rescuers of jews
Lazdauskas Antanas
ANTANAS LAZDAUSKAS
MONIKA LAZDAUSKIENĖ
Nacių okupacijos metais Paslauskinės miške (Jurbarko r.) slapstėsi būrys žydų iš Stakių ir aplinkinių vietovių. Tarp besislapstančiųjų buvo ir pabėgėlių iš Kauno geto. Antano ir Monikos Lazdauskų sodyba stovėjo netoli miško. Sodybos šeimininką daugelis žydų pažinojo dar prieš karą, nes pirkdavo Lazdauskų ūkio produktus. Broliai Hiršas, Beras ir Icchakas Fainšteinai buvo seni Antano Lazdausko pažįstami. Jie su draugais dažnai ateidavo pas Lazdauskus prieglobsčio ir paramos. Iš Bero Fainšteino 1977-08-08 liudijimo: „Nuo 1941-ųjų iki 1945 m. su broliu ir draugais slapstėmės Jurbarko rajone, Stakių apylinkėse, Paslauskinės miške. Kadangi nuo vaikystės pažinojau Antaną Lazdauską, gyvenusį Jurbarko rajone, Raudonės apylinkėje, Piaunių kaime, su draugais dažnai užsukdavome pas jį paramos. Lazdauskai mus rėmė materialiai. Prireikus jų namuose užsibūdavome ir ilgiau. Jie slėpdavo sužeistus, pavyzdžiui, Vėberį, kuris ten išbuvo apie porą savaičių, kol pasveiko. Mūsų grupė dalyvavo kautynėse su vokiečiais. Didesnioji dalis mūsų ten ir žuvo.“
Lazdauskai išgyveno ne vieną grėsmingą incidentą, kai policijos būdavo surengiamos besislapstančių žydų gaudynės, tai paliudijo ir Berlo Fainšteino brolis Hiršas bei Frida Karpulienė (Fridmanaitė). Prisiminimus apie žydų gelbėjimą parašė ir Antano ir Monikos Lazdauskų sūnus Česlovas: „Vieną žiemos vakarą atbėgo sužeistas žydas ir paprašė kuo skubiau paslėpti. Mama nusivedė jį į klojimą ir paslėpė po medine sija ir šienu. Tuoj pat atbėgo policininkai ir grasino mamai, reikalavo atiduoti žydą, nes į mūsų namus vedė pėdsakai (buvo žiema)... Būdavo sunku nunešti maisto ir tvarsčių, nes dažnai pasirodydavo policininkai. Kaimo seniūnas grasino tėveliui prisegsiąs žydo žvaigždę ir sušaudysiąs, jei jis neišduos žydo. Kartą, kai žydai buvo atvažiavę vežimu su arkliais maisto, pas mus atėjo ginkluotas policininkas Kubilius. Tėvelis pasakojo, kad jis, aš ir du žydai su automatais sugulėme viename kambaryje po stalu. Žydai pasakė tėveliui, kad jei policininkas eis į kambarį, jie bus priversti šaudyti. Mama pasitiko policininką ir užstojo duris į kambarį. Policininkas Kubilius pasakė, kad pas mus yra spekuliantai iš Kauno ir kad juos ir mus reikia nubausti. Jis nė nenumanė, kad ten buvo žydai. Mama patvirtino, kad kambaryje spekuliantai, ir pakvietė į virtuvę, kur buvo degtinės ir užkandos. Policininkas sutiko ir nuėjo į virtuvę. Pavalgęs mamai pasakė, kad vyras kitą dieną atvežtų du maišus kviečių, tėvelis tai ir padarė.
Mano tėvelis buvo tikras valstietis žemaitis, jis dirbo žemę nuo tamsos iki tamsos. Praėjus daugeliui metų po karo pasakiau, kad vokiečiai galėjo mus sušaudyti. Jis atsakė: „Kiekvieno doro žmogaus pareiga ginti kito žmogaus gyvybę, nepaisant galimų padarinių, be to, jie buvo mano seni draugai.“
MONIKA LAZDAUSKIENĖ
Nacių okupacijos metais Paslauskinės miške (Jurbarko r.) slapstėsi būrys žydų iš Stakių ir aplinkinių vietovių. Tarp besislapstančiųjų buvo ir pabėgėlių iš Kauno geto. Antano ir Monikos Lazdauskų sodyba stovėjo netoli miško. Sodybos šeimininką daugelis žydų pažinojo dar prieš karą, nes pirkdavo Lazdauskų ūkio produktus. Broliai Hiršas, Beras ir Icchakas Fainšteinai buvo seni Antano Lazdausko pažįstami. Jie su draugais dažnai ateidavo pas Lazdauskus prieglobsčio ir paramos. Iš Bero Fainšteino 1977-08-08 liudijimo: „Nuo 1941-ųjų iki 1945 m. su broliu ir draugais slapstėmės Jurbarko rajone, Stakių apylinkėse, Paslauskinės miške. Kadangi nuo vaikystės pažinojau Antaną Lazdauską, gyvenusį Jurbarko rajone, Raudonės apylinkėje, Piaunių kaime, su draugais dažnai užsukdavome pas jį paramos. Lazdauskai mus rėmė materialiai. Prireikus jų namuose užsibūdavome ir ilgiau. Jie slėpdavo sužeistus, pavyzdžiui, Vėberį, kuris ten išbuvo apie porą savaičių, kol pasveiko. Mūsų grupė dalyvavo kautynėse su vokiečiais. Didesnioji dalis mūsų ten ir žuvo.“
Lazdauskai išgyveno ne vieną grėsmingą incidentą, kai policijos būdavo surengiamos besislapstančių žydų gaudynės, tai paliudijo ir Berlo Fainšteino brolis Hiršas bei Frida Karpulienė (Fridmanaitė). Prisiminimus apie žydų gelbėjimą parašė ir Antano ir Monikos Lazdauskų sūnus Česlovas: „Vieną žiemos vakarą atbėgo sužeistas žydas ir paprašė kuo skubiau paslėpti. Mama nusivedė jį į klojimą ir paslėpė po medine sija ir šienu. Tuoj pat atbėgo policininkai ir grasino mamai, reikalavo atiduoti žydą, nes į mūsų namus vedė pėdsakai (buvo žiema)... Būdavo sunku nunešti maisto ir tvarsčių, nes dažnai pasirodydavo policininkai. Kaimo seniūnas grasino tėveliui prisegsiąs žydo žvaigždę ir sušaudysiąs, jei jis neišduos žydo. Kartą, kai žydai buvo atvažiavę vežimu su arkliais maisto, pas mus atėjo ginkluotas policininkas Kubilius. Tėvelis pasakojo, kad jis, aš ir du žydai su automatais sugulėme viename kambaryje po stalu. Žydai pasakė tėveliui, kad jei policininkas eis į kambarį, jie bus priversti šaudyti. Mama pasitiko policininką ir užstojo duris į kambarį. Policininkas Kubilius pasakė, kad pas mus yra spekuliantai iš Kauno ir kad juos ir mus reikia nubausti. Jis nė nenumanė, kad ten buvo žydai. Mama patvirtino, kad kambaryje spekuliantai, ir pakvietė į virtuvę, kur buvo degtinės ir užkandos. Policininkas sutiko ir nuėjo į virtuvę. Pavalgęs mamai pasakė, kad vyras kitą dieną atvežtų du maišus kviečių, tėvelis tai ir padarė.
Mano tėvelis buvo tikras valstietis žemaitis, jis dirbo žemę nuo tamsos iki tamsos. Praėjus daugeliui metų po karo pasakiau, kad vokiečiai galėjo mus sušaudyti. Jis atsakė: „Kiekvieno doro žmogaus pareiga ginti kito žmogaus gyvybę, nepaisant galimų padarinių, be to, jie buvo mano seni draugai.“