rescuers of jews
Kriskienė Barbora
BARBORA KRISKIENĖ
PRANAS KRISKUS
ZUZANA SKARBALIENĖ (KRISKUTĖ)
Prieškariu Chaimas Goldšteinas su žmona Menucha ir sūnumis – trejų metų Dovydu ir aštuonerių Arieliu gyveno Eržvilke ir vertėsi galvijų ir grūdų prekyba. Goldšteinas pažinojo daugelį aplinkinių kaimų valstiečių, ne vieni iš jų Holokausto metais padėjo Goldšteinams išlikti. Naciams okupavus Eržvilką, visiems žydams buvo įsakyta rengtis kelionei į stovyklą. Nors žydai jau buvo apsupti policininkų, Chaimui Goldšteinui su žmona ir vaikais pavyko pabėgti. Iš pradžių jie slapstėsi miške, maisto gaudavo iš ūkininkų. Atšalus orams, glaudėsi valstiečių sodybose, dažnai keisdavo slapstymosi vietas.
Viena iš šeimų, į kurią pagalbos kreipėsi Chaimas Goldšteinas, buvo mažažemiai Pranas ir Barbora Kriskai iš Užvarnių kaimo (Tauragės r.). Kriskai augino keturis vaikus: Bronę, Stanislovą, Zuzaną ir Joną. Vienintelė šių dienų sulaukusi Tauragėje gyvenanti Kriskų dukra Zuzana Skarbalienė prisimena: „Kartą iš miško atėjo tėvelio geras pažįstamas žydas iš Eržvilko Berkis [taip kaimynai vadindavo Chaimą Goldšteiną]. Mama jam davė pavalgyti, miegojo jis daržinėje. Mums, vaikams, buvo prisakyta, kad neprasitartume, tėvai labai bijojo. Vėliau jis dažnai ateidavo su žmona ir vaikais – buvo du berniukai. Bet ilgai nebūdavo – savaitę, kartais ilgiau, kitais kartais tik kelias dienas, ir vėl išeidavo.“
Zuzana Kriskutė (vėliau Skarbalienė), kaip ir visi Kriskų vaikai, vykdė tėvų paliepimus: „Kartą tėvelis pasakė, kad pavakare turiu nueiti pas Juozą Stūroną, kuris gyveno kaimo gale, ir, kai sutems, parsivesti tuos žydus... metų man buvo gal vienuolika ar dvylika, bet kaime gerai pažinojau visus takelius, be to, buvau drąsi ir nieko nebijojau.“
Kriskams ir kitiems Eržvilko apylinkių valstiečiams padedant, Chaimas Goldšteinas su žmona ir sūnumis išliko gyvi. Karui pasibaigus, Menucha Goldšteinienė paskutinį kartą atėjo pas Kriskus. Prano Kriskaus ir jo sūnaus Stanislovo jau nebebuvo tarp gyvųjų: trimis savaitėmis anksčiau nežinomi asmenys išsivedė juos iš namų į mišką ir nušovė. Zuzana Kriskutė-Skarbalienė rašo: „Labai gerai prisimenu tą dieną, kai pas mus paskutinį kartą buvo atėjusi Berkienė. Tai buvo 1945 m. birželio 25 dieną. Jos su mano mama kalbėjosi ir verkė.“
Po karo Goldšteinai emigravo į JAV. Chaimas Goldšteinas jautė pareigą atsidėkoti visiems jį ir jo šeimą gelbėjusiems žmonėms: rašė jiems iš Kalifornijos laiškus, siuntė siuntinius. Laiškų gaudavo ir Barbora Kriskienė. Goldšteinų šeimą prisimena daugelis Eržvilko ir aplinkinių kaimų gyventojų, todėl 1991 m. susitikti su Chaimo Goldšteino sūnumi Dovydu atėjo visas būrys eržvilkiečių.
PRANAS KRISKUS
ZUZANA SKARBALIENĖ (KRISKUTĖ)
Prieškariu Chaimas Goldšteinas su žmona Menucha ir sūnumis – trejų metų Dovydu ir aštuonerių Arieliu gyveno Eržvilke ir vertėsi galvijų ir grūdų prekyba. Goldšteinas pažinojo daugelį aplinkinių kaimų valstiečių, ne vieni iš jų Holokausto metais padėjo Goldšteinams išlikti. Naciams okupavus Eržvilką, visiems žydams buvo įsakyta rengtis kelionei į stovyklą. Nors žydai jau buvo apsupti policininkų, Chaimui Goldšteinui su žmona ir vaikais pavyko pabėgti. Iš pradžių jie slapstėsi miške, maisto gaudavo iš ūkininkų. Atšalus orams, glaudėsi valstiečių sodybose, dažnai keisdavo slapstymosi vietas.
Viena iš šeimų, į kurią pagalbos kreipėsi Chaimas Goldšteinas, buvo mažažemiai Pranas ir Barbora Kriskai iš Užvarnių kaimo (Tauragės r.). Kriskai augino keturis vaikus: Bronę, Stanislovą, Zuzaną ir Joną. Vienintelė šių dienų sulaukusi Tauragėje gyvenanti Kriskų dukra Zuzana Skarbalienė prisimena: „Kartą iš miško atėjo tėvelio geras pažįstamas žydas iš Eržvilko Berkis [taip kaimynai vadindavo Chaimą Goldšteiną]. Mama jam davė pavalgyti, miegojo jis daržinėje. Mums, vaikams, buvo prisakyta, kad neprasitartume, tėvai labai bijojo. Vėliau jis dažnai ateidavo su žmona ir vaikais – buvo du berniukai. Bet ilgai nebūdavo – savaitę, kartais ilgiau, kitais kartais tik kelias dienas, ir vėl išeidavo.“
Zuzana Kriskutė (vėliau Skarbalienė), kaip ir visi Kriskų vaikai, vykdė tėvų paliepimus: „Kartą tėvelis pasakė, kad pavakare turiu nueiti pas Juozą Stūroną, kuris gyveno kaimo gale, ir, kai sutems, parsivesti tuos žydus... metų man buvo gal vienuolika ar dvylika, bet kaime gerai pažinojau visus takelius, be to, buvau drąsi ir nieko nebijojau.“
Kriskams ir kitiems Eržvilko apylinkių valstiečiams padedant, Chaimas Goldšteinas su žmona ir sūnumis išliko gyvi. Karui pasibaigus, Menucha Goldšteinienė paskutinį kartą atėjo pas Kriskus. Prano Kriskaus ir jo sūnaus Stanislovo jau nebebuvo tarp gyvųjų: trimis savaitėmis anksčiau nežinomi asmenys išsivedė juos iš namų į mišką ir nušovė. Zuzana Kriskutė-Skarbalienė rašo: „Labai gerai prisimenu tą dieną, kai pas mus paskutinį kartą buvo atėjusi Berkienė. Tai buvo 1945 m. birželio 25 dieną. Jos su mano mama kalbėjosi ir verkė.“
Po karo Goldšteinai emigravo į JAV. Chaimas Goldšteinas jautė pareigą atsidėkoti visiems jį ir jo šeimą gelbėjusiems žmonėms: rašė jiems iš Kalifornijos laiškus, siuntė siuntinius. Laiškų gaudavo ir Barbora Kriskienė. Goldšteinų šeimą prisimena daugelis Eržvilko ir aplinkinių kaimų gyventojų, todėl 1991 m. susitikti su Chaimo Goldšteino sūnumi Dovydu atėjo visas būrys eržvilkiečių.