rescuers of jews
Stanaitienė Konstancija
ZIGMAS JONYNAS
ANTANINA JONYNIENĖ
MOTIEJUS STANAITIS
KONSTANCIJA STANAITIENĖ
FELIKSAS VALAITIS
AGOTA VALAITIENĖ
Iš gydytojo Izaoko Gliko prisiminimų: Šiais laikais žydų tarp Kudirkos Naumiesčio gyventojų nėra. Per Holokaustą iš mūsų miestelio žydų gyvi liko tik dalis mūsų šeimos. Mūsų šeimą slapstė, maitino, rengė 18 lietuvių šeimų. Vieniems iš gelbėtojų suteiktas Pasaulio Tautų Teisuolio vardas, kiti apdovanoti Lietuvos Respublikos apdovanojimu – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Deja, iš minėtos Glikų šeimos vienintelis likau gyvas aš, Izaokas, tad laikau savo pilietine pareiga pasidalyti praeities prisiminimais, surasti savo gelbėtojus ar jų palikuonius ir jiems padėkoti.
Jankelio ir Malkos Glikų šeima su penkiais savo vaikais gyveno Kudirkos Naumiestyje. Vokietijos kariuomenės daliniai įžengė į miestą pačią pirmąją karo dieną –1941-ųjų birželio 22-ąją. O liepos 4-ąją jau buvo nužudyti miestelio vyrai žydai, tarp jų ir Glikų šeimos galva Jankelis Glikas ir vyriausias sūnus Leiba. Prieš galutinį Kudirkos Naumiesčio žydų sunaikinimą 1941-ųjų rugsėjo 15-ąją Malkai Glikienei, jos dukterims Pesei ir Minai ir sūnums Izaokui ir Kopeliui pavyko pabėgti iš miestelio, padedant miestelio vaistininko Kazimiero Gudėno, pas kurį dirbo Pesė Glikaitė, ūkvedžiui Juozui Vaičiūnui.
Malka Glikienė ir keturi jos vaikai kartu ir atskirai slapstėsi per visą okupacijos laikotarpį. Ilgesnį ar trumpesnį laiką jiems padėjo ir pavieniai asmenys, ir valstiečių šeimos – apie 18 šeimų. Visi šie ūkininkai, išsigelbėjusio ir šių dienų sulaukusio kauniečio gydytojo Izaoko Gliko žodžiais tariant: Mus slėpdavo, maitindavo, rizikuodami savo ir savo šeimos narių gyvybe.
Kelias pirmas dienas Glikų šeima slapstėsi Kazimiero Gudėno ūkyje, iš ten šio ūkio ūkvedys Juozas Vaičiūnas juos pervežė į Piečiškių kaimą (Žvirgždaičių vlsč.) pas ūkininkus Konstanciją ir Motiejų Stanaičius, vėliau jie slapstės Antaniną ir Zigmą Jonynų, Agotos ir Felikso Valaičių ir kitose šeimose. Saugumo sumetimais slapstymosi vietas keisdavo, dažnai kitus patikimus žmones padėdavo surasti patys gelbėtojai.
Konstancijos ir Motiejaus Stanaičių šeima, per karą gyvenusi Šakių rajone, Žvirgždaičių valsčiuje, Piečiškių kaime, suteikė prieglobstį visiems Glikų šeimos nariams pakaitomis nuo 1941 m. rudens iki 1944 m. rudens.
Zigmas Jonynas – agronomas, žinomas visuomenės veikėjas – savo prisiminimuose „Žydų tautos naikinimas“ rašo: 1941 metais rudeniop mano ūkyje Piečiškių kaime, Žvirgždaičių valsčiuje, Šakių apskrityje, atsirado 8 metų mergaitė, rodos, Rozenbliumų, pabėgusi iš Kudirkos Naumiesčio žydų sušaudymo vietos Paražnių miške, o vėliau ir visa penkių asmenų Glikų šeima: motina ir keturi vaikai, tarp jų ir duktė, dirbusi provizoriaus Gudėno vaistinėje. Visus išskirsčiau pas ūkininkus į kaimus, visi liko gyvi, išskyrus tą 8 metų mergaitę. Ją dar 1943 metais išsivežė kažkoks uniformuotas aukštas vokiečių pareigūnas ir drauge surinkęs dar iš Kudirkos Naumiesčio dr. dantų gydytoją Grosmaną ir kitus, nuvežė į Kataučiznos mišką ir sušaudė.
Zigmui Jonynui rekomendavus, pas Viliūšių parapijos kunigą Kudirką, gyvenusį Šakių apskrityje viduryje Karčrūdės miškų, buvo apgyvendinti iš Kauno geto pabėgę jo geri pažįstami iš Kudirkos Naumiesčio inžinierius Feldmanas, daktaras Goldšteinas ir advokatas Šimbergas. Visi liko gyvi.
Iš Felikso ir Agotos Valaičių dukters Irenos Polikaitienės prisiminimų:
Tetėnas Zigmas Jonynas, kuris rūpinosi Lietuvos žydų likimu, paprašė tėvelių, ar jie galėtų priglausti Glikų šeimą. Iš pradžių tėvai abejojo ir bijojo taip įsipareigoti. Po ilgų svarstymų jie priėmė ir nuoširdžiai globojo ponią Glikienę ir jos sūnelį. Jie tikėjo, kad žmogaus gyvybė yra pati didžiausia vertybė. Ponią Glikienę su vaiku apgyvendino klėtyje. Gerai prisimenu, kaip Mamytė ir aš nešdavome jiems maisto kelis kartus per dieną. Ponia Glikienė su mama nuoširdžiai pasikalbėdavo, kartais berniuką parsivesdavo namo pažaisti su mano pusbroliu Vytautu Paulioniu, kuris tuomet gyveno mūsų namuose... Kai tėvelis pajuto, kad žmonės jau žino apie naujus gyventojus, paprašė tetėno Jonyno pervežti pas kitus ūkininkus.
Artėjant frontui dalis Izaoko Gliko gelbėtojų pasitraukė į Vakarus. Emigracijoje atsidūrė Zigmo Jonyno ir Antaninos Jonynienės šeima su dviem dukromis ir sūnumi, Felikso ir Agotos Valaičių šeima su trimis vaikais. Šių šeimų palikuoniai tebegyvena JAV, tarp jų žinoma dailininkė Jonynų dukra Ringailė Jonynaitė-Zotovas, jos sesuo Raselė, Felikso ir Agotos Valaičių dukra Irena Polikaitienė. Visi šių kilnių žmonių palikuoniai puoselėja savo tėvų, įskiepijusių jiems meilę tėvynei ir artimui, atminimą.
1962 m. Izaoko Gliko brolis Kostas (Kopelis) Glikas su Lietuvos delegacija lankėsi Čikagoje, tąkart pasitaikė unikali proga susitikti su kai kuriais Glikų šeimos gelbėtojais, pasidalyti prisiminimais, tada jam pasisekė ir labai gražiai pabendrauti su Feliksu ir Agota Valaičiais.
ANTANINA JONYNIENĖ
MOTIEJUS STANAITIS
KONSTANCIJA STANAITIENĖ
FELIKSAS VALAITIS
AGOTA VALAITIENĖ
Iš gydytojo Izaoko Gliko prisiminimų: Šiais laikais žydų tarp Kudirkos Naumiesčio gyventojų nėra. Per Holokaustą iš mūsų miestelio žydų gyvi liko tik dalis mūsų šeimos. Mūsų šeimą slapstė, maitino, rengė 18 lietuvių šeimų. Vieniems iš gelbėtojų suteiktas Pasaulio Tautų Teisuolio vardas, kiti apdovanoti Lietuvos Respublikos apdovanojimu – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Deja, iš minėtos Glikų šeimos vienintelis likau gyvas aš, Izaokas, tad laikau savo pilietine pareiga pasidalyti praeities prisiminimais, surasti savo gelbėtojus ar jų palikuonius ir jiems padėkoti.
Jankelio ir Malkos Glikų šeima su penkiais savo vaikais gyveno Kudirkos Naumiestyje. Vokietijos kariuomenės daliniai įžengė į miestą pačią pirmąją karo dieną –1941-ųjų birželio 22-ąją. O liepos 4-ąją jau buvo nužudyti miestelio vyrai žydai, tarp jų ir Glikų šeimos galva Jankelis Glikas ir vyriausias sūnus Leiba. Prieš galutinį Kudirkos Naumiesčio žydų sunaikinimą 1941-ųjų rugsėjo 15-ąją Malkai Glikienei, jos dukterims Pesei ir Minai ir sūnums Izaokui ir Kopeliui pavyko pabėgti iš miestelio, padedant miestelio vaistininko Kazimiero Gudėno, pas kurį dirbo Pesė Glikaitė, ūkvedžiui Juozui Vaičiūnui.
Malka Glikienė ir keturi jos vaikai kartu ir atskirai slapstėsi per visą okupacijos laikotarpį. Ilgesnį ar trumpesnį laiką jiems padėjo ir pavieniai asmenys, ir valstiečių šeimos – apie 18 šeimų. Visi šie ūkininkai, išsigelbėjusio ir šių dienų sulaukusio kauniečio gydytojo Izaoko Gliko žodžiais tariant: Mus slėpdavo, maitindavo, rizikuodami savo ir savo šeimos narių gyvybe.
Kelias pirmas dienas Glikų šeima slapstėsi Kazimiero Gudėno ūkyje, iš ten šio ūkio ūkvedys Juozas Vaičiūnas juos pervežė į Piečiškių kaimą (Žvirgždaičių vlsč.) pas ūkininkus Konstanciją ir Motiejų Stanaičius, vėliau jie slapstės Antaniną ir Zigmą Jonynų, Agotos ir Felikso Valaičių ir kitose šeimose. Saugumo sumetimais slapstymosi vietas keisdavo, dažnai kitus patikimus žmones padėdavo surasti patys gelbėtojai.
Konstancijos ir Motiejaus Stanaičių šeima, per karą gyvenusi Šakių rajone, Žvirgždaičių valsčiuje, Piečiškių kaime, suteikė prieglobstį visiems Glikų šeimos nariams pakaitomis nuo 1941 m. rudens iki 1944 m. rudens.
Zigmas Jonynas – agronomas, žinomas visuomenės veikėjas – savo prisiminimuose „Žydų tautos naikinimas“ rašo: 1941 metais rudeniop mano ūkyje Piečiškių kaime, Žvirgždaičių valsčiuje, Šakių apskrityje, atsirado 8 metų mergaitė, rodos, Rozenbliumų, pabėgusi iš Kudirkos Naumiesčio žydų sušaudymo vietos Paražnių miške, o vėliau ir visa penkių asmenų Glikų šeima: motina ir keturi vaikai, tarp jų ir duktė, dirbusi provizoriaus Gudėno vaistinėje. Visus išskirsčiau pas ūkininkus į kaimus, visi liko gyvi, išskyrus tą 8 metų mergaitę. Ją dar 1943 metais išsivežė kažkoks uniformuotas aukštas vokiečių pareigūnas ir drauge surinkęs dar iš Kudirkos Naumiesčio dr. dantų gydytoją Grosmaną ir kitus, nuvežė į Kataučiznos mišką ir sušaudė.
Zigmui Jonynui rekomendavus, pas Viliūšių parapijos kunigą Kudirką, gyvenusį Šakių apskrityje viduryje Karčrūdės miškų, buvo apgyvendinti iš Kauno geto pabėgę jo geri pažįstami iš Kudirkos Naumiesčio inžinierius Feldmanas, daktaras Goldšteinas ir advokatas Šimbergas. Visi liko gyvi.
Iš Felikso ir Agotos Valaičių dukters Irenos Polikaitienės prisiminimų:
Tetėnas Zigmas Jonynas, kuris rūpinosi Lietuvos žydų likimu, paprašė tėvelių, ar jie galėtų priglausti Glikų šeimą. Iš pradžių tėvai abejojo ir bijojo taip įsipareigoti. Po ilgų svarstymų jie priėmė ir nuoširdžiai globojo ponią Glikienę ir jos sūnelį. Jie tikėjo, kad žmogaus gyvybė yra pati didžiausia vertybė. Ponią Glikienę su vaiku apgyvendino klėtyje. Gerai prisimenu, kaip Mamytė ir aš nešdavome jiems maisto kelis kartus per dieną. Ponia Glikienė su mama nuoširdžiai pasikalbėdavo, kartais berniuką parsivesdavo namo pažaisti su mano pusbroliu Vytautu Paulioniu, kuris tuomet gyveno mūsų namuose... Kai tėvelis pajuto, kad žmonės jau žino apie naujus gyventojus, paprašė tetėno Jonyno pervežti pas kitus ūkininkus.
Artėjant frontui dalis Izaoko Gliko gelbėtojų pasitraukė į Vakarus. Emigracijoje atsidūrė Zigmo Jonyno ir Antaninos Jonynienės šeima su dviem dukromis ir sūnumi, Felikso ir Agotos Valaičių šeima su trimis vaikais. Šių šeimų palikuoniai tebegyvena JAV, tarp jų žinoma dailininkė Jonynų dukra Ringailė Jonynaitė-Zotovas, jos sesuo Raselė, Felikso ir Agotos Valaičių dukra Irena Polikaitienė. Visi šių kilnių žmonių palikuoniai puoselėja savo tėvų, įskiepijusių jiems meilę tėvynei ir artimui, atminimą.
1962 m. Izaoko Gliko brolis Kostas (Kopelis) Glikas su Lietuvos delegacija lankėsi Čikagoje, tąkart pasitaikė unikali proga susitikti su kai kuriais Glikų šeimos gelbėtojais, pasidalyti prisiminimais, tada jam pasisekė ir labai gražiai pabendrauti su Feliksu ir Agota Valaičiais.