rescuers of jews
Daugėlienė Ona
FELIKSAS DAUGĖLA
ONA DAUGĖLIENĖ
ANTANAS GRAVROGKAS
STEFANIJA GRAVROGKIENĖ
JONAS POLIAKAS
TEODORA POLIAKIENĖ
Garsios bajorų giminės palikuonis Antanas Gravrogkas 1910 m. baigė Peterburgo technologijos institutą, tais pačiais metais vedė bajoraitę Stefaniją Gruzdytę. Dirbo inžinieriumi metalurgijos fabrike Smolenske. 1920 m. šeima grįžo į Lietuvą, Antanas Gravrogkas dirbo Lietuvos geležinkelių įmonėje, buvo žymus visuomenės veikėjas, 1932–1933 m. Kauno miesto burmistras, Lietuvos universiteto dėstytojas. Pokario metais A. Gravrogkas – Kauno politechnikos instituto docentas. Nors šeima gyveno Kaune, karo metais Antanas Gravrogkas su žmona Stefanija ir paaugliu sūnumi Vytautu Kristupu atvyko į Medvilionis, kur Antanas Gravrogkas ir jo sesuo Ona Gravrogkaitė-Daugėlienė su vyru Feliksu Daugėla turėjo ūkį. Dalį savo valdomo ūkio prieškariu jie nuomojo Poliakų šeimai. Visos minėtos šeimos gyveno Medvilionių dvarelyje apie 20–30 metrų vienuose nuo kitų nutolusiuose pastatuose. Šie artimais ryšiais susiję žmonės karo metais išlaikė žmoniškumo išbandymą – gelbėjo Šiaulių matininką Jokūbą Barilką (Jokūbas Ulmišek-Barilko). Prieškariu Feliksas Daugėla buvo paskirtas Šiaulių apskrities žemės tvarkytoju. Jis gerai pažinojo gabų, vieną geriausių Šiaulių apskrityje matininkų Jokūbą Barilką. Pirmieji Barilkos gelbėtojai karo metais buvo Šiaulių apskrities vyriausiojo agronomo Vinco Mikolaičio šeima. Vincas Mikolaitis Jokūbą Barilką iš pradžių apgyvendino savo namuose Šiaulių centre, Rūdės gatvėje, tačiau tai buvo itin pavojinga, nes pirmame aukšte buvo įsikūrę vokiečių kariškiai. Netikėtai sužinoję apie planuojamą kratą, agronomo V. Mikolaičio artimieji vos spėjo pervesti Jokūbą Barilką iš savo namų pas patikimus draugus. Iš ten Barilką paėmė Feliksas Daugėla ir nuvežė į savo ūkį Medvilionyse už 65 km nuo Šiaulių. Važiavo naktimis miškais ir palaukėmis, vengdami judresnių kelių. Antanas Gravrogkas su Feliksu Daugėla parūpino Barilkai fiktyvų asmens dokumentą, ir jis tapo lenku. J. Barilka buvo apgyvendintas centriniame dvaro pastate: ten buvo daug kambarių, rūsių, išėjimas pro virtuvę, tad prireikus būtų buvę lengviau slėptis. Jonas Poliakas įrengė Jokūbui Barilkai dvi slėptuves: daržinėje po šienu ir tvarte po arklių ėdžiomis. Vieta nebuvo labai saugi – šalia geležinkelis, kartais užsukdavo vokiečiai tai pasišildyti, tai atsigerti. Barilkai tekdavo skubiai slėptis. Tačiau aplinkinių kaimų gyventojai apie slapstomą žydą nieko nežinojo, o Medvilionių dvarelyje skundikų nebuvo. Taip Jokūbas Barilka, globojamas trijų šeimų: Antano Gravrogko su žmona Stefanija, Felikso ir Onos Daugėlų bei Jono ir Teodoros Poliakų, Medvilionyse laimingai sulaukė karo pabaigos.
ONA DAUGĖLIENĖ
ANTANAS GRAVROGKAS
STEFANIJA GRAVROGKIENĖ
JONAS POLIAKAS
TEODORA POLIAKIENĖ
Garsios bajorų giminės palikuonis Antanas Gravrogkas 1910 m. baigė Peterburgo technologijos institutą, tais pačiais metais vedė bajoraitę Stefaniją Gruzdytę. Dirbo inžinieriumi metalurgijos fabrike Smolenske. 1920 m. šeima grįžo į Lietuvą, Antanas Gravrogkas dirbo Lietuvos geležinkelių įmonėje, buvo žymus visuomenės veikėjas, 1932–1933 m. Kauno miesto burmistras, Lietuvos universiteto dėstytojas. Pokario metais A. Gravrogkas – Kauno politechnikos instituto docentas. Nors šeima gyveno Kaune, karo metais Antanas Gravrogkas su žmona Stefanija ir paaugliu sūnumi Vytautu Kristupu atvyko į Medvilionis, kur Antanas Gravrogkas ir jo sesuo Ona Gravrogkaitė-Daugėlienė su vyru Feliksu Daugėla turėjo ūkį. Dalį savo valdomo ūkio prieškariu jie nuomojo Poliakų šeimai. Visos minėtos šeimos gyveno Medvilionių dvarelyje apie 20–30 metrų vienuose nuo kitų nutolusiuose pastatuose. Šie artimais ryšiais susiję žmonės karo metais išlaikė žmoniškumo išbandymą – gelbėjo Šiaulių matininką Jokūbą Barilką (Jokūbas Ulmišek-Barilko). Prieškariu Feliksas Daugėla buvo paskirtas Šiaulių apskrities žemės tvarkytoju. Jis gerai pažinojo gabų, vieną geriausių Šiaulių apskrityje matininkų Jokūbą Barilką. Pirmieji Barilkos gelbėtojai karo metais buvo Šiaulių apskrities vyriausiojo agronomo Vinco Mikolaičio šeima. Vincas Mikolaitis Jokūbą Barilką iš pradžių apgyvendino savo namuose Šiaulių centre, Rūdės gatvėje, tačiau tai buvo itin pavojinga, nes pirmame aukšte buvo įsikūrę vokiečių kariškiai. Netikėtai sužinoję apie planuojamą kratą, agronomo V. Mikolaičio artimieji vos spėjo pervesti Jokūbą Barilką iš savo namų pas patikimus draugus. Iš ten Barilką paėmė Feliksas Daugėla ir nuvežė į savo ūkį Medvilionyse už 65 km nuo Šiaulių. Važiavo naktimis miškais ir palaukėmis, vengdami judresnių kelių. Antanas Gravrogkas su Feliksu Daugėla parūpino Barilkai fiktyvų asmens dokumentą, ir jis tapo lenku. J. Barilka buvo apgyvendintas centriniame dvaro pastate: ten buvo daug kambarių, rūsių, išėjimas pro virtuvę, tad prireikus būtų buvę lengviau slėptis. Jonas Poliakas įrengė Jokūbui Barilkai dvi slėptuves: daržinėje po šienu ir tvarte po arklių ėdžiomis. Vieta nebuvo labai saugi – šalia geležinkelis, kartais užsukdavo vokiečiai tai pasišildyti, tai atsigerti. Barilkai tekdavo skubiai slėptis. Tačiau aplinkinių kaimų gyventojai apie slapstomą žydą nieko nežinojo, o Medvilionių dvarelyje skundikų nebuvo. Taip Jokūbas Barilka, globojamas trijų šeimų: Antano Gravrogko su žmona Stefanija, Felikso ir Onos Daugėlų bei Jono ir Teodoros Poliakų, Medvilionyse laimingai sulaukė karo pabaigos.