rescuers of jews
Gudas Petras
I. ŠATERIENĖ
ŠIRDYS BE BAIMĖS
Kauno gete mus supo tamsi tamsi naktis, be jokios prošvaistės, be jokio šviesos spindulėlio. Tačiau kaip tamsią naktį pasirodo žvaigždės, taip žmonės, tikri, geri žmonės nušviesdavo šių klaikių dienų gyvenimą.
Tokios buvo Fedoravičių, Leščinskių šeimos, kurios man, geto kalinei ir pogrindininkei, padėdavo slėpti mieste žydų vaikus. Tai jie, nebijodami teroro, pasiliko humaniški ir nepalenkiami.
Dar norėčiau papasakoti apie Gudų šeimą, paprastą ir širdingą. Pas juos aš radau prieglobstį sunkiausią savo gyvenimo valandą. Buvo štai kaip.
Kauno gete aš buvau iki pat jo likvidavimo 1944 metais. Dalyvavau pogrindinės antifašistinės organizacijos veikloje. Bet štai mus apsupo automatais ginkluoti hitlerininkai ir nuvarė „transportui”. Tada mano vyras, vienas pogrindinės organizacijos vadovų, ir pasakė:
– Bet kuriomis priemonėmis pasistenk išsprukti iš čia. Ir jei tau pasiseks, įsimink: Gudų šeima. Jie gyvena Milikonių kaime. Tai puikūs žmonės. Jie tau padės. Jais gali pasitikėti.
...Vėlai vakare suradau Gudų namelį. Tyliai įslinkau į kiemą. Senyvas žmogus kažką tvarkė prie čia pat stovėjusio vežimo.
– Labas vakaras, – tariau vos girdimai.
Senasis Gudas pakėlė į mane savo akis ir taip pat tyliai atsakė:
– Labas, labas. Užeik, dukrele, užeik. Svetimų nėra. Visi savi.
Užėjau į kambarį ir paprašiau vandens atsigerti. Iš už užuolaidos, kuri skyrė virtuvę nuo kambario, išėjo pagyvenusi moteris. Ji pastatė ant stalo puodelį pieno ir duonos riekę. Matyt, kad tai buvo paruošta vakarienė vaikams, kurie sukinėjosi kieme. Nors ir buvau labai alkana, bet prie valgio neprisiliečiau. Negalėjau juk palikti ką nors iš Gudų šeimos be vakarienės.
– Valgyk, valgyk, dukrele! Nesibijok! Pavalgyk, pailsėk.
O paskui galvosim, ką daryti. Štai čia, ant šitos kanapos ir permiegosi.
Suvalgiau šiuos „dangiškuosius manus” ir užmigau kietai kietai.
Kai atsibudau, pro nedidelius namelio langus į kambarį liejosi karšti vasariškos saulės spinduliai. Tokie linksmi ir šviesūs, sakytum, aplinkui ir vargo, ir getų, ir prakeiktųjų hitlerininkų nebūtų...
Draugai, su kuriais aš dirbau pogrindyje, visuomet sakydavo, kad aš labai „ariškos” išvaizdos, tikra kaimo merga. Todėl ir galiu drąsiai, be geltonų lopų vaikštinėti. O senasis Gudas vis tik, jaučiau pažino, kas aš tokia. Ir kada aš paklausiau, iš kur jis atspėjo kas aš, pastarasis atsakė: „Širdimi, dukrele, širdimi. Iš tavo išvargusio veido, iš tavo akių supratau, kad atėjai pagalbos, o kas tu, manęs nedomina. Į mane kreipiasi žmogus, ir aš jam padėsiu. Aš turiu jam padėti”.
Šiame nedideliame, atrodo, prie žemės priplotame namelyje sutikau tyros sielos, didelės širdies žmones. Jų tarpe ir sulaukiau Tarybinės Armijos išvadavimo. Ir ne aš viena. Dar 10 žydų lemiamomis gyvenimo valandomis surado prieglobstį Gudų šeimoje.
Daug vandens nutekėjo per tą laiką. Gudų šeima paliko man sava, artima.
Senojo Gudo jau seniai nebėra gyvųjų tarpe. Gyva jo žmona, kurią vadindavau ir tebevadinu mama. Gyvi Gudų vaikai. Apolis – žymus gydytojas Kaune, Petras – mokytojas Jurbarko rajone, duktė Emilija – dantų gydytoja vienoje Kauno poliklinikų. Visi jie geri, panašūs į savo tėvus.
Ir kada mes kartu susirenkame pas senąją savo mamą, turime ką prisiminti, apie ką pašnekėti. Ir apie ką bekalbėtume, visuomet prisimename šios gražios šeimos tėvą, kuris paskutiniu duonos kąsniu dalindavosi su žmonėmis, kartais visai nepažįstamais. Jis savo namus pavertė prieglobsčiu ujamiems ir persekiojamiems, fašizmo pasmerktiems mirti žmonėms. Senasis Gudas žinojo, kas jo laukia, jei pas jį surastų žydą. Bet tyroje širdyje nebuvo vietos baimei.
Iš: "Ir be ginklo kariai", sudarytoja S.Binkienė, leidykla "Mintis", Vilnius, 1967
ŠIRDYS BE BAIMĖS
Kauno gete mus supo tamsi tamsi naktis, be jokios prošvaistės, be jokio šviesos spindulėlio. Tačiau kaip tamsią naktį pasirodo žvaigždės, taip žmonės, tikri, geri žmonės nušviesdavo šių klaikių dienų gyvenimą.
Tokios buvo Fedoravičių, Leščinskių šeimos, kurios man, geto kalinei ir pogrindininkei, padėdavo slėpti mieste žydų vaikus. Tai jie, nebijodami teroro, pasiliko humaniški ir nepalenkiami.
Dar norėčiau papasakoti apie Gudų šeimą, paprastą ir širdingą. Pas juos aš radau prieglobstį sunkiausią savo gyvenimo valandą. Buvo štai kaip.
Kauno gete aš buvau iki pat jo likvidavimo 1944 metais. Dalyvavau pogrindinės antifašistinės organizacijos veikloje. Bet štai mus apsupo automatais ginkluoti hitlerininkai ir nuvarė „transportui”. Tada mano vyras, vienas pogrindinės organizacijos vadovų, ir pasakė:
– Bet kuriomis priemonėmis pasistenk išsprukti iš čia. Ir jei tau pasiseks, įsimink: Gudų šeima. Jie gyvena Milikonių kaime. Tai puikūs žmonės. Jie tau padės. Jais gali pasitikėti.
...Vėlai vakare suradau Gudų namelį. Tyliai įslinkau į kiemą. Senyvas žmogus kažką tvarkė prie čia pat stovėjusio vežimo.
– Labas vakaras, – tariau vos girdimai.
Senasis Gudas pakėlė į mane savo akis ir taip pat tyliai atsakė:
– Labas, labas. Užeik, dukrele, užeik. Svetimų nėra. Visi savi.
Užėjau į kambarį ir paprašiau vandens atsigerti. Iš už užuolaidos, kuri skyrė virtuvę nuo kambario, išėjo pagyvenusi moteris. Ji pastatė ant stalo puodelį pieno ir duonos riekę. Matyt, kad tai buvo paruošta vakarienė vaikams, kurie sukinėjosi kieme. Nors ir buvau labai alkana, bet prie valgio neprisiliečiau. Negalėjau juk palikti ką nors iš Gudų šeimos be vakarienės.
– Valgyk, valgyk, dukrele! Nesibijok! Pavalgyk, pailsėk.
O paskui galvosim, ką daryti. Štai čia, ant šitos kanapos ir permiegosi.
Suvalgiau šiuos „dangiškuosius manus” ir užmigau kietai kietai.
Kai atsibudau, pro nedidelius namelio langus į kambarį liejosi karšti vasariškos saulės spinduliai. Tokie linksmi ir šviesūs, sakytum, aplinkui ir vargo, ir getų, ir prakeiktųjų hitlerininkų nebūtų...
Draugai, su kuriais aš dirbau pogrindyje, visuomet sakydavo, kad aš labai „ariškos” išvaizdos, tikra kaimo merga. Todėl ir galiu drąsiai, be geltonų lopų vaikštinėti. O senasis Gudas vis tik, jaučiau pažino, kas aš tokia. Ir kada aš paklausiau, iš kur jis atspėjo kas aš, pastarasis atsakė: „Širdimi, dukrele, širdimi. Iš tavo išvargusio veido, iš tavo akių supratau, kad atėjai pagalbos, o kas tu, manęs nedomina. Į mane kreipiasi žmogus, ir aš jam padėsiu. Aš turiu jam padėti”.
Šiame nedideliame, atrodo, prie žemės priplotame namelyje sutikau tyros sielos, didelės širdies žmones. Jų tarpe ir sulaukiau Tarybinės Armijos išvadavimo. Ir ne aš viena. Dar 10 žydų lemiamomis gyvenimo valandomis surado prieglobstį Gudų šeimoje.
Daug vandens nutekėjo per tą laiką. Gudų šeima paliko man sava, artima.
Senojo Gudo jau seniai nebėra gyvųjų tarpe. Gyva jo žmona, kurią vadindavau ir tebevadinu mama. Gyvi Gudų vaikai. Apolis – žymus gydytojas Kaune, Petras – mokytojas Jurbarko rajone, duktė Emilija – dantų gydytoja vienoje Kauno poliklinikų. Visi jie geri, panašūs į savo tėvus.
Ir kada mes kartu susirenkame pas senąją savo mamą, turime ką prisiminti, apie ką pašnekėti. Ir apie ką bekalbėtume, visuomet prisimename šios gražios šeimos tėvą, kuris paskutiniu duonos kąsniu dalindavosi su žmonėmis, kartais visai nepažįstamais. Jis savo namus pavertė prieglobsčiu ujamiems ir persekiojamiems, fašizmo pasmerktiems mirti žmonėms. Senasis Gudas žinojo, kas jo laukia, jei pas jį surastų žydą. Bet tyroje širdyje nebuvo vietos baimei.
Iš: "Ir be ginklo kariai", sudarytoja S.Binkienė, leidykla "Mintis", Vilnius, 1967