rescuers of jews
Beinorius Vincentas
VINCENTAS BEINORIUS
POVILAS MIKALAJŪNAS
Apie Subačiaus miestelio gerų žmonių pagalbą žydams Sara Jakobsonaitė rašė savo straipsnyje „Ačiū Jums už gyvybę, broliai“ („Stalino keliu“, 1960, Nr. 18 (1399), Kupiškis), vėliau – S. Binkienės sudarytoje knygoje „Ir be ginklo kariai“. Itin svarbi buvo Subačiaus kunigo Povilo Mikalajūno pagalba kritiniu momentu prieš sušaudymą iš kalėjimo pabėgusioms Rachilei Rozenbergaitei ir Sarai Jakobsonaitei. Vėliau ir Sima Šavelytė (Simcha Cijon) savo atsiminimuose liudijo apie slapstymąsi Subačiaus Švč. Trejybės bažnyčios klebonijos rūsyje (nuo 1944 m. sausio iki 1944 m. birželio). Tuo laikotarpiu Subačiuje klebonavo kunigas Vincentas Beinorius.
Beveik visi Subačiaus žydai buvo nužudyti 1941-ųjų liepą. Apie dešimt žydų šeimų buvo palikta darbams, tarp jų ir Rachilės (Reginos) Rozenbergaitės šeima. Bet 1941 m. lapkričio 24-ąją tas dešimt šeimų taip pat suėmė ir ryte, apie 10 valandą, išvedę iš miestelio sušaudė. Tą naktį Rachilei Rozenbergaitei pavyko pabėgti. Bet ji buvo vėl sugauta ir įkalinta miestelio kalėjime. Į tą patį kalėjimą atvežė ir jos motiną bei dar vieną merginą – Sarą Jakobsonaitę. Subačiaus gyventojas Povilas Tamošiūnas naktį iš lapkričio 30-osios į gruodžio 1-ąją išlaužė Subačiaus kalėjimo duris ir išleido R. Rozenbergaitę ir S. Jakobsonaitę. Rachilės motina, praradusi sveikatą ir netekusi daugumos artimųjų, atsisakė bėgti ir netrukus buvo sušaudyta. Išlaisvintos iš kalėjimo merginos pagalbos kreipėsi į Subačiaus kunigą Povilą Mikalajūną. Subačiaus klebonijoje merginos gavo laikiną prieglobstį, kol kunigas Povilas Mikalajūnas surado patikimus žmones, nebijojusius jų priglausti. Rachilei Rozenbergaitei (vėliau Regina Šteimanienė) ir Sarai Jakobsonaitei (vėliau Elena Tamaitienė) padėjo išlikti, slėpė ir maitino daug šių apylinkių valstiečių, taip pat ir kunigai Feliksas Ereminas bei Juozapas Garška. Abi merginos liko gyvos.
Prieš prasidedant karui Sima Šavelytė baigė mokslus Panevėžio „Javnės“ gimnazijoje. Naciams įsiveržus į Lietuvą, Simos artimiesiems pavyko pasitraukti į Rytus, visus karo metus jie praleido Mordovijoje. Sima Šavelytė pakliuvo į Vilniaus getą, buvo trijose darbo stovyklose, 1943 m. kartu su kitais Vilniaus geto kaliniais buvo atvežta darbams prie Panevėžio. Pabėgusi iš darbo stovyklos kartu su keliolika žydų slapstėsi Markevičių šeimoje Trinapolio kaime. Iškilus pavojui, jog slapstymosi vieta gali būti surasta, 1944 m. sausio 25 d. Sima kreipėsi į Subačiaus kleboną Vincentą Beinorių. Iš Simos Šavelytės (Simchos Cijon) liudijimo: „Man pasiūlė nueiti pas Subačiaus kunigą, kad jis man pagelbėtų. Vienuolės man padėjo, nors ir žinojo, kad aš žydė. Mano vardas buvo pakeistas – kunigas mane pavadino Julija Ieva. Gyvenau šioje vietoje iki Raudonosios Armijos išvadavimo, 1944 m. birželio.“
POVILAS MIKALAJŪNAS
Apie Subačiaus miestelio gerų žmonių pagalbą žydams Sara Jakobsonaitė rašė savo straipsnyje „Ačiū Jums už gyvybę, broliai“ („Stalino keliu“, 1960, Nr. 18 (1399), Kupiškis), vėliau – S. Binkienės sudarytoje knygoje „Ir be ginklo kariai“. Itin svarbi buvo Subačiaus kunigo Povilo Mikalajūno pagalba kritiniu momentu prieš sušaudymą iš kalėjimo pabėgusioms Rachilei Rozenbergaitei ir Sarai Jakobsonaitei. Vėliau ir Sima Šavelytė (Simcha Cijon) savo atsiminimuose liudijo apie slapstymąsi Subačiaus Švč. Trejybės bažnyčios klebonijos rūsyje (nuo 1944 m. sausio iki 1944 m. birželio). Tuo laikotarpiu Subačiuje klebonavo kunigas Vincentas Beinorius.
Beveik visi Subačiaus žydai buvo nužudyti 1941-ųjų liepą. Apie dešimt žydų šeimų buvo palikta darbams, tarp jų ir Rachilės (Reginos) Rozenbergaitės šeima. Bet 1941 m. lapkričio 24-ąją tas dešimt šeimų taip pat suėmė ir ryte, apie 10 valandą, išvedę iš miestelio sušaudė. Tą naktį Rachilei Rozenbergaitei pavyko pabėgti. Bet ji buvo vėl sugauta ir įkalinta miestelio kalėjime. Į tą patį kalėjimą atvežė ir jos motiną bei dar vieną merginą – Sarą Jakobsonaitę. Subačiaus gyventojas Povilas Tamošiūnas naktį iš lapkričio 30-osios į gruodžio 1-ąją išlaužė Subačiaus kalėjimo duris ir išleido R. Rozenbergaitę ir S. Jakobsonaitę. Rachilės motina, praradusi sveikatą ir netekusi daugumos artimųjų, atsisakė bėgti ir netrukus buvo sušaudyta. Išlaisvintos iš kalėjimo merginos pagalbos kreipėsi į Subačiaus kunigą Povilą Mikalajūną. Subačiaus klebonijoje merginos gavo laikiną prieglobstį, kol kunigas Povilas Mikalajūnas surado patikimus žmones, nebijojusius jų priglausti. Rachilei Rozenbergaitei (vėliau Regina Šteimanienė) ir Sarai Jakobsonaitei (vėliau Elena Tamaitienė) padėjo išlikti, slėpė ir maitino daug šių apylinkių valstiečių, taip pat ir kunigai Feliksas Ereminas bei Juozapas Garška. Abi merginos liko gyvos.
Prieš prasidedant karui Sima Šavelytė baigė mokslus Panevėžio „Javnės“ gimnazijoje. Naciams įsiveržus į Lietuvą, Simos artimiesiems pavyko pasitraukti į Rytus, visus karo metus jie praleido Mordovijoje. Sima Šavelytė pakliuvo į Vilniaus getą, buvo trijose darbo stovyklose, 1943 m. kartu su kitais Vilniaus geto kaliniais buvo atvežta darbams prie Panevėžio. Pabėgusi iš darbo stovyklos kartu su keliolika žydų slapstėsi Markevičių šeimoje Trinapolio kaime. Iškilus pavojui, jog slapstymosi vieta gali būti surasta, 1944 m. sausio 25 d. Sima kreipėsi į Subačiaus kleboną Vincentą Beinorių. Iš Simos Šavelytės (Simchos Cijon) liudijimo: „Man pasiūlė nueiti pas Subačiaus kunigą, kad jis man pagelbėtų. Vienuolės man padėjo, nors ir žinojo, kad aš žydė. Mano vardas buvo pakeistas – kunigas mane pavadino Julija Ieva. Gyvenau šioje vietoje iki Raudonosios Armijos išvadavimo, 1944 m. birželio.“