rescuers of jews

1942 metais, kai žydėms buvo uždrausta gimdyti, Kauno gete Henios ir Mejerio Melcų šeimoje gimė dukrelė, kurią jie pavadino Judita. Baigiantis 1943-iesiems ir pasklidus gandams apie galimą Vaikų akciją, tėvai surado šeimą, kuri sutiko paimti vaiką. Tai buvo Pranas ir Marytė Kurpauskai, gyvenę Balnių kaime, Jurbarko rajone. Iš geto mergaitę išnešė tėvas ir perdavė valstietei Butkienei, kuri su vežimu laukė sutartoje vietoje. Vėliau Butkienė perdavė mergaitę gerai šias vietas pažinojusiam Orčikui Kelcui, kuris tik po keleto dienų pasiekė tikslą – Kurpauskų vienkiemį. Nors ir buvo labai neturtingi, Pranciškus ir Marijona niekada neprašė atlygio už mergaitės laikymą, nuoširdžiai ja rūpinosi, pavadino ją Julija ir augino kaip savo vaiką. Mergaitė greitai pramoko kalbėti lietuviškai.
1944 metais, padedant tai pačiai Butkienei ir Česlovui Rakevičiui, iš geto pavyko pabėgti ir Julijos tėvams. Jie atvyko į Eržvilko rajoną, kur jau slapstėsi nemažai žydų, pabėgusių iš Kauno geto. Dažniausiai Julijos tėvai slapstėsi miške, toliau nuo kelių, tik naktimis, prašydami maisto, belsdavosi pas ūkininkus. Kartais jiems pavykdavo aplankyti Kurpauskus ir savo dukrelę.
Marijonai ir Pranciškui Kurpauskams teko pergyventi nemažai rizikingų akimirkų, o iškilus įskundimo tikimybei, skubiai buvo keičiama slapstymosi vieta. Dažniausiai tokiais atvejais į pagalbą ateidavo nepakeičiamasis Česlovas Rakevičius.
Karui pasibaigus, Henia ir Mejeris Melcai atsiėmė iš Kurpauskų išgelbėtą dukrelę Juliją ir šeima apsigyveno Kaune. Iki Melcų šeimos repatrijavimo į Izraelį abi šeimas siejo glaudus ir nuoširdus ryšys.
Pranciškus ir Marijona Kurpauskai pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais 1981 metais.