žydų gelbėtojai
Lukaševičius Stasys
MIKALINA LUKAŠEVIČIENĖ
JONAS LUKAŠEVIČIUS
STASYS LUKAŠEVIČIUS
GABRINĖ DAUGEVIČIENĖ (LUKAŠEVIČIŪTĖ)
JUZĖ SEMAŠKIENĖ (LUKAŠEVIČIŪTĖ)
ANTANAS LUKAŠEVIČIUS
Kai Saulius Kuklianskis su savo vaikais – Moše, Ana ir Samueliu 1943-ųjų vasarį pabėgę iš naikinamo Gardino geto ir sugrįžo į Lietuvą, Lazdijų rajono Sventijansko kaimo gyventojai Jonas ir Vladas Daugevičiai jiems įrengė miške pirmąją slėptuvę. Nors slėptuvės – miško duobės vieta buvo laikoma griežčiausioje paslaptyje ir tiek besislapstatntys, tiek jų gelbėtojai stengėsi nepalikti jokių pėdsakų, tačiau, apie Velykas, kai pradėjo dygti pirmieji grybai, ši slėptuvė tapo nebesaugi. Daugevičiai nusprendė, kad reikia keisti slapstymosi vietą ir patarė Kuklianskiams laikinai apsigyventi tankiame eglyne po didžiule egle, arčiau Ančios upės.
Kaip vėliau paaiškėjo, po ta pačia egle slapstydavosi kaimo jaunimas, kai valdžios atstovai atvykdavo jų gaudyti į kariuomenę, ar darbams į Vokietiją. Labai greitai Kuklianskius ten pastebėjo devyniolikmetis jaunuolis iš Sventijansko kaimo – Jonas Lukaševičius. Sugrįžęs į namus, Jonas papasakojo savo motinai Mikalinai Lukoševičienei, ką matęs, kuri tuojau pat liepė nunešti besislapstantiems maisto – asotį pieno, kepalą duonos. Jonas pasakė Kuklianskiams, kad šio krašto palikti nevalia, kad slapstytis reikia čia, nes šios vietos toli nuo kelių, valdžios ir jų pareigūnų. Jis pasiūlė, šeimai padedant, surasti gerą vietą miške, išsikasti duobę ir ten gyventi, o maistą gauti, kaip pašalpą pas aplinkinių kaimų neturtingus, bet geraširdiškus ūkininkus, kurie gyvena savo sveiku protu ir ne taip greit pasiduoda visokiai agitacijai. Jis pažadėjo pasitarti tuo klausimu su šeima. (Mošės Kuklianskio prisiminimai).
Be Jono ir Stasio, jų motinos Mikalinos Lukaševičienės šioje šeimoje dar buvo vyriausias Mikalinos sūnus Antanas ir dvi dukterys: Gabrinė ir Juzė (kitos dvi ištekėjusios Mikalinos Lukoševičienės dukros su savo šeimomis jau gyveno atskirai).
Jono brolis Stasys Lukaševičus pritarė brolio sumanymui ir neužilgo visa Lukaševičių šeima parinko tinkamą vietą naujai Kuklianskių slėptuvei – kitame miško bare, tolokai nuo kaimų ir upės. Padedamas Mošės Kuklianskio, Jonas Lukaševičius įrengė slėptuvę, labai gerai ją užmaskvo samanomis, kadagių krūmais, mažomis pušaitėmis. Kaip pasakoja Mošė Kuklianskis: Mikalina Lukoševičienė „įkurtuvių duobėje proga“, davė mums nepaprastai vertingą, pinigais neįkainuojamą, ir originalią dovaną, pasakydama, kad jų bulvių duobė visuomet mums atdara, t.y. kad mes galim pas juos imti bulves, kada reikia ir kiek reikia. Tai nepaprastai daug mums padėjo. Mes, žinoma, nepiktnaudžiavom ir imdavome su saiku. Ir kiekvieną sykį, kai ateidavome, rasdavome dar priedo, mums paruoštą ar tai mėsos, ar tai sūrio ir t.t... Mikalina buvo protinga, gera ir dosni moteris, suprato, kaip geriausiai galima mums padėti. Tarp kitko, ir jos vaikai buvo tokie, kiekvienas geresnis ir protingesnis už kitą, labai sąžiningi, plačios širdies, mokėjo mylėti, gerbti kitus ir patys buvo garbingi ir gerbiami. Be jų protingo pasiūlymo, pagrįsto vietovės ir žmonių pažinimu, ir pastovios paramos mes tikriausiai būtume prapuolę.
Mikalina Lukaševičienė, Jonas Lukaševičius, Stasys Lukaševičius, Gabrinė Lukaševičiūtė-Daugevičienė, Juzė Lukaševičiūtė-Semaškienė, Antanas Lukaševičius pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais 2008 metais.
JONAS LUKAŠEVIČIUS
STASYS LUKAŠEVIČIUS
GABRINĖ DAUGEVIČIENĖ (LUKAŠEVIČIŪTĖ)
JUZĖ SEMAŠKIENĖ (LUKAŠEVIČIŪTĖ)
ANTANAS LUKAŠEVIČIUS
Kai Saulius Kuklianskis su savo vaikais – Moše, Ana ir Samueliu 1943-ųjų vasarį pabėgę iš naikinamo Gardino geto ir sugrįžo į Lietuvą, Lazdijų rajono Sventijansko kaimo gyventojai Jonas ir Vladas Daugevičiai jiems įrengė miške pirmąją slėptuvę. Nors slėptuvės – miško duobės vieta buvo laikoma griežčiausioje paslaptyje ir tiek besislapstatntys, tiek jų gelbėtojai stengėsi nepalikti jokių pėdsakų, tačiau, apie Velykas, kai pradėjo dygti pirmieji grybai, ši slėptuvė tapo nebesaugi. Daugevičiai nusprendė, kad reikia keisti slapstymosi vietą ir patarė Kuklianskiams laikinai apsigyventi tankiame eglyne po didžiule egle, arčiau Ančios upės.
Kaip vėliau paaiškėjo, po ta pačia egle slapstydavosi kaimo jaunimas, kai valdžios atstovai atvykdavo jų gaudyti į kariuomenę, ar darbams į Vokietiją. Labai greitai Kuklianskius ten pastebėjo devyniolikmetis jaunuolis iš Sventijansko kaimo – Jonas Lukaševičius. Sugrįžęs į namus, Jonas papasakojo savo motinai Mikalinai Lukoševičienei, ką matęs, kuri tuojau pat liepė nunešti besislapstantiems maisto – asotį pieno, kepalą duonos. Jonas pasakė Kuklianskiams, kad šio krašto palikti nevalia, kad slapstytis reikia čia, nes šios vietos toli nuo kelių, valdžios ir jų pareigūnų. Jis pasiūlė, šeimai padedant, surasti gerą vietą miške, išsikasti duobę ir ten gyventi, o maistą gauti, kaip pašalpą pas aplinkinių kaimų neturtingus, bet geraširdiškus ūkininkus, kurie gyvena savo sveiku protu ir ne taip greit pasiduoda visokiai agitacijai. Jis pažadėjo pasitarti tuo klausimu su šeima. (Mošės Kuklianskio prisiminimai).
Be Jono ir Stasio, jų motinos Mikalinos Lukaševičienės šioje šeimoje dar buvo vyriausias Mikalinos sūnus Antanas ir dvi dukterys: Gabrinė ir Juzė (kitos dvi ištekėjusios Mikalinos Lukoševičienės dukros su savo šeimomis jau gyveno atskirai).
Jono brolis Stasys Lukaševičus pritarė brolio sumanymui ir neužilgo visa Lukaševičių šeima parinko tinkamą vietą naujai Kuklianskių slėptuvei – kitame miško bare, tolokai nuo kaimų ir upės. Padedamas Mošės Kuklianskio, Jonas Lukaševičius įrengė slėptuvę, labai gerai ją užmaskvo samanomis, kadagių krūmais, mažomis pušaitėmis. Kaip pasakoja Mošė Kuklianskis: Mikalina Lukoševičienė „įkurtuvių duobėje proga“, davė mums nepaprastai vertingą, pinigais neįkainuojamą, ir originalią dovaną, pasakydama, kad jų bulvių duobė visuomet mums atdara, t.y. kad mes galim pas juos imti bulves, kada reikia ir kiek reikia. Tai nepaprastai daug mums padėjo. Mes, žinoma, nepiktnaudžiavom ir imdavome su saiku. Ir kiekvieną sykį, kai ateidavome, rasdavome dar priedo, mums paruoštą ar tai mėsos, ar tai sūrio ir t.t... Mikalina buvo protinga, gera ir dosni moteris, suprato, kaip geriausiai galima mums padėti. Tarp kitko, ir jos vaikai buvo tokie, kiekvienas geresnis ir protingesnis už kitą, labai sąžiningi, plačios širdies, mokėjo mylėti, gerbti kitus ir patys buvo garbingi ir gerbiami. Be jų protingo pasiūlymo, pagrįsto vietovės ir žmonių pažinimu, ir pastovios paramos mes tikriausiai būtume prapuolę.
Mikalina Lukaševičienė, Jonas Lukaševičius, Stasys Lukaševičius, Gabrinė Lukaševičiūtė-Daugevičienė, Juzė Lukaševičiūtė-Semaškienė, Antanas Lukaševičius pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais 2008 metais.