žydų gelbėtojai
Mimienė Stanislava
ANTANAS MIMAS
STANISLAVA MIMIENĖ
Dimitrijus Steponavičius ir jo žmona Marija Steponavičienė (mergautinė pavardė Faistinaitė) su savo 4 vaikais – Anastazija (gim. 1936), Marija (gim. 1937), Elena (gim. 1939) ir sūnumi Leonu (gim. 1941) prieškaryje gyveno Ukmergės priemiestyje, Daržų gatvėje 6. Dimitrijus dirbo laikrodininku, o jo žmona Marija prižiūrėjo vaikus. Prasidėjus karui ir masinėms žydų žudynėms, kartu su kitais Ukmergės žydais buvo sušaudyti ir Marijos Faistinaitės-Steponavičienės artimieji – motina Chaja Faistinienė ir kiti jos vaikai.
Laikrodininkas Dimitrijus Steponavičius buvo gerbiamas žmogus Ukmergėje, turėjo daug pažįstamų mieste ir apylinkėse. Kartą Dimitrijų kažkas perspėjo, kad atvažiuos suimti jo žmonos žydės ir vaikų, todėl Steponavičiai nutarė skubiai išvažiuoti iš miesto pas savo pažįstamą Antaną Mimą, gyvenusį Ukmergės rajone, Valtūnų kaime. Antanas Mimas pats atvažiavo išsivežti Steponavičių šeimos. Vasarą, nakties metu, užkloti vežime, pravažiavę apie 30 km laukais ir miško keliais, bėgliai laimingai pasiekė Antano ir Stanislavos Mimų sodybą. Antanas ir Stanislava Mimai turėjo tris savo vaikus, o atvykus didelei Steponavičių šeimai visiems teko taupyti ir dalintis ir taip jau labai kuklų maistą. Gerai užmaskuota slėptuvė buvo įrengta nupjautų rugių lauke, ten Steponavičių šeima slapstėsi dienomis, o naktimis nakvodavo Mimų tvarte. Kartą netoli slėptuvės sprogo visus labai išgąsdinusi bomba ir Steponavičiai, saugumo sumetimais, visus 4 savo vaikus išvežė į Čiobiškio vaikų namus, kur jie laimingai sulaukė karo pabaigos. Karui pasibaigus, tėvai pasiėmė savo vaikus ir šeima vėl apsigyveno tame pačiame name, Daržo g-vė 6, Ukmergėje.
Antano ir Stanislavos Mimų pasiaukojimo dėka Dimitrijaus ir Marijos Steponavičių šeima su keturiais savo vaikais išgyveno vokiečių okupacijos laikotarpį.
STANISLAVA MIMIENĖ
Dimitrijus Steponavičius ir jo žmona Marija Steponavičienė (mergautinė pavardė Faistinaitė) su savo 4 vaikais – Anastazija (gim. 1936), Marija (gim. 1937), Elena (gim. 1939) ir sūnumi Leonu (gim. 1941) prieškaryje gyveno Ukmergės priemiestyje, Daržų gatvėje 6. Dimitrijus dirbo laikrodininku, o jo žmona Marija prižiūrėjo vaikus. Prasidėjus karui ir masinėms žydų žudynėms, kartu su kitais Ukmergės žydais buvo sušaudyti ir Marijos Faistinaitės-Steponavičienės artimieji – motina Chaja Faistinienė ir kiti jos vaikai.
Laikrodininkas Dimitrijus Steponavičius buvo gerbiamas žmogus Ukmergėje, turėjo daug pažįstamų mieste ir apylinkėse. Kartą Dimitrijų kažkas perspėjo, kad atvažiuos suimti jo žmonos žydės ir vaikų, todėl Steponavičiai nutarė skubiai išvažiuoti iš miesto pas savo pažįstamą Antaną Mimą, gyvenusį Ukmergės rajone, Valtūnų kaime. Antanas Mimas pats atvažiavo išsivežti Steponavičių šeimos. Vasarą, nakties metu, užkloti vežime, pravažiavę apie 30 km laukais ir miško keliais, bėgliai laimingai pasiekė Antano ir Stanislavos Mimų sodybą. Antanas ir Stanislava Mimai turėjo tris savo vaikus, o atvykus didelei Steponavičių šeimai visiems teko taupyti ir dalintis ir taip jau labai kuklų maistą. Gerai užmaskuota slėptuvė buvo įrengta nupjautų rugių lauke, ten Steponavičių šeima slapstėsi dienomis, o naktimis nakvodavo Mimų tvarte. Kartą netoli slėptuvės sprogo visus labai išgąsdinusi bomba ir Steponavičiai, saugumo sumetimais, visus 4 savo vaikus išvežė į Čiobiškio vaikų namus, kur jie laimingai sulaukė karo pabaigos. Karui pasibaigus, tėvai pasiėmė savo vaikus ir šeima vėl apsigyveno tame pačiame name, Daržo g-vė 6, Ukmergėje.
Antano ir Stanislavos Mimų pasiaukojimo dėka Dimitrijaus ir Marijos Steponavičių šeima su keturiais savo vaikais išgyveno vokiečių okupacijos laikotarpį.