rescuers of jews
Kazlauskaitė-Lugauskienė Aldona
JUOZAS KAZLAUSKAS
DOMICELĖ KAZLAUSKIENĖ
ALDONA LUGAUSKIENĖ
Giedraičių miestelio gyventojos Meros Bender gelbėjimą organizavo jos draugas Giedraičių pašto viršininkas Vladas Butėnas. Mera Bender gyveno mediniame namelyje Giedraičių centre, ten pat turėjo ir galanterijos parduotuvę. Miestelio gyventojai gerai pažinojo Merą, todėl slapstant ją reikėjo laikytis ypatingos konspiracijos. Vladui Butėnui paprašius, Merą gelbėjo keli Giedraičių miestelio ir apylinkių gyventojai, tarp jų ir Giedraičių bažnyčios vargonininkas Izidorius su žmona Vaclava Steponavičiai bei Vaclavos seserų Pranciškos Ilgevičienės ir Kotrynos Malakauskienės šeimos, gyvenusios Giedraičių rajone.
Vieną 1942-ųjų naktį Vladas Butėnas dviračiu atvežė Merą Bender pas Juozą ir Domicelę Kazlauskus, kurie su trimis savo vaikais Aldona (g. 1931 m.), Kęstučiu (g. 1933) ir Milusa (g. 1940) gyveno šalia Giedraičių, Varijatkos kaime (dabar kaimas prijungtas prie Giedraičių miestelio, ir buvęs Kazlauskų namas stovi Vilniaus gatvėje). Juozas ir Domicelė Kazlauskai gerai pažinojo Meros Bender šeimą, gražiai su jais sutarė, todėl sutiko slėpti ir gelbėti Merą, nors tai buvo labai pavojinga – namuose augo trys mažamečiai vaikai, galėjo žūti visa šeima.
Iš Aldonos Lugauskienės (Kazlauskaitės) prisiminimų: „Vieną rytą nubudusi pamačiau miegamajame Merą. Iš karto ją atpažinau. Tėtis tyliai paaiškino, kad naktį Vladas Butėnas Merą atvežė dviračiu, ir pasakė, jog tai didelė paslaptis, paaiškino, kaip turėsiu elgtis. Mera įsikūrė mūsų miegamajame, ant didelės rusiškos krosnies. Visi valgydavome prie bendro stalo, tik Mera sėsdavo į kampą, kad pro langą jos nepastebėtų. Kol grįždavau iš mokyklos, Merą saugojo tėvai, o kai pareidavau, „sargo“ darbas tekdavo man, nes tėvai turėjo dirbti ūkio darbus. Po pietų eidavau ką nors veikti kieme ir ant durų pakabindavau spyną, kad neužeitų kaimynų vaikai ar kaimynės. Ateidavo mano draugės, labai norėjosi geriausiai draugei atskleisti paslaptį, bet buvau tvirta ir niekada niekam apie mūsų viešnią neprasitariau. Man tada buvo apie 11 metų. Vakarais užsidengdavau langą ir ruošdavau pamokas, prie manęs visada būdavo Mera. Ji domėdavosi, ką miestelyje girdėjau ar mačiau, kokie mano namų darbai, abi skaitėme knygas, deklamuodavau išmoktus eilėraščius ir kita. Mes labai susidraugavome. Nežinau, kiek laiko ji pas mus gyveno, tik vieną rytą nubudusi pastebėjau, kad Meros ant krosnies nebėra, ir pajutau tuštumą. Tėtis paaiškino, kad Butėnas Merą naktį dviračiu išvežė į saugesnę vietą kaime.“
Praktiškai nebeįmanoma nustatyti, kiek laiko pas vienus ar kitus žmones išbuvo Mera Bender, tačiau daugeliui Giedraičių ir aplinkinių kaimų gyventojų padedant, ji liko gyva. Po karo Mera Bender ištekėjo už savo gelbėtojo Vlado Butėno, o su kitais savo gelbėtojais palaikė ryšius iki pat mirties (Mera Bender-Butėnienė mirė Vilniuje 1995 metais).
DOMICELĖ KAZLAUSKIENĖ
ALDONA LUGAUSKIENĖ
Giedraičių miestelio gyventojos Meros Bender gelbėjimą organizavo jos draugas Giedraičių pašto viršininkas Vladas Butėnas. Mera Bender gyveno mediniame namelyje Giedraičių centre, ten pat turėjo ir galanterijos parduotuvę. Miestelio gyventojai gerai pažinojo Merą, todėl slapstant ją reikėjo laikytis ypatingos konspiracijos. Vladui Butėnui paprašius, Merą gelbėjo keli Giedraičių miestelio ir apylinkių gyventojai, tarp jų ir Giedraičių bažnyčios vargonininkas Izidorius su žmona Vaclava Steponavičiai bei Vaclavos seserų Pranciškos Ilgevičienės ir Kotrynos Malakauskienės šeimos, gyvenusios Giedraičių rajone.
Vieną 1942-ųjų naktį Vladas Butėnas dviračiu atvežė Merą Bender pas Juozą ir Domicelę Kazlauskus, kurie su trimis savo vaikais Aldona (g. 1931 m.), Kęstučiu (g. 1933) ir Milusa (g. 1940) gyveno šalia Giedraičių, Varijatkos kaime (dabar kaimas prijungtas prie Giedraičių miestelio, ir buvęs Kazlauskų namas stovi Vilniaus gatvėje). Juozas ir Domicelė Kazlauskai gerai pažinojo Meros Bender šeimą, gražiai su jais sutarė, todėl sutiko slėpti ir gelbėti Merą, nors tai buvo labai pavojinga – namuose augo trys mažamečiai vaikai, galėjo žūti visa šeima.
Iš Aldonos Lugauskienės (Kazlauskaitės) prisiminimų: „Vieną rytą nubudusi pamačiau miegamajame Merą. Iš karto ją atpažinau. Tėtis tyliai paaiškino, kad naktį Vladas Butėnas Merą atvežė dviračiu, ir pasakė, jog tai didelė paslaptis, paaiškino, kaip turėsiu elgtis. Mera įsikūrė mūsų miegamajame, ant didelės rusiškos krosnies. Visi valgydavome prie bendro stalo, tik Mera sėsdavo į kampą, kad pro langą jos nepastebėtų. Kol grįždavau iš mokyklos, Merą saugojo tėvai, o kai pareidavau, „sargo“ darbas tekdavo man, nes tėvai turėjo dirbti ūkio darbus. Po pietų eidavau ką nors veikti kieme ir ant durų pakabindavau spyną, kad neužeitų kaimynų vaikai ar kaimynės. Ateidavo mano draugės, labai norėjosi geriausiai draugei atskleisti paslaptį, bet buvau tvirta ir niekada niekam apie mūsų viešnią neprasitariau. Man tada buvo apie 11 metų. Vakarais užsidengdavau langą ir ruošdavau pamokas, prie manęs visada būdavo Mera. Ji domėdavosi, ką miestelyje girdėjau ar mačiau, kokie mano namų darbai, abi skaitėme knygas, deklamuodavau išmoktus eilėraščius ir kita. Mes labai susidraugavome. Nežinau, kiek laiko ji pas mus gyveno, tik vieną rytą nubudusi pastebėjau, kad Meros ant krosnies nebėra, ir pajutau tuštumą. Tėtis paaiškino, kad Butėnas Merą naktį dviračiu išvežė į saugesnę vietą kaime.“
Praktiškai nebeįmanoma nustatyti, kiek laiko pas vienus ar kitus žmones išbuvo Mera Bender, tačiau daugeliui Giedraičių ir aplinkinių kaimų gyventojų padedant, ji liko gyva. Po karo Mera Bender ištekėjo už savo gelbėtojo Vlado Butėno, o su kitais savo gelbėtojais palaikė ryšius iki pat mirties (Mera Bender-Butėnienė mirė Vilniuje 1995 metais).