rescuers of jews
Sadauskas Jonas, Juozo
Rachilė (Rocha-Lėja) Jaminaitė gimė 1911 metais Plungėje, mokėsi Švėkšnos gimnazijoje. Vėliau šeima – tėvas Joselis, motina Ela ir brolis Benas Dovydas (1938 metais išvykęs į JAV) – persikėlė gyventi į Vėžaičius (dabar Klaipėdos rajonas).
Pirmomis okupacijos dienomis Rachilės tėvas buvo nužudytas Kretingos žvyrduobėj, o 24-ių metų Rachilė, kartu su kitomis Gargždų žydų moterimis ir vaikais, pateko į Anieliškės dvarą. Su mirtininkų kolona Rachilė nuėjo visą kelią iki sušaudymo duobės. Prasidėjus šaudymui, Rachilė krito ant žemės, tačiau, išgirdusi pasmerktųjų varovo vietinio eigulio žodžius „bėk į mišką“, sugebėjo atsikelti ir pabėgti į mišką. Ji slėpėsi miške, kol nutilo šūviai ir aukų dejonės. Po trijų parų klajonių Rachilė atsidūrė Vėžaičiuose. Kai iškankinta mergina nebeturėjo jokios vilties išgyventi, įvyko stebuklas: Rachilę, pasislėpusią Vėžaičių pradinės mokyklos teritorijoje, aptiko mokytojas Jonas Sadauskas. Nedvejodamas jis parsivedė savo buvusią mokinę namo, jo žmona Domicėlė padėjo Rachilei susitvarkyti, pamaitino. Tačiau, dar net nespėjus pavalgyti, jie pamatė pro langą artėjančią uniformuotų vokiečių ir baltaraiščių grupę. Jonas ir Domicėlė Sadauskai greitai paslėpė Rachilę namo rūsyje. Paaiškėjus, kad ieškoma pabėgusios žydaitės, mokytojas pažadėjo baltaraiščiams „padėti, jei ką sužinos“. Nuo tos dienos iki vokiečių okupacijos Lietuvoje pabaigos ne tik Jonas Sadauskaus, jo žmona Domicėlė, bet ir visi kiti šios šeimos nariai pradėjo ilgą kovą dėl Rachilės Jaminaitės gyvybės.
Rytojaus dieną Jono brolis Aleksas Sadauskas paprašė Vėžaičių klebono Jono Stasiulio pagalbos – klebonas nesvyruodamas išdavė mirusios Zuzanos Skuodaitės metriką. Su klebono arkliais ir vežimu Aleksas nuvežė merginą pas savo žmonos tėvus Stančikus, kur ji prabuvo keletą mėnesių, tačiau pradėjus įtarinėti kaimynams, Jonas ir Aleksas Sadauskai susitarė su savo tėvu Juozu Sadausku, gyvenusiu Veliuonoje, kad jis priims Rachilę. Į Veliuoną Rachilę nuvežė Aleksas Sadauskas, ji ten buvo labai šiltai priimta, Juozas Sadauskas jai tapo antruoju tėvu, jo sūnūs, Aleksas ir Jonas, broliais, o Veliuonoje gyvenusios Juozo dukros Domicėlė ir Onutė – seserimis. Po karo Rachilė baigė medicinos seserų kursus ir dirbo Kauno II ligoninėje, 1953 metais ištekėjo už Stasio Grigo. Kol buvo gyva, Rachilė Jaminaitė-Grigienė palaikė artimus ryšius su gelbėtojų šeimomis.
Rachilės Jaminaitės-Grigienės gyvenimo ir išsigelbėjimo istoriją užrašė su ja tiesiogiai bendravęs žurnalistas Chaimas Jofė (1990 m. rugpjūčio 30 d. publikacija Jurbarko raj. laikraštyje „Šviesa“). Papildyta Rachilės Jaminaitės išsigelbėjimo istorija publikuojama Lietuvos moksleivių darbų konkurso „Mūsų senelių ir prosenelių kaimynai žydai“ pirmoje ir trečioje knygose.
Pirmomis okupacijos dienomis Rachilės tėvas buvo nužudytas Kretingos žvyrduobėj, o 24-ių metų Rachilė, kartu su kitomis Gargždų žydų moterimis ir vaikais, pateko į Anieliškės dvarą. Su mirtininkų kolona Rachilė nuėjo visą kelią iki sušaudymo duobės. Prasidėjus šaudymui, Rachilė krito ant žemės, tačiau, išgirdusi pasmerktųjų varovo vietinio eigulio žodžius „bėk į mišką“, sugebėjo atsikelti ir pabėgti į mišką. Ji slėpėsi miške, kol nutilo šūviai ir aukų dejonės. Po trijų parų klajonių Rachilė atsidūrė Vėžaičiuose. Kai iškankinta mergina nebeturėjo jokios vilties išgyventi, įvyko stebuklas: Rachilę, pasislėpusią Vėžaičių pradinės mokyklos teritorijoje, aptiko mokytojas Jonas Sadauskas. Nedvejodamas jis parsivedė savo buvusią mokinę namo, jo žmona Domicėlė padėjo Rachilei susitvarkyti, pamaitino. Tačiau, dar net nespėjus pavalgyti, jie pamatė pro langą artėjančią uniformuotų vokiečių ir baltaraiščių grupę. Jonas ir Domicėlė Sadauskai greitai paslėpė Rachilę namo rūsyje. Paaiškėjus, kad ieškoma pabėgusios žydaitės, mokytojas pažadėjo baltaraiščiams „padėti, jei ką sužinos“. Nuo tos dienos iki vokiečių okupacijos Lietuvoje pabaigos ne tik Jonas Sadauskaus, jo žmona Domicėlė, bet ir visi kiti šios šeimos nariai pradėjo ilgą kovą dėl Rachilės Jaminaitės gyvybės.
Rytojaus dieną Jono brolis Aleksas Sadauskas paprašė Vėžaičių klebono Jono Stasiulio pagalbos – klebonas nesvyruodamas išdavė mirusios Zuzanos Skuodaitės metriką. Su klebono arkliais ir vežimu Aleksas nuvežė merginą pas savo žmonos tėvus Stančikus, kur ji prabuvo keletą mėnesių, tačiau pradėjus įtarinėti kaimynams, Jonas ir Aleksas Sadauskai susitarė su savo tėvu Juozu Sadausku, gyvenusiu Veliuonoje, kad jis priims Rachilę. Į Veliuoną Rachilę nuvežė Aleksas Sadauskas, ji ten buvo labai šiltai priimta, Juozas Sadauskas jai tapo antruoju tėvu, jo sūnūs, Aleksas ir Jonas, broliais, o Veliuonoje gyvenusios Juozo dukros Domicėlė ir Onutė – seserimis. Po karo Rachilė baigė medicinos seserų kursus ir dirbo Kauno II ligoninėje, 1953 metais ištekėjo už Stasio Grigo. Kol buvo gyva, Rachilė Jaminaitė-Grigienė palaikė artimus ryšius su gelbėtojų šeimomis.
Rachilės Jaminaitės-Grigienės gyvenimo ir išsigelbėjimo istoriją užrašė su ja tiesiogiai bendravęs žurnalistas Chaimas Jofė (1990 m. rugpjūčio 30 d. publikacija Jurbarko raj. laikraštyje „Šviesa“). Papildyta Rachilės Jaminaitės išsigelbėjimo istorija publikuojama Lietuvos moksleivių darbų konkurso „Mūsų senelių ir prosenelių kaimynai žydai“ pirmoje ir trečioje knygose.