rescuers of jews
Emartas Zigmas
ZIGMAS EMARTAS
SABINA EMARTIENĖ
LIONĖ EMARTAITĖ-JANKAUSKIENĖ
Alytaus rajone, Simne, prieš karą gyveno Mejeris Vainšteinas su žmona Ruhama ir keturiais sūnumis Jehuda, Josifu, Benjaminu ir Abeliu. 1941-ųjų birželio 22 dieną į Simną įsiveržė vokiečiai – prasidėjo žydų genocidas. 1941-ųjų rugpjūčio 22 dieną naciai su vietiniais pagalbininkais atrinko apie 100 jaunesnių, fiziškai stiprių Simno žydų ir išvežė į Alytų. Į šią grupę pateko ir Mejeris Vainšteinas su sūnumi Benjaminu. Juos sušaudė miške netoli Alytaus kalėjimo. Simne liko tik seni žydai ir moterys su vaikais. Rugsėjo 10 dieną likusiems žydams buvo įsakyta susirinkti į barakus, kuriuos buvo pasistatę rusų kareiviai. Suimtieji manė, kad iš ten juos veš į kitą miestą darbams, tačiau visus nuvarė į Pošnelės mišką ir sušaudė – 68 pagyvenusius vyrus, 197 moteris ir 149 vaikus. Tarp jų ir Abelio ir Josifo Vainšteinų motiną Ruhamą su broliuku Jehuda.
Keliems Simno žydams pavyko pasislėpti ir išvengti mirties. Pavyko ir Abeliui (vėliau Aba Gefenas) su jaunesniuoju broliu Josifu. Vaikinukus Simno gyventojai vadino Maksiukais. Vainšteinams gelbėtis padėjo Juknelevičių, Kazakevičių, Emartų, Krasnickų, Onos Matulevičienės, Šiupienių, Berčiūnų, Beinaravičių šeimos.
1945 metais su lenkų repatriantais Abelis Vainšteinas (Aba Gefenas) su broliu Josifu išvyko iš Lietuvos. Aba Gefenas savo knygose Defying the Holocaust: A Diplomat‘s Report ir Israel at a Crossroads taip pat mini jiems padėjusius išlikti Simno rajono gyventojus, tarp jų ir Zigmą su Sabina Emartus. Iš Abos Gefeno prisiminimų: „Kai išėjau iš Kazakevičių, nusprendžiau eiti pas Zigmą Emartą, gyvenusį Simne. Turėjau lazdą su rankena ir vinimi kitam gale, kad būtų lengviau eiti per užšalusį ežerą. Bet vis tiek buvo sunku eiti prieš vėją, slidu, teko eiti naktį pro katalikų kapines, buvo labai baisu. Emartas man davė naują šautuvą ir penkis šovinius. Pasakė, kad ginklas geras, šaudo taikliai, kulkos skrodžia geležį. Taip pat davė tris maldų knygas: Roš ha Šhana maldų, Jom Kipur maldų ir kasdienių maldų. Tos knygos priklausė Becaleliui Talkunskiui: grįžęs jis jas būtų pasiėmęs. Taip pat Emartas davė man agitacinį lapelį, kurį tarp vokiečių platino rusai. Lapelyje buvo rašoma, kad Raudonoji armija prie Stalingrado sutriuškino nacistinės Vokietijos kariuomenę, kuri buvo apgulusi miestą nuo 1942 metų lapkričio 23 iki 1943 metų vasario 2 dienos.“
Pas Zigmą ir Sabiną Emartus Abelis Vainšeinas (Aba Gefenas) buvo sugrįžęs ir 1943-iųjų pavasarį. Emartai padėdavo broliams Vainšteinams maistu, įspėdavo apie vietinės policijos planuojamas brolių Vainšteinų paieškas, nepasidavė policininkų įkalbinėjimams, kai šie siūlė Zigmui atlygį, kad tik jis padėtų sugauti Abelį Vainšteiną. Per šią ceremoniją apdovanoti Zigmas ir Sabina Emartai bei jų dukra Lionė Jankauskienė (Emartaitė), rizikavę gyvybe slapstant Abelį ir Josifą Vainšteinus.
SABINA EMARTIENĖ
LIONĖ EMARTAITĖ-JANKAUSKIENĖ
Alytaus rajone, Simne, prieš karą gyveno Mejeris Vainšteinas su žmona Ruhama ir keturiais sūnumis Jehuda, Josifu, Benjaminu ir Abeliu. 1941-ųjų birželio 22 dieną į Simną įsiveržė vokiečiai – prasidėjo žydų genocidas. 1941-ųjų rugpjūčio 22 dieną naciai su vietiniais pagalbininkais atrinko apie 100 jaunesnių, fiziškai stiprių Simno žydų ir išvežė į Alytų. Į šią grupę pateko ir Mejeris Vainšteinas su sūnumi Benjaminu. Juos sušaudė miške netoli Alytaus kalėjimo. Simne liko tik seni žydai ir moterys su vaikais. Rugsėjo 10 dieną likusiems žydams buvo įsakyta susirinkti į barakus, kuriuos buvo pasistatę rusų kareiviai. Suimtieji manė, kad iš ten juos veš į kitą miestą darbams, tačiau visus nuvarė į Pošnelės mišką ir sušaudė – 68 pagyvenusius vyrus, 197 moteris ir 149 vaikus. Tarp jų ir Abelio ir Josifo Vainšteinų motiną Ruhamą su broliuku Jehuda.
Keliems Simno žydams pavyko pasislėpti ir išvengti mirties. Pavyko ir Abeliui (vėliau Aba Gefenas) su jaunesniuoju broliu Josifu. Vaikinukus Simno gyventojai vadino Maksiukais. Vainšteinams gelbėtis padėjo Juknelevičių, Kazakevičių, Emartų, Krasnickų, Onos Matulevičienės, Šiupienių, Berčiūnų, Beinaravičių šeimos.
1945 metais su lenkų repatriantais Abelis Vainšteinas (Aba Gefenas) su broliu Josifu išvyko iš Lietuvos. Aba Gefenas savo knygose Defying the Holocaust: A Diplomat‘s Report ir Israel at a Crossroads taip pat mini jiems padėjusius išlikti Simno rajono gyventojus, tarp jų ir Zigmą su Sabina Emartus. Iš Abos Gefeno prisiminimų: „Kai išėjau iš Kazakevičių, nusprendžiau eiti pas Zigmą Emartą, gyvenusį Simne. Turėjau lazdą su rankena ir vinimi kitam gale, kad būtų lengviau eiti per užšalusį ežerą. Bet vis tiek buvo sunku eiti prieš vėją, slidu, teko eiti naktį pro katalikų kapines, buvo labai baisu. Emartas man davė naują šautuvą ir penkis šovinius. Pasakė, kad ginklas geras, šaudo taikliai, kulkos skrodžia geležį. Taip pat davė tris maldų knygas: Roš ha Šhana maldų, Jom Kipur maldų ir kasdienių maldų. Tos knygos priklausė Becaleliui Talkunskiui: grįžęs jis jas būtų pasiėmęs. Taip pat Emartas davė man agitacinį lapelį, kurį tarp vokiečių platino rusai. Lapelyje buvo rašoma, kad Raudonoji armija prie Stalingrado sutriuškino nacistinės Vokietijos kariuomenę, kuri buvo apgulusi miestą nuo 1942 metų lapkričio 23 iki 1943 metų vasario 2 dienos.“
Pas Zigmą ir Sabiną Emartus Abelis Vainšeinas (Aba Gefenas) buvo sugrįžęs ir 1943-iųjų pavasarį. Emartai padėdavo broliams Vainšteinams maistu, įspėdavo apie vietinės policijos planuojamas brolių Vainšteinų paieškas, nepasidavė policininkų įkalbinėjimams, kai šie siūlė Zigmui atlygį, kad tik jis padėtų sugauti Abelį Vainšteiną. Per šią ceremoniją apdovanoti Zigmas ir Sabina Emartai bei jų dukra Lionė Jankauskienė (Emartaitė), rizikavę gyvybe slapstant Abelį ir Josifą Vainšteinus.