rescuers of jews
Borevičius Jonas
JONAS BOREVIČIUS
Kunigas Jonas Borevičius 1941–1944 m. gyveno ir dirbo Šiauliuose Šv. Ignaco Lojolos bažnyčios rektoriumi. Kartu su kitais Šiaulių kunigais jėzuitais J. Borevičius įsitraukė į žydų gelbėjimą: parūpindavo besislapstantiems dokumentus, ieškodavo slapstymo vietų ir patikimų žmonių, kurie sutiktų priglausti persekiojamus žydus ir gelbėti žydų vaikus. Kunigas Jonas Borevičius palaikė ryšį su kitais žinomais šiauliškiais: Domu ir Sofija Jasaičiais, Stanislava Venclauskiene ir jos dukterimis Danute ir Gražbyle, gydytoja Janina Luiniene, agronomu Juozu Ibenskiu ir kitais kunigais, dalyvavusiais žydų gelbėjime.
Iš kaunietės Goldos Perienės liudijimo: „Šiauliuose atsidūriau 1944 m. vasarį, atlydėta Bronislovo Gotauto. Kadangi mums numatyta vieta jau buvo užimta, vėl patekome su sūneliu į beviltišką padėtį – svetimame mieste, be jokių ryšių, be lėšų ir dar su vaiku. Tarnaičių ir samdinių maklerės, su kuria supažindino Bronislovas Gotautas, nurodymu ėjau per žmones, ieškodama darbo ir vietos. Ir štai dar ir sūnelis susirgo. Dėl ypač sunkių gyvenimo sąlygų paprastas gripas ilgai nepraėjo, laikėsi aukšta temperatūra. Išvažiuojant iš Kauno, man buvo nurodyta kritišku momentu kreiptis į kunigą Borevičių. Per jį radau kelią pas agronomą Ibenskį, gydytoją Luinienę ir kitus, kurie Šiauliuose sudarė tam tikrą gelbėjimo centrą.“
Goldos Perienės sūnų Amosą iš pradžių gelbėjo gydytoja Janina Luinienė, ji paguldė berniuką į ligoninę, kurioje, padedama seselės Anelės Vykonytės, slapstė žydų vaikus, kol jiems būdavo randamos nuolatinės slapstymo vietos. Vėliau Golda Perienė, agronomui Juozui Ibenskiui patarus, su sūneliu Amosu nuvyko į Pamūšį pas kunigą Joną Teišerskį. Nors kunigas Jonas Teišerskis apie Goldos Perienės atvykimą nebuvo įspėtas iš anksto, jis iš karto sutiko priglausti ją su sūneliu. Kunigo Jono Teišerskio namuose Golda su Amosu ir sulaukė karo Lietuvoje pabaigos. („Ir be ginklo kariai“, sudarė S. Binkienė, Golda Perienė, „Jų negalima užmiršti“, Vilnius: Mintis, 1967).
Dauguma Goldos Perienės, jos vyro Jokūbo Pero, sūnų Joramo ir Amoso gelbėtojų jau apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Prašome apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi ir kunigą Joną Borevičių, suteikusį neatidėliotiną pirminę pagalbą atvykusiems į Šiaulius į beviltišką padėtį patekusiems Kauno geto pabėgėliams Goldai Perienei ir jos sūnui Amosui, o vėliau nusiuntusį bėglius pas kitus patikimus šiauliškius žydų gelbėtojus, kurių dėka Golda Perienė ir jos sūnus Amosas liko gyvi.
Kunigas Jonas Borevičius 1941–1944 m. gyveno ir dirbo Šiauliuose Šv. Ignaco Lojolos bažnyčios rektoriumi. Kartu su kitais Šiaulių kunigais jėzuitais J. Borevičius įsitraukė į žydų gelbėjimą: parūpindavo besislapstantiems dokumentus, ieškodavo slapstymo vietų ir patikimų žmonių, kurie sutiktų priglausti persekiojamus žydus ir gelbėti žydų vaikus. Kunigas Jonas Borevičius palaikė ryšį su kitais žinomais šiauliškiais: Domu ir Sofija Jasaičiais, Stanislava Venclauskiene ir jos dukterimis Danute ir Gražbyle, gydytoja Janina Luiniene, agronomu Juozu Ibenskiu ir kitais kunigais, dalyvavusiais žydų gelbėjime.
Iš kaunietės Goldos Perienės liudijimo: „Šiauliuose atsidūriau 1944 m. vasarį, atlydėta Bronislovo Gotauto. Kadangi mums numatyta vieta jau buvo užimta, vėl patekome su sūneliu į beviltišką padėtį – svetimame mieste, be jokių ryšių, be lėšų ir dar su vaiku. Tarnaičių ir samdinių maklerės, su kuria supažindino Bronislovas Gotautas, nurodymu ėjau per žmones, ieškodama darbo ir vietos. Ir štai dar ir sūnelis susirgo. Dėl ypač sunkių gyvenimo sąlygų paprastas gripas ilgai nepraėjo, laikėsi aukšta temperatūra. Išvažiuojant iš Kauno, man buvo nurodyta kritišku momentu kreiptis į kunigą Borevičių. Per jį radau kelią pas agronomą Ibenskį, gydytoją Luinienę ir kitus, kurie Šiauliuose sudarė tam tikrą gelbėjimo centrą.“
Goldos Perienės sūnų Amosą iš pradžių gelbėjo gydytoja Janina Luinienė, ji paguldė berniuką į ligoninę, kurioje, padedama seselės Anelės Vykonytės, slapstė žydų vaikus, kol jiems būdavo randamos nuolatinės slapstymo vietos. Vėliau Golda Perienė, agronomui Juozui Ibenskiui patarus, su sūneliu Amosu nuvyko į Pamūšį pas kunigą Joną Teišerskį. Nors kunigas Jonas Teišerskis apie Goldos Perienės atvykimą nebuvo įspėtas iš anksto, jis iš karto sutiko priglausti ją su sūneliu. Kunigo Jono Teišerskio namuose Golda su Amosu ir sulaukė karo Lietuvoje pabaigos. („Ir be ginklo kariai“, sudarė S. Binkienė, Golda Perienė, „Jų negalima užmiršti“, Vilnius: Mintis, 1967).
Dauguma Goldos Perienės, jos vyro Jokūbo Pero, sūnų Joramo ir Amoso gelbėtojų jau apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Prašome apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi ir kunigą Joną Borevičių, suteikusį neatidėliotiną pirminę pagalbą atvykusiems į Šiaulius į beviltišką padėtį patekusiems Kauno geto pabėgėliams Goldai Perienei ir jos sūnui Amosui, o vėliau nusiuntusį bėglius pas kitus patikimus šiauliškius žydų gelbėtojus, kurių dėka Golda Perienė ir jos sūnus Amosas liko gyvi.