rescuers of jews
Kuzminskij Edmundas-Otonas
Edmundas Otonas Kuzminskij
Prisiminimai apie šiurpias gyvenimo dienas
(…)Vokiečių okupacijos metais man buvo tik 10 metų. Gimiau, augau ir gyvenau Vilniaus rajone, 40 Totorių kaimo vienkiemyje valstiečių šeimoje. Mūsų buvo 8 žmonės: tėvas Aleksandras Kuzminskij, motina Viktorija Kuzminska, sesuo Apolonija ir broliai Bronislavas, Stanislovas, Antonas ir aš, Otonas.
Gražią mūsų sodybą su 27 ha žemės supo miškai, į kuriuos vokiečiai suvežė žydų tautybės žmones (apie 100) ir apgyvendino pas mus: troboje, klojime, tvarte, pirtyje. Jie dirbo miške, pjovė medžius, kuriuos vokiečiai išveždavo mašinomis ir priekabomis, o blogesnės kokybės štampuodavo ir vežimais veždavo į Vilnių, į getą. Vežė kaimo gyventojai, taipogi ir mano tėvas. Tarp medžių įdėdavom ir maisto, ir laiškų, slėpdavom, kad nepamatytų vokiečiai.
Neprisimenu, kiek praėjo laiko, kaip vieną rytą atvažiavo vokiečiai su mašinomis, susodino visus žydų tautybės žmones ir išvežė į getą.
Tyliais vakarais girdėdavosi iš Panerių pusės automatų serijos, pradėjo bėgti išsigelbėję nuo mirties žmonės, kurie pasiekė ir mūsų sodybą. Mano tėvai, matydami išsekusius, šlapius, sušalusius žmones, stengėsi kaip įmanydami padėti jiems, pavalgydinti, rizikuodami savo ir savo vaikų gyvybe. Kad mažiau kristų įtarimų tėvo ir mamos pavedimu į miškus nešdavom duonos, pieno ir kitų produktų mes – vaikai. Visų pavardžių prisiminti neįmanoma, nes praėjo daug laiko, o kurias prisimenu, tas parašysiu.
Mūsų namuose prasidėjo kratos. Tėvas buvo žiauriai sumuštas, o motina su vaikais pabėgo pro langą į rugių lauką. Prasidėjo žydų tautybės žmonių paieškos.
Vyresnysis brolis Bronislovas Kuzminskij turėjo ryšį su rusų partizanais ir vesdavo pabėgusius, išsigelbėjusius nuo mirties žydų tautybės žmones į Rūdninkų girią, pas partizanus. Mano motina nuvedė pas partizanus jauną vaikiną (sužeistą). Tai buvo Bagrianskis, kuris ir praėjus labai daug metų nepamiršo, surado motiną ir rašė laiškus iš Amerikos. Buvo gelbėta: Levinų šeima: motina, dukra ir sūnus; du broliai Drojaki (jaunesnysis Mejer žuvo), o vyresnysis išvažiavo į Ameriką; vaikų daktaras Volson, kaip pasakojo jo sesuo, irgi žuvo, o ji išvažiavo į Lenkiją; Ickij šeima: broliai Codik, Šlioma ir seserys Rocha ir Šeina su 4 metų dukrele, apie kuriuos neturim jokių žinių.
Po karo gal kas nors iš likusių gyvųjų ar jų šeimos narių ir ieškojo mūsų, bet veltui...
Karui pasibaigus, brolis Bronislovas išvažiavo į Lenkiją, sesuo Apolonija ištekėjo už rusų partizano Michailo Petrusevič, o mes 6 asmenų šeima kaip buožės buvome ištremti į Sibirą – Tomsko sritį, Čainsko raj., Bundiurų miško ūkį (1951–1954). Į Lietuvą grįžome 1955m. – tėvas, mama, brolis Antonas ir aš, o broliai Stanislovas ir Leonardas išvyko į Lenkiją.
Tėvas mirė 1964 m. 69 metų amžiaus, motina – 1988m. 89 metų amžiaus, brolis Stanislovas 1957 m. 27 metų amžiaus (Lenkijoje), brolis Antonas žuvo 2000 metais 58 metų amžiaus.
Sugrįžus iš Sibiro, visa mūsų šeima buvo reabilituota.
Prisiminimai apie šiurpias gyvenimo dienas
(…)Vokiečių okupacijos metais man buvo tik 10 metų. Gimiau, augau ir gyvenau Vilniaus rajone, 40 Totorių kaimo vienkiemyje valstiečių šeimoje. Mūsų buvo 8 žmonės: tėvas Aleksandras Kuzminskij, motina Viktorija Kuzminska, sesuo Apolonija ir broliai Bronislavas, Stanislovas, Antonas ir aš, Otonas.
Gražią mūsų sodybą su 27 ha žemės supo miškai, į kuriuos vokiečiai suvežė žydų tautybės žmones (apie 100) ir apgyvendino pas mus: troboje, klojime, tvarte, pirtyje. Jie dirbo miške, pjovė medžius, kuriuos vokiečiai išveždavo mašinomis ir priekabomis, o blogesnės kokybės štampuodavo ir vežimais veždavo į Vilnių, į getą. Vežė kaimo gyventojai, taipogi ir mano tėvas. Tarp medžių įdėdavom ir maisto, ir laiškų, slėpdavom, kad nepamatytų vokiečiai.
Neprisimenu, kiek praėjo laiko, kaip vieną rytą atvažiavo vokiečiai su mašinomis, susodino visus žydų tautybės žmones ir išvežė į getą.
Tyliais vakarais girdėdavosi iš Panerių pusės automatų serijos, pradėjo bėgti išsigelbėję nuo mirties žmonės, kurie pasiekė ir mūsų sodybą. Mano tėvai, matydami išsekusius, šlapius, sušalusius žmones, stengėsi kaip įmanydami padėti jiems, pavalgydinti, rizikuodami savo ir savo vaikų gyvybe. Kad mažiau kristų įtarimų tėvo ir mamos pavedimu į miškus nešdavom duonos, pieno ir kitų produktų mes – vaikai. Visų pavardžių prisiminti neįmanoma, nes praėjo daug laiko, o kurias prisimenu, tas parašysiu.
Mūsų namuose prasidėjo kratos. Tėvas buvo žiauriai sumuštas, o motina su vaikais pabėgo pro langą į rugių lauką. Prasidėjo žydų tautybės žmonių paieškos.
Vyresnysis brolis Bronislovas Kuzminskij turėjo ryšį su rusų partizanais ir vesdavo pabėgusius, išsigelbėjusius nuo mirties žydų tautybės žmones į Rūdninkų girią, pas partizanus. Mano motina nuvedė pas partizanus jauną vaikiną (sužeistą). Tai buvo Bagrianskis, kuris ir praėjus labai daug metų nepamiršo, surado motiną ir rašė laiškus iš Amerikos. Buvo gelbėta: Levinų šeima: motina, dukra ir sūnus; du broliai Drojaki (jaunesnysis Mejer žuvo), o vyresnysis išvažiavo į Ameriką; vaikų daktaras Volson, kaip pasakojo jo sesuo, irgi žuvo, o ji išvažiavo į Lenkiją; Ickij šeima: broliai Codik, Šlioma ir seserys Rocha ir Šeina su 4 metų dukrele, apie kuriuos neturim jokių žinių.
Po karo gal kas nors iš likusių gyvųjų ar jų šeimos narių ir ieškojo mūsų, bet veltui...
Karui pasibaigus, brolis Bronislovas išvažiavo į Lenkiją, sesuo Apolonija ištekėjo už rusų partizano Michailo Petrusevič, o mes 6 asmenų šeima kaip buožės buvome ištremti į Sibirą – Tomsko sritį, Čainsko raj., Bundiurų miško ūkį (1951–1954). Į Lietuvą grįžome 1955m. – tėvas, mama, brolis Antonas ir aš, o broliai Stanislovas ir Leonardas išvyko į Lenkiją.
Tėvas mirė 1964 m. 69 metų amžiaus, motina – 1988m. 89 metų amžiaus, brolis Stanislovas 1957 m. 27 metų amžiaus (Lenkijoje), brolis Antonas žuvo 2000 metais 58 metų amžiaus.
Sugrįžus iš Sibiro, visa mūsų šeima buvo reabilituota.