rescuers of jews
Tupikienė Petronėlė
Iš Saros Hodes laiško:
1941 metais, likviduojant Telšių getą, man ir dar vienai mergaitei – Bronei Judelevič pavyko pabėgti. Mes paprašėm vienos lietuvių šeimos, kaip sužinojom vėliau, tai buvo Teniukai, gelbėti mus. Teniukai buvo jau seni žmonės, ir jie negalėjo mūsų ilgai slėpti, nes šalia buvo Tryškių miestelis, kuriame buvo daug policininkų, o tai buvo pavojinga ir mums, ir Teniukams. Jie pažinojo žmones, kurie gyveno žymiai toliau nuo miesto – tai buvo Tupikų šeima, jie mus priėmė, bet pas juos irgi ilgai negalėjome ilgai gyventi, nes mumis pradėjo domėtis kaimynai, o tai jau buvo pavojinga. Tupikai turėjo giminaitę, Petronėlės Tupikienės seserį – Ievą Šalavejienę, kuri gyveno Rimšų kaime Akmenės rajone. 1942 metais mus pervežė pas ją, ir ten mes slėpėmės apie metus. Kai vėl pasidarė pavojinga ir mums reikėjo gelbėtis, atvažiavo senasis Juozas Teniukas, ir jis mus nuvežė į tolimą Budraičių kaimą pas savo sūnų Juozą Teniuką. Čia mes išbuvome iki karo pabaigos.
Iš Juozo Teniuko laiško:
Kartą važiavau iš Telšių turgaus namo, į Budriškių kaimą ir pamačiau miške dvi merginas, žydaites. Jos verkė ir prašė pagalbos, man jų pasidarė gaila, atsivežiau jas namo. Mes jas priėmėm į savo šeimą. Mūsų namas buvo didelis, mes joms davėme atskirą kambarį, tačiau slėpėme jas nuo samdinių ir svetimų akių. Po kelių mėnesių viena iš mergaičių išėjo ieškoti savo giminių ir daugiau negrįžo. Apie ją aš nieko nežinau.
Kad ir kaip stengėmės paslėpti, po kiek laiko vietinė valdžia sužinojo, kad pas mus gyvena žydaitė (mes ją vadinome Nastia), bet kadangi aš gerai sutariau su seniūnu, tai jis mane perspėjo apie gresiantį pavojų, ir aš nuvežiau mergaitę pas savo tėvus į Leilėnų kaimą, kuris buvo už 12 kilometrų nuo mūsų namų. Pavojui praėjus, aš ją vėl iš tėvų namų atsivežiau pas mus. Taip ir gyveno Nastia, kol karas baigėsi.
Karui pasibaigus ji išėjo ieškoti savo artimųjų, o mes , bijodami tremties, dažnai keitėme savo gyvenamąsias vietas, važinėjom iš vieno miesto į kitą. Apie 1954 m. per adresų biurą ji mus surado ir nuo to laiko visą gyvenimą palaikome artimus ryšius.
Ievos Šalaviejienės pareiškimas:
Aš, Ieva Šalaviejienė, Domo, pareiškiu, kad Antrojo pasaulinio karo metais paslėpiau nuo nacių persekiojimo Sarą Nechą Sandlerytę. Dabar jos pavardė Hodes, gyvena Kalifornijoje, JAV. Gelbėjau ją, nes galėjo sušaudyti kaip žydų tautybės merginą. Ji buvo pas Teniuką, o iš jų atėjo pas Igną Tupiką. Jo žmona Petronėlė Tupikienė buvo mano sesuo. Aš nuėjau pas seserį parsinešti pieno ir tada parsivedžiau Sarą Jadzę ir dar vieną mergaitę. Jos nei vardo, nei pavardės neprisimenu. Pas mane joms buvo saugiau, nes mano gyvenimo sąlygos buvo palankesnės slėpimui. Gyvenau tada Rimšų kaime, Akmenės rajone. Pas mane gyveno sesers Petronėlės sūnus Alfonsas, gimęs 1931 m. Jau tada, būdamas 12–13 metų suprato, kad reikia abi mergaites saugoti nuo svetimų žmonių, nes gali pranešti vokiečių valdžiai. Tad jis įvairiose situacijose teikė joms pagalbą, kaip ir aš. Su Sara palaikome artimus ryšius.
1941 metais, likviduojant Telšių getą, man ir dar vienai mergaitei – Bronei Judelevič pavyko pabėgti. Mes paprašėm vienos lietuvių šeimos, kaip sužinojom vėliau, tai buvo Teniukai, gelbėti mus. Teniukai buvo jau seni žmonės, ir jie negalėjo mūsų ilgai slėpti, nes šalia buvo Tryškių miestelis, kuriame buvo daug policininkų, o tai buvo pavojinga ir mums, ir Teniukams. Jie pažinojo žmones, kurie gyveno žymiai toliau nuo miesto – tai buvo Tupikų šeima, jie mus priėmė, bet pas juos irgi ilgai negalėjome ilgai gyventi, nes mumis pradėjo domėtis kaimynai, o tai jau buvo pavojinga. Tupikai turėjo giminaitę, Petronėlės Tupikienės seserį – Ievą Šalavejienę, kuri gyveno Rimšų kaime Akmenės rajone. 1942 metais mus pervežė pas ją, ir ten mes slėpėmės apie metus. Kai vėl pasidarė pavojinga ir mums reikėjo gelbėtis, atvažiavo senasis Juozas Teniukas, ir jis mus nuvežė į tolimą Budraičių kaimą pas savo sūnų Juozą Teniuką. Čia mes išbuvome iki karo pabaigos.
Iš Juozo Teniuko laiško:
Kartą važiavau iš Telšių turgaus namo, į Budriškių kaimą ir pamačiau miške dvi merginas, žydaites. Jos verkė ir prašė pagalbos, man jų pasidarė gaila, atsivežiau jas namo. Mes jas priėmėm į savo šeimą. Mūsų namas buvo didelis, mes joms davėme atskirą kambarį, tačiau slėpėme jas nuo samdinių ir svetimų akių. Po kelių mėnesių viena iš mergaičių išėjo ieškoti savo giminių ir daugiau negrįžo. Apie ją aš nieko nežinau.
Kad ir kaip stengėmės paslėpti, po kiek laiko vietinė valdžia sužinojo, kad pas mus gyvena žydaitė (mes ją vadinome Nastia), bet kadangi aš gerai sutariau su seniūnu, tai jis mane perspėjo apie gresiantį pavojų, ir aš nuvežiau mergaitę pas savo tėvus į Leilėnų kaimą, kuris buvo už 12 kilometrų nuo mūsų namų. Pavojui praėjus, aš ją vėl iš tėvų namų atsivežiau pas mus. Taip ir gyveno Nastia, kol karas baigėsi.
Karui pasibaigus ji išėjo ieškoti savo artimųjų, o mes , bijodami tremties, dažnai keitėme savo gyvenamąsias vietas, važinėjom iš vieno miesto į kitą. Apie 1954 m. per adresų biurą ji mus surado ir nuo to laiko visą gyvenimą palaikome artimus ryšius.
Ievos Šalaviejienės pareiškimas:
Aš, Ieva Šalaviejienė, Domo, pareiškiu, kad Antrojo pasaulinio karo metais paslėpiau nuo nacių persekiojimo Sarą Nechą Sandlerytę. Dabar jos pavardė Hodes, gyvena Kalifornijoje, JAV. Gelbėjau ją, nes galėjo sušaudyti kaip žydų tautybės merginą. Ji buvo pas Teniuką, o iš jų atėjo pas Igną Tupiką. Jo žmona Petronėlė Tupikienė buvo mano sesuo. Aš nuėjau pas seserį parsinešti pieno ir tada parsivedžiau Sarą Jadzę ir dar vieną mergaitę. Jos nei vardo, nei pavardės neprisimenu. Pas mane joms buvo saugiau, nes mano gyvenimo sąlygos buvo palankesnės slėpimui. Gyvenau tada Rimšų kaime, Akmenės rajone. Pas mane gyveno sesers Petronėlės sūnus Alfonsas, gimęs 1931 m. Jau tada, būdamas 12–13 metų suprato, kad reikia abi mergaites saugoti nuo svetimų žmonių, nes gali pranešti vokiečių valdžiai. Tad jis įvairiose situacijose teikė joms pagalbą, kaip ir aš. Su Sara palaikome artimus ryšius.