet tavo tėvas ragino susitikti su ta moterimi. Tai buvo Anelė Janavičienė. Anelė atrodė kaip paprasta moteris. Ji atnešė bandelių, kurias iškepė specialiai tau. Ji nusivedė mane į savo namus. Tai buvo vienas kambarėlis labai kukliame namelyje. Anelė vertėsi pragyvenimui pardavinėdama įvairius daiktus. Aš paklausiau, kaip atsilyginti jai už pagalbą. Kiti norėdavo tik aukso. Ji pažvelgė į mane nustebusi ir pasakė, kad už tai nemokama. Ji mane perspėjo, kad ilgai negalės tavęs laikyti, bet išmokins tave kalbėti lietuviškai ir nusiųs pas savo draugę į kaimą.
Tavo tėvas ir aš svarstėme kaip išnešti tave iš geto. Mes papirkome sargybinį. Tavo tėvas Mošė apsimetė, kad į getą privalo atvežti duonos, todėl jam reikia vežimo ir maišo. Į maišą pridėjo šiaudų, tu buvai užmigdyta, tačiau netoli geto vertų atsibudai ir pradėjai klausinėti žydiškai, – kur mane veža? Turėjom sugrįžti atgal.
Kitą dieną aš apsirengiau geriausiais savo drabužiais, nusiplėšiau geltoną žvaigždę ir maldavau tavęs, kad tylėtum, kai mes išeisim iš geto. Per upę mes persikėlėme laiveliu ir pasiekėme Anelės namus. Kai tik mes užėjom pas Anelę, man širdis nustojo plakusi: ant sienos kabojo gestapininko uniforma. Matydama mano išraišką, Anelė stengėsi mane įtikinti, kad uniforma priklauso jos mylimajam, kad nėra pagrindo nerimauti, kad aš būčiau rami. Pirmąją naktį aš pasilikau su tavimi, o kitą dieną viena sugrįžau į getą. Nors tarp tavęs ir Anelės instinktyviai iš karto užsimezgė ryšis, aš mačiau, kad tu ją pamilai, bet negalėjau atsikratyti kabančios gestapininko uniformos vaizdo.
Anelės kaimynai labai greitai pradėjo įtarinėti, kad tu esi žydų vaikas. Todėl Anelė pakeitė tavo vardą į Marytę Janavičiūtę ir nuvežė į kaimą pas savo draugę.
Getą likvidavo. Mane nusiuntė į Štuthofą, tavo tėvą į Dachau. Aš tik po karo sužinojau, kad jis nenuvažiavo iki Dachau, iššoko iš traukinio.
Mes visą laiką bendravome su Anele, ji neturėjo šeimos. Norėjome pasiimti ją į Izraelį, bet ji nenorėjo palikti Lietuvos. Jos fotografija kabo Polinos miegamajame, mes jai amžinai dėkingi. Ji buvo nepaprasta moteris. Tokių žmonių nebuvo daug. Anelė Janavičienė pripažinta Pasaulio Tautų Teisuole (po mirties).