rescuers of jews
Zubovienė (Čiurlionytė) Danutė Sofija
Dvoira Elinienė
GELBSTINT DUKRELĘ
1941 metai. Karas. Baisu net mintimis sugrįžti į anas klaikias dienas.
Rudasis maras veržiasi į rytus, vis giliau į tarybinę žemę. Nuo jo, rodos, bėga visi, kas tik įstengia pajudėti. Bet, nuožmaus priešo atkirsti, mes turėjome pasukti atgal. Po ilgų klajonių, slapstymosi miškuose ir nuošaliuose vienkiemiuose buvome sulaikyti. Užuot mus sušaudę, fašistai suvarė į Kauno getą: iš čia nepaspruksim, kulkos neišvengsim...
Dvidešimtojo amžiaus vandalai aptvėrė „žemesniųjų rasių“ žmones spygliuota viela, o kriminalinius nusikaltėlius, visuomenės padugnes, įsiutusius nacionalistus siundė plėšti ir žudyti tų, kuriuos buvo pasmerkusi hitlerinė „rasinė teorija“. Rodėsi, kad viskas griūva – visi žmogiškumo principai ir moralinės gyvenimo normos. Žmogaus nužudymas –nebe nusikaltimas, ir niekas už tai nebaudžia. Vokiečių žodis „Vogelfrei“ (laisvas kaip paukštis), reiškiantis – „už įstatymų ribų“, buvo taikomas milijonams žmonių. Svastikos herojai jau buvo tikri, kad paskandins pasaulį gūdžioje nepermatomoje tamsoje. Bet jie apsiriko. Fašistai neįvertino ne tik Tarybinės Armijos. Jie neįvertino ir tarybinių žmonių, atsidūrusių abipus fronto linijos, moralinės jėgos. Jie neįvertino tautų draugystės galios. Jie negalėjo užgniaužti nei žmonių veržimosi į laisvę, nei žmoniškumo, nei pasiryžimo ištiesti ranką į mirties pavojų patekusioms fašizmo aukoms.
Getas – tai pasmerktųjų kalėjimas. Šioje siaubingoje stovykloje buvo laikomi tie, kurie iki sušaudymo dar turėjo tempti vergijos jungą. Atsidūrę už geto spygliuotų vielų, mes netrukus supratome, kad mūsų, pasmerktųjų kalinių, vaikai okupantams tėra tik nereikalingas „balastas“.
Gete atsidūriau su mažyte, vos dešimties mėnesių dukrele. Po kelių vergovės mėnesių mums viskas pasidarė aišku: visų pirma pavojus gresia kūdikiui. Jau 1941 metų gruodžio mėnesį pasiryžau žingsniui į „laisvę“. Kartu su dukrele. Trečią valandą nakties su brangia našta ant rankų tykojau prie tvoros. Aplinkui nė gyvos dvasios – juk komendanto valanda, griežčiausiai uždrausta bet kur eiti. Aplinkui – sniego pusnys, nuo kurių sklinda šviesa, o taip norisi, kad būtų tamsu, kuo tamsiau. Štai anapus tvoros praeina ginkluotas sargybinis. Drioksteli įprastiniai šūviai – sargybiniai taip susišaukia naktį vienas su kitu. Nuo tų šūvių stovėti prie tvoros pasidaro dar baisiau.
Reikia ryžtis. Drąsaus giminaičio ranka kilsteli apatinę vielą. Priglundu prie žemės ir greitai neriu lauk. Viena akimirka, ir abi su dukrele jau esame anapus geto. Laimė, tikra laimė, kad mažylė neriktelėjo. Sargybinis, ramiai švilpaudamas, apėjo savo ruožą, nė nepajutęs, kad pražiopsojo bėglius…
Vaikščioti naktį uždrausta. Kur dėtis? Netoli geto tvoros blausiai švysteli Vilijampolės bažnytėlės langas… Prie įėjimo pastebiu augalotą, nejudrų vyriškį – tai pirmas sutiktas „laisvajame pasaulyje“ žmogus. Prieinu ir pasakau visą tiesą… Netaręs nė žodžio, šis nekalbus vyriškis atveria sunkias duris, įleidžia mane į vidų. Tik tada jis dusliu balsu ir trumpai pataria susirasti vietą ir palaukti, kol prašvis ir bus galima vaikščioti gatvėmis.
Pirmas žmogus neišdavė. Kas jis buvo? Man vis rodėsi, kad jis ne atsitiktinai dirbo bažnyčioje sargu ar kūriku, kad jis irgi slapstėsi…
Pirmiems maldininkams atėjus, išskubėjau lauk. Maniau eiti į Aleksotą, pas seną pažįstamą: gal priglaus, bent laikinai.
Štai ir žengiu tenai – beteisė, pasmerkta mirti pabėgėlė, „nusikaltėlė“, einu gimtojo miesto gatvėmis. Kiekvienas turi teisę mane sulaikyti, nužudyti, perduoti policijai, gestapui. Kiekvienas, kas man padės, nusižengs okupantų įstatymams, bus griežtai baudžiamas mirtimi… Baisu, baugu. Ne, ne savo gyvybę gelbiu, o ieškau prieglobsčio nekaltai būtybei, kurią laikau rankose ir kuri, tarsi pajutusi pavojų, tyli, tyli…
Netoli Neries sustojau lyg įbesta. Tamsiai žali sargybinių siluetai tiesiog sustingdė gyslose kraują. Gal pareikalaus dokumentų? Nesinorėjo rizikuoti dukrele… Pamačiau pagyvenusią, vargingai apsirengusią moteriškę, kuri šalia manęs ėjo tilto link. Kažkokiu švelnumu padvelkė jos šviesus veidas. Paprašiau ją panešti kūdikį per tiltą, pasiteisindama, kad esu labai iš toli, pavargau, skubu su mažyle pas gydytoją, o eiti reikės dar daug.
Moteriškė paėmė dukrelę iš mano rankų ir prispaudė prie širdies, sakydama:
- Šiąnakt sapnavau kūdikėlį...
Nors mano išorė negalėjo išduoti, iš kur esu, moteriškė viską suprato. Bet neišsigando. Atvirkščiai. Buvo laiminga, galėdama man padėti. Pasakiusi, kad gyvena čia pat prie tilto, pasiūlė paimti pas ją vaikišką vežimėlį. Aš apsidžiaugiau: einant per tiltą, tai bus geriausia maskuotė. Kas būtų pagalvojęs, kad bėgliai iš geto gali vežti savo vaikus vežimėliais?…
Netrukus toji moteris jau vežė per tiltą mano dukrelę. Aš kiek atokiau ėjau šaligatviu, aišku, be geltonų lopų ant krūtinės ir nugaros.
Laimingai perėjome į kitą, jau nebesaugomą tilto pusę. Kuo vardu geradarė, neklausiau. Konspiracinėmis sąlygomis pavardžių žinoti nereikia… Užteko to, kad ir toji moteriškė buvo žmogus. Tik vėliau sužinojau, kad tai buvo Kauno avalynės fabriko buhalterės Davidavičienės motina. Pats Davidavičius, buvęs to fabriko direktorius, suspėjęs pasitraukti į šalies gilumą, kovojo Tarybinės Armijos Lietuviškosios divizijos gretose ir žuvo fronte.
Tada, perėjusios tiltą, išsiskyrėme. Prasidėjo ilgos ir pavojingos klajonės. Ėjau iš vietos į vietą. Žmonės buvo pasiruošę padėti, norėjo gelbėti dukrelę, bet atsirasdavo nemaža ir nepatikimų žmonių, skundikų, išdavikų, nuo kurių reikėdavo bėgti, kol ne vėlu…
Niekad neužmiršiu to trumpo laiko, kada buvau Laisvės alėjos Nr. 2 mansardoje. Čia žengė pirmuosius žingsnelius dukrytė. Kokia tai buvo satisfakcija: greta – kažkoks hitlerininkų štabas, įeina ir išeina fašistų karininkai – įsiganę, išdidūs, su prašmatniais mundieriais, pasipūtę, tikri „pasaulio viešpačiai“, o čia – mažylė, ta pati, kurią jie pasmerkė mirti, pradėjo savo žygį į gyvenimą.
Prisimenu paprasto batsiuvio Apuoko šeimą. Ne kartą klajodama po miestą ir ieškodama naujos vietos dukrelei, jų bute radau tikrą ramybės uostą. Ši šeima buvo pripratusi prie pavojų – jų sūnus aktyviai veikė revoliuciniame judėjime Lietuvoje, o tėvai jam padėdavo. Šie kovose užgrūdinti žmonės nepabūgo ir okupantų bei jų vietinių tarnų. Jie šelpė tarybinius karo belaisvius, pabėgėlius iš geto.
Tačiau nuolatinės užuovėjos dukrelei surasti vis nesisekė. Tuo tarpu padėtis gete darėsi vis pavojingesnė, vis daugiau žmonių buvo žudoma vietoje, naikinama Kauno fortuose ir išvežama į pražūtį už Lietuvos sienų.
Ir štai, būdama tikra, kad geriausieji iš lietuvių inteligentų nėra abejingi kovai su okupantais, pasiryžau pasibelsti į žinomos rašytojos Sofijos Čiurlionienės duris.
Sutemus prasiveržiau pro spygliuotų vielų aptvarą. Vogčiomis atsėlinau prie rašytojos gyvenamojo namo. Buvau priimta mažame, pilname knygų rašytojos kabinete. Niekuomet neužmiršiu švelnių pilkų akių, kurios su tokia šiluma ir užuojauta žiūrėjo į mane – visiškai svetimą, nepažįstamą žmogų, už kurio priglaudimą grėsė mirtis.
Viskas rūpėjo rašytojai – kaip mes gyvename, kaip verčiamės, kaip iškenčiam klaikius persekiojimus ir kuo ji galėsianti padėti.
– Mes, suaugusieji, veiksime, kaip kas gali ir išmano: slėpsimės, bėgsim į miškus… Bet ką darysime su vaikučiais? – paaiškinau. – Jų kasdien laukia pražūtis. Noriu prašyti, kad padėtumėt gelbėti vaikus iš geto…
Rašytoja tiriamai pažvelgė į mane, tarsi norėdama įsitikinti, ar galima pasitikėti nepažįstamąja viešnia. Valandėlę patylėjusi, pasakė:
– Aš esu pasiruošusi padėti, nors tai žaidimas su mirtimi. Esu silpnos sveikatos. Širdis… Nuo susijaudinimo ar išgąsčio gali ir visai sustoti… Vis dėlto esu pasiryžusi… Tačiau gyvenu su dukrele viename bute. Ji turi du vaikučius, vyrą. Rizikuoti jų gyvybe tegali jie patys. Paklausiu, ar sutiks. Juk suprantate, kuo rizikuojame…
Rašytoja išėjo į kitą kambarį. Nepraėjus nė minutei, mane tarsi seną bičiulę apkabino rašytojos duktė Danutė Zubovienė ir prašė neabejoti jų parama:
– Ateikite, atneškite tuo tarpu savo vaiką. Ieškosime vietų ir kitiems vaikams. Gelbėsime, padėsime, kuo galėdami…
Šių žmonių kilnumas, nuoširdumas mane giliai sujaudino. Aš nutariau nedrumsti jų ramybės, kol neturėsiu kitos išeities. Vis dėlto jie gyveno miesto centre, prie pat gatvės. Praeivių būna įvairių.
Ir štai vieną darganotą ir vėjuotą vakarą turėjau bėgti su dukrele iš prieglobsčio, kurį mums suteikė Pranevičių šeima, gyvenusi Žaliakalnyje, Telšių gatvėje. Pikti žmonės, matyt, negalėjo nurimti, kad jų kaimynystėje buvo slepiama nuo mirties maža juodaakė mergytė.
Su brangia našta ant rankų Žemaičių gatve nusileidau nuo kalno ir pasukau Čiurlionių namų link. Prieš mane žengė savimi patenkintas hitlerinis kariškis, skardžiai kaukšėdamas vinimis kaustytų batų padais.
Virpančia ranka paspaudžiau durų skambutį.
Kas gali apsakyti tą nuoširdumą ir šilumą, kurią mums parodė Sofija Čiurlionienė, jos dukra Danutė, žentas Vladys Zubovas. Seniai matyta šilta vakarienė, užuojautos, paguodos ir padrąsinimo žodžiai. O nuo sienų žvelgė į mus didžiojo lietuvių dailininko M.K.Čiurlionio, šio šeimos vyro ir tėvo kūriniai. Prisiminiau išvykas su klase į Čiurlionio galeriją, apsilankymus joje studijų metais. Kas tuomet galėjo pagalvoti, kad teks sunkiausiu gyvenimo laikotarpiu pajusti emocijas ir mintis, kurias tada sukėlė vanagas, plevenantis viršum kūdikio su piene? Kaip aštriai aš pajutau šią tragizmo kupiną simboliką, kuri dabar tarytum išreiškė mano kūdikio likimą.
Bet mus globojo rašytoja ir jos artimieji. Mes radom saugų prieglobstį nuostabios šeimos pastogėje. O šeimininkai dar atsiprašė, kad priversti mus įkurdinti rūsio kamarėlėje, mat, kita, jaukesnė vieta užimta…
Vėliau sužinojau, kad tuo metu čia buvo slepiama ir globojama pabėgusi iš geto visa inžinieriaus Anatolijaus Rozenbliumo penkių asmenų šeima, taip pat ir slapstęsis nuo hitlerininkų Kauno daktaras-epidemiologas Leonas Gurevičius. Buvome laimingi ir toje rūsio kamarėlėje. Bet nebuvo ramybės miesto centre ir namuose, kur gyveno ir svetimieji kaimynai. Be to, ėmėme galvoti ir apie kitus, pavojuje likusius vaikus.
Sofijos Čiurlionienės patariami ir raginami, Danutė ir Vladys Zubovai pradėjo žvalgytis, ieškoti vietų kitiems pasmerktiesiems. Dviračiu Vladys apvažinėjo pažįstamus pakaunėje. Pasikalbėjęs su gydytoju Petru Baubliu, kuris anuomet buvo Kauno vaikų namų „Lopšelio“ direktorius, jis susitarė į šią įstaigą nešti vaikus iš geto.
Mano dukrelei netrukus buvo rasta vieta Čiobiškio vaikų namuose. Prisimenu, kaip drovėdamasi Danutė man pranešė, kad esanti saugi vieta dukrelei, tačiau ne kartu su motina. Matyt, kad tokią išeitį pasiūlyti buvo nelengva. Bet aš su džiaugsmu sutikau. Abu Zubovai rūpinosi dukrelės išvykimu į tuos vaikų namus, kuriuose ji, kartu su kitais šešiais geto vaikais, sulaukė išvadavimo.
Nebeprisimenu, kokie keliai suvedė mane ir su nuostabiais žmonėmis Likevičiais – biologe Natalija ir jos vyru inžinieriumi Vytautu. Pajutau, kad turiu reikalą su savotiškais pogrindininkais, kurie padėjo daugeliui persekiojamų geto kalinių. Pas juos gavau „krikščioniškų“ metrikų blankus, kurie buvo reikalingi gelbėjamiems vaikams apsaugoti. Šiuos blankus ir reikalus su globėjais, kuriuos surasdavo Zubovai, tvarkė Kauno gete veikusi pogrindinė kovos organizacija.
Hitlerinių žvėrių siautėjimo metu, kai naktimis viršum Kauno IX forto švysčiojo deginamų lavonų laužai ir ore sklaidėsi degančių kaulų ir svilėsių tvaikas, gyvenimas mane suvedė su tikrais žmonėmis. Savo humanizmu jie grąžino tikėjimą žmogumi ir šviesia ateitimi.
Dabar mano dukrelė jau nebe maža Esytė, o išaugusi Estera, pianistė. Baigusi Maskvos konservatoriją, ji toliau tobulinasi jos aspirantūroje. Kada ji, kaip Lietuvos filharmonijos solistė, koncertuoja gimtajame Kaune ir gauna scenoje gėlių iš savo gelbėtojų Čiurlionių-Zubovų, aš nubraukiu dėkingumo tikriems žmonėms, motinos laimės ašarą.
D.Elinienė
muzikos dėstytoja
Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė (1886.03.13–1958.12.01) – rašytoja. Studijavo Peterburge, Rygoje, Krokuvos universitete. 1907–1908 m. gyveno Vilniuje, dirbo „Vilties“ redakcijoje. 1909 m. ištekėjo už M. Čiurlionio ir su juo išvyko į Peterburgą. 1925–1938 metais – lietuvių kalbos lektorė Kauno universitete. Buržuazijos valdymo metais S. Čiurlionienė atskirais atvejais kritiškai vertino daugelį buržuazinės visuomenės gyvenimo reiškinių. Tarybiniais metais rašė naujus ir tobulino ankstesnius kūrinius. Knygoje „Lietuvoje“ (išl. 1910 m.) S. Čiurlionienė kritikavo lietuvių buržuazijos inteligentijos abejingumą visuomenės interesams ir kultūrai, rūpinosi meninio lietuvių literatūros lygio pakilimu. S. Čiurlionienė, jos duktė Danutė Čiurlionytė-Zubovienė ir visa šeima hitlerinės okupacijos metais neliko abejinga fašistų žvėriškumams, gelbėjo hitlerininkų persekiojamus žmones.
Iš „Ir be ginklo kariai“, sudarytoja S.Binkienė, leidykla „Mintis“, Vilnius, 1967
GELBSTINT DUKRELĘ
1941 metai. Karas. Baisu net mintimis sugrįžti į anas klaikias dienas.
Rudasis maras veržiasi į rytus, vis giliau į tarybinę žemę. Nuo jo, rodos, bėga visi, kas tik įstengia pajudėti. Bet, nuožmaus priešo atkirsti, mes turėjome pasukti atgal. Po ilgų klajonių, slapstymosi miškuose ir nuošaliuose vienkiemiuose buvome sulaikyti. Užuot mus sušaudę, fašistai suvarė į Kauno getą: iš čia nepaspruksim, kulkos neišvengsim...
Dvidešimtojo amžiaus vandalai aptvėrė „žemesniųjų rasių“ žmones spygliuota viela, o kriminalinius nusikaltėlius, visuomenės padugnes, įsiutusius nacionalistus siundė plėšti ir žudyti tų, kuriuos buvo pasmerkusi hitlerinė „rasinė teorija“. Rodėsi, kad viskas griūva – visi žmogiškumo principai ir moralinės gyvenimo normos. Žmogaus nužudymas –nebe nusikaltimas, ir niekas už tai nebaudžia. Vokiečių žodis „Vogelfrei“ (laisvas kaip paukštis), reiškiantis – „už įstatymų ribų“, buvo taikomas milijonams žmonių. Svastikos herojai jau buvo tikri, kad paskandins pasaulį gūdžioje nepermatomoje tamsoje. Bet jie apsiriko. Fašistai neįvertino ne tik Tarybinės Armijos. Jie neįvertino ir tarybinių žmonių, atsidūrusių abipus fronto linijos, moralinės jėgos. Jie neįvertino tautų draugystės galios. Jie negalėjo užgniaužti nei žmonių veržimosi į laisvę, nei žmoniškumo, nei pasiryžimo ištiesti ranką į mirties pavojų patekusioms fašizmo aukoms.
Getas – tai pasmerktųjų kalėjimas. Šioje siaubingoje stovykloje buvo laikomi tie, kurie iki sušaudymo dar turėjo tempti vergijos jungą. Atsidūrę už geto spygliuotų vielų, mes netrukus supratome, kad mūsų, pasmerktųjų kalinių, vaikai okupantams tėra tik nereikalingas „balastas“.
Gete atsidūriau su mažyte, vos dešimties mėnesių dukrele. Po kelių vergovės mėnesių mums viskas pasidarė aišku: visų pirma pavojus gresia kūdikiui. Jau 1941 metų gruodžio mėnesį pasiryžau žingsniui į „laisvę“. Kartu su dukrele. Trečią valandą nakties su brangia našta ant rankų tykojau prie tvoros. Aplinkui nė gyvos dvasios – juk komendanto valanda, griežčiausiai uždrausta bet kur eiti. Aplinkui – sniego pusnys, nuo kurių sklinda šviesa, o taip norisi, kad būtų tamsu, kuo tamsiau. Štai anapus tvoros praeina ginkluotas sargybinis. Drioksteli įprastiniai šūviai – sargybiniai taip susišaukia naktį vienas su kitu. Nuo tų šūvių stovėti prie tvoros pasidaro dar baisiau.
Reikia ryžtis. Drąsaus giminaičio ranka kilsteli apatinę vielą. Priglundu prie žemės ir greitai neriu lauk. Viena akimirka, ir abi su dukrele jau esame anapus geto. Laimė, tikra laimė, kad mažylė neriktelėjo. Sargybinis, ramiai švilpaudamas, apėjo savo ruožą, nė nepajutęs, kad pražiopsojo bėglius…
Vaikščioti naktį uždrausta. Kur dėtis? Netoli geto tvoros blausiai švysteli Vilijampolės bažnytėlės langas… Prie įėjimo pastebiu augalotą, nejudrų vyriškį – tai pirmas sutiktas „laisvajame pasaulyje“ žmogus. Prieinu ir pasakau visą tiesą… Netaręs nė žodžio, šis nekalbus vyriškis atveria sunkias duris, įleidžia mane į vidų. Tik tada jis dusliu balsu ir trumpai pataria susirasti vietą ir palaukti, kol prašvis ir bus galima vaikščioti gatvėmis.
Pirmas žmogus neišdavė. Kas jis buvo? Man vis rodėsi, kad jis ne atsitiktinai dirbo bažnyčioje sargu ar kūriku, kad jis irgi slapstėsi…
Pirmiems maldininkams atėjus, išskubėjau lauk. Maniau eiti į Aleksotą, pas seną pažįstamą: gal priglaus, bent laikinai.
Štai ir žengiu tenai – beteisė, pasmerkta mirti pabėgėlė, „nusikaltėlė“, einu gimtojo miesto gatvėmis. Kiekvienas turi teisę mane sulaikyti, nužudyti, perduoti policijai, gestapui. Kiekvienas, kas man padės, nusižengs okupantų įstatymams, bus griežtai baudžiamas mirtimi… Baisu, baugu. Ne, ne savo gyvybę gelbiu, o ieškau prieglobsčio nekaltai būtybei, kurią laikau rankose ir kuri, tarsi pajutusi pavojų, tyli, tyli…
Netoli Neries sustojau lyg įbesta. Tamsiai žali sargybinių siluetai tiesiog sustingdė gyslose kraują. Gal pareikalaus dokumentų? Nesinorėjo rizikuoti dukrele… Pamačiau pagyvenusią, vargingai apsirengusią moteriškę, kuri šalia manęs ėjo tilto link. Kažkokiu švelnumu padvelkė jos šviesus veidas. Paprašiau ją panešti kūdikį per tiltą, pasiteisindama, kad esu labai iš toli, pavargau, skubu su mažyle pas gydytoją, o eiti reikės dar daug.
Moteriškė paėmė dukrelę iš mano rankų ir prispaudė prie širdies, sakydama:
- Šiąnakt sapnavau kūdikėlį...
Nors mano išorė negalėjo išduoti, iš kur esu, moteriškė viską suprato. Bet neišsigando. Atvirkščiai. Buvo laiminga, galėdama man padėti. Pasakiusi, kad gyvena čia pat prie tilto, pasiūlė paimti pas ją vaikišką vežimėlį. Aš apsidžiaugiau: einant per tiltą, tai bus geriausia maskuotė. Kas būtų pagalvojęs, kad bėgliai iš geto gali vežti savo vaikus vežimėliais?…
Netrukus toji moteris jau vežė per tiltą mano dukrelę. Aš kiek atokiau ėjau šaligatviu, aišku, be geltonų lopų ant krūtinės ir nugaros.
Laimingai perėjome į kitą, jau nebesaugomą tilto pusę. Kuo vardu geradarė, neklausiau. Konspiracinėmis sąlygomis pavardžių žinoti nereikia… Užteko to, kad ir toji moteriškė buvo žmogus. Tik vėliau sužinojau, kad tai buvo Kauno avalynės fabriko buhalterės Davidavičienės motina. Pats Davidavičius, buvęs to fabriko direktorius, suspėjęs pasitraukti į šalies gilumą, kovojo Tarybinės Armijos Lietuviškosios divizijos gretose ir žuvo fronte.
Tada, perėjusios tiltą, išsiskyrėme. Prasidėjo ilgos ir pavojingos klajonės. Ėjau iš vietos į vietą. Žmonės buvo pasiruošę padėti, norėjo gelbėti dukrelę, bet atsirasdavo nemaža ir nepatikimų žmonių, skundikų, išdavikų, nuo kurių reikėdavo bėgti, kol ne vėlu…
Niekad neužmiršiu to trumpo laiko, kada buvau Laisvės alėjos Nr. 2 mansardoje. Čia žengė pirmuosius žingsnelius dukrytė. Kokia tai buvo satisfakcija: greta – kažkoks hitlerininkų štabas, įeina ir išeina fašistų karininkai – įsiganę, išdidūs, su prašmatniais mundieriais, pasipūtę, tikri „pasaulio viešpačiai“, o čia – mažylė, ta pati, kurią jie pasmerkė mirti, pradėjo savo žygį į gyvenimą.
Prisimenu paprasto batsiuvio Apuoko šeimą. Ne kartą klajodama po miestą ir ieškodama naujos vietos dukrelei, jų bute radau tikrą ramybės uostą. Ši šeima buvo pripratusi prie pavojų – jų sūnus aktyviai veikė revoliuciniame judėjime Lietuvoje, o tėvai jam padėdavo. Šie kovose užgrūdinti žmonės nepabūgo ir okupantų bei jų vietinių tarnų. Jie šelpė tarybinius karo belaisvius, pabėgėlius iš geto.
Tačiau nuolatinės užuovėjos dukrelei surasti vis nesisekė. Tuo tarpu padėtis gete darėsi vis pavojingesnė, vis daugiau žmonių buvo žudoma vietoje, naikinama Kauno fortuose ir išvežama į pražūtį už Lietuvos sienų.
Ir štai, būdama tikra, kad geriausieji iš lietuvių inteligentų nėra abejingi kovai su okupantais, pasiryžau pasibelsti į žinomos rašytojos Sofijos Čiurlionienės duris.
Sutemus prasiveržiau pro spygliuotų vielų aptvarą. Vogčiomis atsėlinau prie rašytojos gyvenamojo namo. Buvau priimta mažame, pilname knygų rašytojos kabinete. Niekuomet neužmiršiu švelnių pilkų akių, kurios su tokia šiluma ir užuojauta žiūrėjo į mane – visiškai svetimą, nepažįstamą žmogų, už kurio priglaudimą grėsė mirtis.
Viskas rūpėjo rašytojai – kaip mes gyvename, kaip verčiamės, kaip iškenčiam klaikius persekiojimus ir kuo ji galėsianti padėti.
– Mes, suaugusieji, veiksime, kaip kas gali ir išmano: slėpsimės, bėgsim į miškus… Bet ką darysime su vaikučiais? – paaiškinau. – Jų kasdien laukia pražūtis. Noriu prašyti, kad padėtumėt gelbėti vaikus iš geto…
Rašytoja tiriamai pažvelgė į mane, tarsi norėdama įsitikinti, ar galima pasitikėti nepažįstamąja viešnia. Valandėlę patylėjusi, pasakė:
– Aš esu pasiruošusi padėti, nors tai žaidimas su mirtimi. Esu silpnos sveikatos. Širdis… Nuo susijaudinimo ar išgąsčio gali ir visai sustoti… Vis dėlto esu pasiryžusi… Tačiau gyvenu su dukrele viename bute. Ji turi du vaikučius, vyrą. Rizikuoti jų gyvybe tegali jie patys. Paklausiu, ar sutiks. Juk suprantate, kuo rizikuojame…
Rašytoja išėjo į kitą kambarį. Nepraėjus nė minutei, mane tarsi seną bičiulę apkabino rašytojos duktė Danutė Zubovienė ir prašė neabejoti jų parama:
– Ateikite, atneškite tuo tarpu savo vaiką. Ieškosime vietų ir kitiems vaikams. Gelbėsime, padėsime, kuo galėdami…
Šių žmonių kilnumas, nuoširdumas mane giliai sujaudino. Aš nutariau nedrumsti jų ramybės, kol neturėsiu kitos išeities. Vis dėlto jie gyveno miesto centre, prie pat gatvės. Praeivių būna įvairių.
Ir štai vieną darganotą ir vėjuotą vakarą turėjau bėgti su dukrele iš prieglobsčio, kurį mums suteikė Pranevičių šeima, gyvenusi Žaliakalnyje, Telšių gatvėje. Pikti žmonės, matyt, negalėjo nurimti, kad jų kaimynystėje buvo slepiama nuo mirties maža juodaakė mergytė.
Su brangia našta ant rankų Žemaičių gatve nusileidau nuo kalno ir pasukau Čiurlionių namų link. Prieš mane žengė savimi patenkintas hitlerinis kariškis, skardžiai kaukšėdamas vinimis kaustytų batų padais.
Virpančia ranka paspaudžiau durų skambutį.
Kas gali apsakyti tą nuoširdumą ir šilumą, kurią mums parodė Sofija Čiurlionienė, jos dukra Danutė, žentas Vladys Zubovas. Seniai matyta šilta vakarienė, užuojautos, paguodos ir padrąsinimo žodžiai. O nuo sienų žvelgė į mus didžiojo lietuvių dailininko M.K.Čiurlionio, šio šeimos vyro ir tėvo kūriniai. Prisiminiau išvykas su klase į Čiurlionio galeriją, apsilankymus joje studijų metais. Kas tuomet galėjo pagalvoti, kad teks sunkiausiu gyvenimo laikotarpiu pajusti emocijas ir mintis, kurias tada sukėlė vanagas, plevenantis viršum kūdikio su piene? Kaip aštriai aš pajutau šią tragizmo kupiną simboliką, kuri dabar tarytum išreiškė mano kūdikio likimą.
Bet mus globojo rašytoja ir jos artimieji. Mes radom saugų prieglobstį nuostabios šeimos pastogėje. O šeimininkai dar atsiprašė, kad priversti mus įkurdinti rūsio kamarėlėje, mat, kita, jaukesnė vieta užimta…
Vėliau sužinojau, kad tuo metu čia buvo slepiama ir globojama pabėgusi iš geto visa inžinieriaus Anatolijaus Rozenbliumo penkių asmenų šeima, taip pat ir slapstęsis nuo hitlerininkų Kauno daktaras-epidemiologas Leonas Gurevičius. Buvome laimingi ir toje rūsio kamarėlėje. Bet nebuvo ramybės miesto centre ir namuose, kur gyveno ir svetimieji kaimynai. Be to, ėmėme galvoti ir apie kitus, pavojuje likusius vaikus.
Sofijos Čiurlionienės patariami ir raginami, Danutė ir Vladys Zubovai pradėjo žvalgytis, ieškoti vietų kitiems pasmerktiesiems. Dviračiu Vladys apvažinėjo pažįstamus pakaunėje. Pasikalbėjęs su gydytoju Petru Baubliu, kuris anuomet buvo Kauno vaikų namų „Lopšelio“ direktorius, jis susitarė į šią įstaigą nešti vaikus iš geto.
Mano dukrelei netrukus buvo rasta vieta Čiobiškio vaikų namuose. Prisimenu, kaip drovėdamasi Danutė man pranešė, kad esanti saugi vieta dukrelei, tačiau ne kartu su motina. Matyt, kad tokią išeitį pasiūlyti buvo nelengva. Bet aš su džiaugsmu sutikau. Abu Zubovai rūpinosi dukrelės išvykimu į tuos vaikų namus, kuriuose ji, kartu su kitais šešiais geto vaikais, sulaukė išvadavimo.
Nebeprisimenu, kokie keliai suvedė mane ir su nuostabiais žmonėmis Likevičiais – biologe Natalija ir jos vyru inžinieriumi Vytautu. Pajutau, kad turiu reikalą su savotiškais pogrindininkais, kurie padėjo daugeliui persekiojamų geto kalinių. Pas juos gavau „krikščioniškų“ metrikų blankus, kurie buvo reikalingi gelbėjamiems vaikams apsaugoti. Šiuos blankus ir reikalus su globėjais, kuriuos surasdavo Zubovai, tvarkė Kauno gete veikusi pogrindinė kovos organizacija.
Hitlerinių žvėrių siautėjimo metu, kai naktimis viršum Kauno IX forto švysčiojo deginamų lavonų laužai ir ore sklaidėsi degančių kaulų ir svilėsių tvaikas, gyvenimas mane suvedė su tikrais žmonėmis. Savo humanizmu jie grąžino tikėjimą žmogumi ir šviesia ateitimi.
Dabar mano dukrelė jau nebe maža Esytė, o išaugusi Estera, pianistė. Baigusi Maskvos konservatoriją, ji toliau tobulinasi jos aspirantūroje. Kada ji, kaip Lietuvos filharmonijos solistė, koncertuoja gimtajame Kaune ir gauna scenoje gėlių iš savo gelbėtojų Čiurlionių-Zubovų, aš nubraukiu dėkingumo tikriems žmonėms, motinos laimės ašarą.
D.Elinienė
muzikos dėstytoja
Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė (1886.03.13–1958.12.01) – rašytoja. Studijavo Peterburge, Rygoje, Krokuvos universitete. 1907–1908 m. gyveno Vilniuje, dirbo „Vilties“ redakcijoje. 1909 m. ištekėjo už M. Čiurlionio ir su juo išvyko į Peterburgą. 1925–1938 metais – lietuvių kalbos lektorė Kauno universitete. Buržuazijos valdymo metais S. Čiurlionienė atskirais atvejais kritiškai vertino daugelį buržuazinės visuomenės gyvenimo reiškinių. Tarybiniais metais rašė naujus ir tobulino ankstesnius kūrinius. Knygoje „Lietuvoje“ (išl. 1910 m.) S. Čiurlionienė kritikavo lietuvių buržuazijos inteligentijos abejingumą visuomenės interesams ir kultūrai, rūpinosi meninio lietuvių literatūros lygio pakilimu. S. Čiurlionienė, jos duktė Danutė Čiurlionytė-Zubovienė ir visa šeima hitlerinės okupacijos metais neliko abejinga fašistų žvėriškumams, gelbėjo hitlerininkų persekiojamus žmones.
Iš „Ir be ginklo kariai“, sudarytoja S.Binkienė, leidykla „Mintis“, Vilnius, 1967