rescuers of jews
Kriaunevičius Vaclovas
Borisas Pustelnikovas prisimena:
1944 metais, kovo ar balandžio mėnesį, gerai neprisimenu, iš Kauno geto pabėgo 7 žydai. Tarp jų buvo Glazų sūnus Michailas ir duktė Rivka. Jie pas mus vasarodavo, todėl mus gerai pažinojo. Kartu su jais iš geto pabėgo dar keturios moterys ir vienas vyras, viso septyni žmonės. Kiti mums buvo nepažįstami. Jie sakė, kad jie buvo pas kelius kaimynus ir prašė juos priglausti, bet visi atsisakė. Todėl jie paprašė, kad leisčiau išsikasti bunkerį kluone. Bet aš nesutikau, bijojau, kad gali visus vaikus sušaudyti. Pasakiau, jeigu norite, tai galime nuvežti į Neries salą, prie Mikuliškių kaimo.
Paprašiau Vaclovo Kriaunevičiaus, kad visus žydus nuplukdytų į salą ir jis sutiko. Aš jiems daviau virdulį, kirvį, duonos ir bulvių. Vaclovas buvo turtingesnis už mus, pavogdavo iš savo motinos lašinių, kruopų ar dar ko nors ir veždavo į salą. Aš daviau tėvo rūbų, kad jie atrodytų kaip kaimiečiai. Sesuo Ona susidraugavo su viena žydaite, ją vadino Maryte, ji nebuvo panaši į žydę. Jos plaukai buvo balti. Ta Marytė gyveno pas mus ir dirbo visus ūkio darbus. Sesuo Onutė irgi nešdavo į salą bulvių, duonos ir kitų produktų, nors tų produktų pas mus mažai ir buvo. Visi tie žydai liko gyvi, ir po karo per Lenkiją išvažiavo į Ameriką. Daugiau su jais susitikęs nebuvau, bet norėčiau.
2000, rugpjūčio 22, Kaunas
Stefa Kriaunevičiūtė-Smailienė liudija:
Baigiantis karui, 1944 metais, mūsų šeima visapusiškai rėmė ir padėjo žydams iš Vilijampolės geto. Jų buvo septyni žmonės, visiems grėsė mirtinas pavojus. Šitą didžiulę paslaptį žinojo dvi šeimos – mūsų, Kriaunevičių, ir Pustelnikovų.
Andruškonių ir Guldėnų kaimuose niekas nežinojo. Po karo kurį laiką mes dar bendravome, po to jie išvažiavo.
1996, rugpjūčio 25, Kaunas
1944 metais, kovo ar balandžio mėnesį, gerai neprisimenu, iš Kauno geto pabėgo 7 žydai. Tarp jų buvo Glazų sūnus Michailas ir duktė Rivka. Jie pas mus vasarodavo, todėl mus gerai pažinojo. Kartu su jais iš geto pabėgo dar keturios moterys ir vienas vyras, viso septyni žmonės. Kiti mums buvo nepažįstami. Jie sakė, kad jie buvo pas kelius kaimynus ir prašė juos priglausti, bet visi atsisakė. Todėl jie paprašė, kad leisčiau išsikasti bunkerį kluone. Bet aš nesutikau, bijojau, kad gali visus vaikus sušaudyti. Pasakiau, jeigu norite, tai galime nuvežti į Neries salą, prie Mikuliškių kaimo.
Paprašiau Vaclovo Kriaunevičiaus, kad visus žydus nuplukdytų į salą ir jis sutiko. Aš jiems daviau virdulį, kirvį, duonos ir bulvių. Vaclovas buvo turtingesnis už mus, pavogdavo iš savo motinos lašinių, kruopų ar dar ko nors ir veždavo į salą. Aš daviau tėvo rūbų, kad jie atrodytų kaip kaimiečiai. Sesuo Ona susidraugavo su viena žydaite, ją vadino Maryte, ji nebuvo panaši į žydę. Jos plaukai buvo balti. Ta Marytė gyveno pas mus ir dirbo visus ūkio darbus. Sesuo Onutė irgi nešdavo į salą bulvių, duonos ir kitų produktų, nors tų produktų pas mus mažai ir buvo. Visi tie žydai liko gyvi, ir po karo per Lenkiją išvažiavo į Ameriką. Daugiau su jais susitikęs nebuvau, bet norėčiau.
2000, rugpjūčio 22, Kaunas
Stefa Kriaunevičiūtė-Smailienė liudija:
Baigiantis karui, 1944 metais, mūsų šeima visapusiškai rėmė ir padėjo žydams iš Vilijampolės geto. Jų buvo septyni žmonės, visiems grėsė mirtinas pavojus. Šitą didžiulę paslaptį žinojo dvi šeimos – mūsų, Kriaunevičių, ir Pustelnikovų.
Andruškonių ir Guldėnų kaimuose niekas nežinojo. Po karo kurį laiką mes dar bendravome, po to jie išvažiavo.
1996, rugpjūčio 25, Kaunas