rescuers of jews
Likevičius Vytautas
N.LIKEVIČIENĖ
biologijos mokslų kandidatė
AKADEMIJA
Prasidėjus karui, Lietuvos Veterinarijos akademija Kaune tapo apsupta hitlerinių mirties fabrikų. Jos teritorija ribojosi su spygliuotomis vielomis aptvertu getu, kur okupacijos metais įvairių siaubingų akcijų metu buvo žudomi tūkstančiai žmonių. Netoliese ėjo kelias į IX fortą. Kasdien juo buvo varomi kalinti ar sušaudyti Lietuvos komunistai, komjaunuoliai, aktyvistai, karo belaisviai, žydai ir daug kitų nekaltų tarybinių bei kitų Europos kraštų piliečių. Veterinarijos akademijos darbuotojams, einant į darbą, dažniau kaip kitiems Kauno gyventojams tekdavo matyti, kaip hitlerininkai ir jiems pataikaujantieji buržuaziniai nacionalistai niekindavo ir kankindavo žmones. Jie stebėdavo, kaip budeliai muša, spardo kaustytais batais, daužo buožėmis, šaudo vietoje netekusius jėgų pasmerktuosius mirti. Kartą matėme, kaip jaunas uniformuotas gestapininkas, privažiavęs prie geto užtvaros, išlipo iš automobilio su jauna išsipuošusia mergina, paėmė šautuvą, juokaudamas perkišo jį per vielos tinklą ir ėmė šaudyti. Tolumoje pasigirdo šauksmai, matyti, niekšas ką nors sužeidė ar nušovė. Po to vokietis, kažką linksmai sakydamas besijuokiančiai merginai, nuvažiavo toliau. Kitą dieną matėme pilną sunkvežimį sužeistų, sukruvintų, klykiančių vaikučių: juos vežė į fortą sušaudyti, vėliau žmonės kalbėjo, kad hitlerininkai, tą dieną įsibrovę į geto lopšelį, mėtė vaikus iš antro aukšto į mašiną. Matėme, kaip buvo naikinama geto ligoninė, kaip ligoniai čia pat prie iškastos duobės buvo šaudomi. Akademijos darbuotojai kasdien matydavo vežamas į IX fortą aukas, o vėliau girdėdavo tratančius kulkosvaidžius. Matėme dar daug daug kitų žvėriškumų, kurių negali suvokti žmogaus protas.
Akademijos darbuotojai kiekvieną rytą pirmiausia susiburdavo vienoje iš laboratorijų ir vieni kitiems pasakodavo apie matytas baisenybes. Vieni reiškė pasipiktinimą, neapykantą žudikams, protestą prieš jų žvėriškumus, kiti tiems baisiems įvykiams buvo abejingi, dėjosi nieko nematą, nieko nežiną ir nejučiomis išslinkdavo iš laboratorijos. Tokiu būdu per labai trumpą laiką Veterinarijos akademijos darbuotojų tarpusavio santykiai visiškai pasikeitė. Vienų bendradarbiavimas ir draugystė nutrūko, kitus suartino bendri pergyvenimai, augantis pasipriešinimo judėjimas – buvo visokiais būdais gelbėjami persekiojami žmonės, remiami tarybiniai partizanai. Aktyviausieji šio judėjimo dalyviai buvo patologinės anatomijos katedros laborantė Antanina Balčiūnaitė, bakteriologijos katedros laborantė Tamara Gembickaitė, laborantai Stasys Lazdauskas, Antanas Norkus, Juozas Pipiras, veterinarijos gydytojas Petras Tonkūnas, patologinės anatomijos katedros vedėjas Juozas Užupis.
Ši nedidelė žmonių grupė, aišku, nebūtų galėjusi organizuoti pagalbos persekiojamiems, jei ne daug kitų bendradarbių, kurie, nors ir aktyviai neprisidėjo prie šios veiklos, tačiau prijautė jai, o reikalui esant, draugiškai patardavo arba įspėdavo gelbėtojus apie gresiantį pavojų. Iš jų paminėtini Stasys Šiukštėris, Stefanija Šerienė, ypač tauri moteris sekretorė Baltikauskaitė-Janonienė, kuri, atvykus į Veterinarijos akademiją gestapininkams, visada apie tai mums pranešdavo.
Jau pirmaisiais okupacijos metais Veterinarijos akademijos darbuotojai užmezgė ryšius su getu. Jie perduodavo geto kaliniams laiškus, nešdavo maistą, aprūpindavo sergančiuosius sunkiai anuo metu gaunamais vaistais. Nejučiomis Veterinarijos akademija tapo centru, per kurį persekiojamieji geto gyventojai palaikydavo ryšius su „laisvuoju” pasauliu.
Pagaliau į Akademiją pradėjo užeidinėti ne tik ryšininkai, bet ir tie, kuriems nors valandėlei pavykdavo ištrūkti iš geto. Čia jie vėl galėjo pasijusti žmonėmis ir ramiai pailsėti. Ypač tokių svečių pagausėjo tuomet, kai dalis mūsų persikėlė dirbti į vaistinę. Šalia jos mūsų žinioje buvo didelis saugus kambarys, į kurį pašaliniai žmonės neįeidavo. Kaip tik tame kambaryje, kai dirbdavome, galėdavo kiek pailsėti iškankinti žmonės.
Šių praeivių buvo daug, laikas išdildė iš atminties jų vardus ir pavardes, prisimenu tik jų išvargusius, išbadėjusius, kupinus skausmo veidus ir dėkingas išsigandusias akis.
Pasikeitus padėčiai frontuose po atkaklių kovų Baltarusijoje, prie Smolensko, po hitlerininkų pralaimėjimo ties Maskva, besiplečiant partizaniniam judėjimui užnugaryje, okupantai neteko pasitikėjimo savimi, vis labiau demoralizavosi. Visos tos aplinkybės skatino žmones bėgti iš geto, o pasiryžusius rizikuoti juos slėpti ir globoti. Tomis dienomis Veterinarijos akademija taip pat suvaidino tam tikrą vaidmenį. Daugelis besiruošiančiųjų bėgti iš geto per Akademijos žmones palaikė ryšius su pasauliu ir laboratorijose pasidėdavo reikalingiausius daiktus. Dar svarbiau buvo tai, kad pabėgėliai Akademijoje gaudavo jiems paruoštus suklastotus dokumentus, o kai kurie surado prieglobstį pas Veterinarijos akademijos darbuotojus, jų gimines. Buvo ir tokių, kurie slapstėsi kelis mėnesius Akademijos patalpose.
Pirmieji daiktai, patekę į patologijos laboratoriją, priklausė pabėgusiai iš geto Rozai Stenderienei. Tai buvo nedidelis lagaminas, nužudyto Kauno operos ir baleto teatro koncertmeisterio Stenderio smuikas. Lagaminėlį užrakinome spintelėje, o smuiko visai neslėpėme. Po to buvo atnešti keli gydytojo Ginko lagaminai. Kilo klausimas, kur juos paslėpti nuo smalsių valytojų akių. Į spintelę lagaminai netilpo. Pasitarę nutarėme prašyti katedros vedėją J. Užupį pagalbos, nes katedroje buvo rakinamas tik jo kambarys, kurio raktą visada jis ir turėdavo. J. Užupis niekuomet nepasakydavo savo nuomonės apie įvykius, tačiau atidžiai klausydavosi mūsų pasakojimų apie hitlerininkų žiaurumus ir, palingavęs galvą, užsidarydavo savo kambary. Užėjęs ir pastebėjęs neįprastus laboratorijoje daiktus, J. Užupis paklausė, kas čia per lagaminai. Prašėme, kad leistų laikinai juos palaikyti laboratorijoje, nes jų neturėtų matyti pašaliniai žmonės. J. Užupis atsakė „negalima” ir išėjo.
Nespėjome pagalvoti, ką daryti su daiktais, kai vėl atėjo vedėjas ir, ramiai kalbėdamas apie eilinį laboratorijos darbą, padėjo ant stalo savo kabineto raktą. Nuo šios dienos J. Užupio kabinetas tapo saugiausia įvairių daiktų, nelegalios literatūros ir suklastotų dokumentų saugykla. Daiktus iš geto paprastai padėdavo išnešti Vladas Varčikas, Petrutė Rudzevičiūtė ir kiti. O tai nebuvo lengva, nes vokiečiai dažnai patikrindavo ne tik nešamus lagaminus, bet ir paprastus tinkliukus.
Kiekvieno žmogaus pažįstamų ratas yra ribotas, todėl, pagausėjus pabėgusių iš geto, vis sunkiau ir sunkiau buvo rasti jiems prieglobstį. Sąlygos darėsi sudėtingesnės ir dėl to, kad kai kuriems pabėgėliams dėl gresiančio pavojaus tekdavo pereiti iš vietos į vietą, ieškoti naujų slėptuvių. Be to, slėpti persekiojamus reikėdavo skubiai.
Noriu papasakoti tai, kaip Akademijos darbuotojai išgelbėjo kai kuriuos žmones.
Suvarius Kauno žydus į getą, Olga Gurvičiūtė atsidūrė pirmosios akcijos aukų tarpe. Einant jai į fortą kartu su kitais jos tautiečiais, prie Olgos priėjo vienas iš hitlerininkų ir pasakė: „Tu, mergaite su kasa, eik namo”. Toks atsitiktinumas išgelbėjo Olgą nuo mirties. Po to ji pabėgo iš geto ir atsidūrė Minske. Pakeliui ji matė tiek žiaurumų, tiek nekaltų aukų, kad jos pačios gyvybė tapo jai bevertė. Netekusi jėgų ir vilties, neįstengdama grįžti ir neturėdama kur pasislėpti, ji nuvyko pas vokiečius ir prašė suimti ją, kaip iš Kauno geto pabėgusią žydę. Vokiečiai mėgsta tvarką. „Svetimos” žydės jie nesušaudė – hitlerininkai pradėjo svarstyti, kaip ją pristatyti atgal į Kauno getą. Čia pat vienas jaunas vokiečių šoferis, vykstantis tarnybiniais reikalais į Kauną, pasiūlė grąžinti bėglę į Kauno getą. Šoferis puikiai žinojo, kas jos laukia sugrįžus. Jam pagailo mergaitės ir jis prikalbino ją negrįžti į stovyklą, o pabandyti pasislėpti pas kokius nors savo draugus. Olga paklausė ir, grįžusi Kaunan nuėjo į Italijos (dabar A. Mackevičiaus) gatvę pas savo draugę V. Zelčiūtę, kuri ją ir paslėpė. Zelčių šeimoje ji išbuvo iki vokiečiai ėmė tikrinti Italijos gatvės gyventojus. Olga su savo šeimininke stovėjo prie lango ir laukė ateinant gestapo. Tačiau, patikrinę gretimą namą, hitlerininkai baigė kratas ir išvažiavo. Nebuvo žinoma, ar kitą dieną kratos vyks toliau, ar ne, tik buvo aišku, kad ilgiau pas Zelčiūtę likti nebegalima. Ypatingą nerimą dar kėlė tai, kad kratos metu pas Italijos gatvėje gyvenančią medicinos seserį L. Šlepetytę buvo rastas pasislėpęs gydytojas S. Nabriskis. Susekė vokiečiai ir kitus bėglius. Laborantė Antanina Balčiūnaitė gyveno Veterinarijos akademijos anatomikumo antrame aukšte. Po darbo ji viena būdavo visų įstaigos rūmų šeimininkė. Kilo mintis prašyti ją nors laikinai priimti pas save Olgą. Antanina sutiko nesvyruodama, kaip visada maloniai šypsodamasi. Tą pačią dieną ji pavakare parsivedė draugę. Antanina labai džiaugėsi, nes Olga buvo jos sena pažįstama, studijų draugė. Antaninos kambarys buvo labai mažas. Kai svetimas pasibelsdavo į duris, Olga skubiai turėdavo lįsti į nedidelę drabužių spintą ir sėdėti ten nejudėdama, iki svečias išeis. Antanina buvo jauna, įdomi mergina, draugės ir draugai mėgdavo pas ją užeiti, ir vargšei Olgai dažnai tekdavo sėdėti spintoje. Pasislėpusią Akademijoje Olgą globojo ne tik Antanina: A. Norkus, P. Tonkūnas ir kiti draugai nuolat užbėgdavo pas ją, atnešdavo valgyti, knygų arba ateidavo draugiškai pasikalbėti. Antanina paprastai pietaudavo mieste, tačiau, kai pas ją apsigyveno Olga, pradėjo virti sriubas čia pat laboratorijoje elektriniame sterilizatoriuje.
Deja, šalia gerų draugų buvo ir priešų. Anatomijos katedros vedėjas Miknevičius – nacionalistas, antisemitas ir girtuoklis, būdamas neblaivus, keletą kartų laužėsi į Antaninos kambarį, grasino „sutvarkyti” Antaniną už jos ryšius su žydais. Kai kurie bendradarbiai taip pat tarp savęs kuždėjosi, kad anatomikume, išėjus Antaninai į miestą, girdisi kažkieno tylūs žingsniai. Antanina niekam nieko nesakė nei apie anatomikumo viršininko akiplėšiškus grasinimus, nei apie valytojų kalbas. Ji, matyt, nejautė rimto pavojaus ir nenorėjo kelti nerimo Olgai. Bet artėjo atostogos, ir Olga nebegalėjo likti anatomikume. Ją priglaudė dailininkas Petras Rimša, nuvežęs ją pas gimines kažkur prie Pilviškių, kur ji sulaukė išvadavimo.
Prieš pat žiauriausią geto įvykį – vaikų akciją – stovykloje buvo neramu. Prasidėjo nauja pabėgimų banga. Neseniai pabėgusiai Rivai Goldšteinienei su vaiku reikėjo skubiai surasti saugią vietą. Mergaitę laikinai atidavėme kažkokiai moteriškei, kuri už pinigus globodavo ir augindavo vaikus. Šią vietą mums nurodė kažkoks kunigas, kuris pareikalavo, kad mergaitė būtų pas jį pakrikštyta. Neturėdami kitos išeities, turėjome nusileisti ir šiai dievo tarno prievartai. Liko motina. Kur ją paslėpti? Pasitarusios nutarėme paprašyti laborantą Stasį Lazdauską priimti Rivą. Jų šeimoje neseniai gimė kūdikis, jie gali paimti jam auklę. Stasys Lazdauskas nesvyruodamas sutiko padėti nelaimingajai moteriai. Reikėjo tik kaip nors legalizuoti pabėgėlės padėtį, nes Lazdausko artimiausias kaimynas buvo savisaugos dalinių karininkas. Nutarėme duoti į laikraštį skelbimą, kad Lazdauskų šeimai reikalinga auklė. Jei kas pradės domėtis Riva, galima bus dėtis nieko nežinančiais – auklė atėjo pagal skelbimą. Riva neilgai buvo Lazdauskų šeimoje, geri žmonės surado jai saugesnę vietą kaime, kur ji išvyko kartu su vaiku.
Padėjo paslėpti žydų mergaitę ir A. Norkus. Ji apsigyveno jo sesers Jadvygos Mongirdienės šeimoje.
Mes daug ką jau pamiršome ir gal daug ko nežinojome. Anais šiurpiais okupacijos laikais konspiracijos sumetimais stengėmės kuo mažiausiai žinoti apie tuos, su kuriais nebuvome tiesiogiai susiję, nes nebuvome tikri, kad gestapas negali susekti pasipriešinimo dalyvių.
Praėjo daug laiko, išaugo nauja karta, nemačiusi karo, okupacijos, fašizmo žvėriškumų. Tegul ši jaunoji karta deda visas pastangas, kad niekada pasauly nepasikartotų šie šiurpūs, gėdingi laikai.
Iš: "Ir be ginklo kariai", sudarytoja S.Binkienė, leidykla "Mintis", Vilnius, 1967
biologijos mokslų kandidatė
AKADEMIJA
Prasidėjus karui, Lietuvos Veterinarijos akademija Kaune tapo apsupta hitlerinių mirties fabrikų. Jos teritorija ribojosi su spygliuotomis vielomis aptvertu getu, kur okupacijos metais įvairių siaubingų akcijų metu buvo žudomi tūkstančiai žmonių. Netoliese ėjo kelias į IX fortą. Kasdien juo buvo varomi kalinti ar sušaudyti Lietuvos komunistai, komjaunuoliai, aktyvistai, karo belaisviai, žydai ir daug kitų nekaltų tarybinių bei kitų Europos kraštų piliečių. Veterinarijos akademijos darbuotojams, einant į darbą, dažniau kaip kitiems Kauno gyventojams tekdavo matyti, kaip hitlerininkai ir jiems pataikaujantieji buržuaziniai nacionalistai niekindavo ir kankindavo žmones. Jie stebėdavo, kaip budeliai muša, spardo kaustytais batais, daužo buožėmis, šaudo vietoje netekusius jėgų pasmerktuosius mirti. Kartą matėme, kaip jaunas uniformuotas gestapininkas, privažiavęs prie geto užtvaros, išlipo iš automobilio su jauna išsipuošusia mergina, paėmė šautuvą, juokaudamas perkišo jį per vielos tinklą ir ėmė šaudyti. Tolumoje pasigirdo šauksmai, matyti, niekšas ką nors sužeidė ar nušovė. Po to vokietis, kažką linksmai sakydamas besijuokiančiai merginai, nuvažiavo toliau. Kitą dieną matėme pilną sunkvežimį sužeistų, sukruvintų, klykiančių vaikučių: juos vežė į fortą sušaudyti, vėliau žmonės kalbėjo, kad hitlerininkai, tą dieną įsibrovę į geto lopšelį, mėtė vaikus iš antro aukšto į mašiną. Matėme, kaip buvo naikinama geto ligoninė, kaip ligoniai čia pat prie iškastos duobės buvo šaudomi. Akademijos darbuotojai kasdien matydavo vežamas į IX fortą aukas, o vėliau girdėdavo tratančius kulkosvaidžius. Matėme dar daug daug kitų žvėriškumų, kurių negali suvokti žmogaus protas.
Akademijos darbuotojai kiekvieną rytą pirmiausia susiburdavo vienoje iš laboratorijų ir vieni kitiems pasakodavo apie matytas baisenybes. Vieni reiškė pasipiktinimą, neapykantą žudikams, protestą prieš jų žvėriškumus, kiti tiems baisiems įvykiams buvo abejingi, dėjosi nieko nematą, nieko nežiną ir nejučiomis išslinkdavo iš laboratorijos. Tokiu būdu per labai trumpą laiką Veterinarijos akademijos darbuotojų tarpusavio santykiai visiškai pasikeitė. Vienų bendradarbiavimas ir draugystė nutrūko, kitus suartino bendri pergyvenimai, augantis pasipriešinimo judėjimas – buvo visokiais būdais gelbėjami persekiojami žmonės, remiami tarybiniai partizanai. Aktyviausieji šio judėjimo dalyviai buvo patologinės anatomijos katedros laborantė Antanina Balčiūnaitė, bakteriologijos katedros laborantė Tamara Gembickaitė, laborantai Stasys Lazdauskas, Antanas Norkus, Juozas Pipiras, veterinarijos gydytojas Petras Tonkūnas, patologinės anatomijos katedros vedėjas Juozas Užupis.
Ši nedidelė žmonių grupė, aišku, nebūtų galėjusi organizuoti pagalbos persekiojamiems, jei ne daug kitų bendradarbių, kurie, nors ir aktyviai neprisidėjo prie šios veiklos, tačiau prijautė jai, o reikalui esant, draugiškai patardavo arba įspėdavo gelbėtojus apie gresiantį pavojų. Iš jų paminėtini Stasys Šiukštėris, Stefanija Šerienė, ypač tauri moteris sekretorė Baltikauskaitė-Janonienė, kuri, atvykus į Veterinarijos akademiją gestapininkams, visada apie tai mums pranešdavo.
Jau pirmaisiais okupacijos metais Veterinarijos akademijos darbuotojai užmezgė ryšius su getu. Jie perduodavo geto kaliniams laiškus, nešdavo maistą, aprūpindavo sergančiuosius sunkiai anuo metu gaunamais vaistais. Nejučiomis Veterinarijos akademija tapo centru, per kurį persekiojamieji geto gyventojai palaikydavo ryšius su „laisvuoju” pasauliu.
Pagaliau į Akademiją pradėjo užeidinėti ne tik ryšininkai, bet ir tie, kuriems nors valandėlei pavykdavo ištrūkti iš geto. Čia jie vėl galėjo pasijusti žmonėmis ir ramiai pailsėti. Ypač tokių svečių pagausėjo tuomet, kai dalis mūsų persikėlė dirbti į vaistinę. Šalia jos mūsų žinioje buvo didelis saugus kambarys, į kurį pašaliniai žmonės neįeidavo. Kaip tik tame kambaryje, kai dirbdavome, galėdavo kiek pailsėti iškankinti žmonės.
Šių praeivių buvo daug, laikas išdildė iš atminties jų vardus ir pavardes, prisimenu tik jų išvargusius, išbadėjusius, kupinus skausmo veidus ir dėkingas išsigandusias akis.
Pasikeitus padėčiai frontuose po atkaklių kovų Baltarusijoje, prie Smolensko, po hitlerininkų pralaimėjimo ties Maskva, besiplečiant partizaniniam judėjimui užnugaryje, okupantai neteko pasitikėjimo savimi, vis labiau demoralizavosi. Visos tos aplinkybės skatino žmones bėgti iš geto, o pasiryžusius rizikuoti juos slėpti ir globoti. Tomis dienomis Veterinarijos akademija taip pat suvaidino tam tikrą vaidmenį. Daugelis besiruošiančiųjų bėgti iš geto per Akademijos žmones palaikė ryšius su pasauliu ir laboratorijose pasidėdavo reikalingiausius daiktus. Dar svarbiau buvo tai, kad pabėgėliai Akademijoje gaudavo jiems paruoštus suklastotus dokumentus, o kai kurie surado prieglobstį pas Veterinarijos akademijos darbuotojus, jų gimines. Buvo ir tokių, kurie slapstėsi kelis mėnesius Akademijos patalpose.
Pirmieji daiktai, patekę į patologijos laboratoriją, priklausė pabėgusiai iš geto Rozai Stenderienei. Tai buvo nedidelis lagaminas, nužudyto Kauno operos ir baleto teatro koncertmeisterio Stenderio smuikas. Lagaminėlį užrakinome spintelėje, o smuiko visai neslėpėme. Po to buvo atnešti keli gydytojo Ginko lagaminai. Kilo klausimas, kur juos paslėpti nuo smalsių valytojų akių. Į spintelę lagaminai netilpo. Pasitarę nutarėme prašyti katedros vedėją J. Užupį pagalbos, nes katedroje buvo rakinamas tik jo kambarys, kurio raktą visada jis ir turėdavo. J. Užupis niekuomet nepasakydavo savo nuomonės apie įvykius, tačiau atidžiai klausydavosi mūsų pasakojimų apie hitlerininkų žiaurumus ir, palingavęs galvą, užsidarydavo savo kambary. Užėjęs ir pastebėjęs neįprastus laboratorijoje daiktus, J. Užupis paklausė, kas čia per lagaminai. Prašėme, kad leistų laikinai juos palaikyti laboratorijoje, nes jų neturėtų matyti pašaliniai žmonės. J. Užupis atsakė „negalima” ir išėjo.
Nespėjome pagalvoti, ką daryti su daiktais, kai vėl atėjo vedėjas ir, ramiai kalbėdamas apie eilinį laboratorijos darbą, padėjo ant stalo savo kabineto raktą. Nuo šios dienos J. Užupio kabinetas tapo saugiausia įvairių daiktų, nelegalios literatūros ir suklastotų dokumentų saugykla. Daiktus iš geto paprastai padėdavo išnešti Vladas Varčikas, Petrutė Rudzevičiūtė ir kiti. O tai nebuvo lengva, nes vokiečiai dažnai patikrindavo ne tik nešamus lagaminus, bet ir paprastus tinkliukus.
Kiekvieno žmogaus pažįstamų ratas yra ribotas, todėl, pagausėjus pabėgusių iš geto, vis sunkiau ir sunkiau buvo rasti jiems prieglobstį. Sąlygos darėsi sudėtingesnės ir dėl to, kad kai kuriems pabėgėliams dėl gresiančio pavojaus tekdavo pereiti iš vietos į vietą, ieškoti naujų slėptuvių. Be to, slėpti persekiojamus reikėdavo skubiai.
Noriu papasakoti tai, kaip Akademijos darbuotojai išgelbėjo kai kuriuos žmones.
Suvarius Kauno žydus į getą, Olga Gurvičiūtė atsidūrė pirmosios akcijos aukų tarpe. Einant jai į fortą kartu su kitais jos tautiečiais, prie Olgos priėjo vienas iš hitlerininkų ir pasakė: „Tu, mergaite su kasa, eik namo”. Toks atsitiktinumas išgelbėjo Olgą nuo mirties. Po to ji pabėgo iš geto ir atsidūrė Minske. Pakeliui ji matė tiek žiaurumų, tiek nekaltų aukų, kad jos pačios gyvybė tapo jai bevertė. Netekusi jėgų ir vilties, neįstengdama grįžti ir neturėdama kur pasislėpti, ji nuvyko pas vokiečius ir prašė suimti ją, kaip iš Kauno geto pabėgusią žydę. Vokiečiai mėgsta tvarką. „Svetimos” žydės jie nesušaudė – hitlerininkai pradėjo svarstyti, kaip ją pristatyti atgal į Kauno getą. Čia pat vienas jaunas vokiečių šoferis, vykstantis tarnybiniais reikalais į Kauną, pasiūlė grąžinti bėglę į Kauno getą. Šoferis puikiai žinojo, kas jos laukia sugrįžus. Jam pagailo mergaitės ir jis prikalbino ją negrįžti į stovyklą, o pabandyti pasislėpti pas kokius nors savo draugus. Olga paklausė ir, grįžusi Kaunan nuėjo į Italijos (dabar A. Mackevičiaus) gatvę pas savo draugę V. Zelčiūtę, kuri ją ir paslėpė. Zelčių šeimoje ji išbuvo iki vokiečiai ėmė tikrinti Italijos gatvės gyventojus. Olga su savo šeimininke stovėjo prie lango ir laukė ateinant gestapo. Tačiau, patikrinę gretimą namą, hitlerininkai baigė kratas ir išvažiavo. Nebuvo žinoma, ar kitą dieną kratos vyks toliau, ar ne, tik buvo aišku, kad ilgiau pas Zelčiūtę likti nebegalima. Ypatingą nerimą dar kėlė tai, kad kratos metu pas Italijos gatvėje gyvenančią medicinos seserį L. Šlepetytę buvo rastas pasislėpęs gydytojas S. Nabriskis. Susekė vokiečiai ir kitus bėglius. Laborantė Antanina Balčiūnaitė gyveno Veterinarijos akademijos anatomikumo antrame aukšte. Po darbo ji viena būdavo visų įstaigos rūmų šeimininkė. Kilo mintis prašyti ją nors laikinai priimti pas save Olgą. Antanina sutiko nesvyruodama, kaip visada maloniai šypsodamasi. Tą pačią dieną ji pavakare parsivedė draugę. Antanina labai džiaugėsi, nes Olga buvo jos sena pažįstama, studijų draugė. Antaninos kambarys buvo labai mažas. Kai svetimas pasibelsdavo į duris, Olga skubiai turėdavo lįsti į nedidelę drabužių spintą ir sėdėti ten nejudėdama, iki svečias išeis. Antanina buvo jauna, įdomi mergina, draugės ir draugai mėgdavo pas ją užeiti, ir vargšei Olgai dažnai tekdavo sėdėti spintoje. Pasislėpusią Akademijoje Olgą globojo ne tik Antanina: A. Norkus, P. Tonkūnas ir kiti draugai nuolat užbėgdavo pas ją, atnešdavo valgyti, knygų arba ateidavo draugiškai pasikalbėti. Antanina paprastai pietaudavo mieste, tačiau, kai pas ją apsigyveno Olga, pradėjo virti sriubas čia pat laboratorijoje elektriniame sterilizatoriuje.
Deja, šalia gerų draugų buvo ir priešų. Anatomijos katedros vedėjas Miknevičius – nacionalistas, antisemitas ir girtuoklis, būdamas neblaivus, keletą kartų laužėsi į Antaninos kambarį, grasino „sutvarkyti” Antaniną už jos ryšius su žydais. Kai kurie bendradarbiai taip pat tarp savęs kuždėjosi, kad anatomikume, išėjus Antaninai į miestą, girdisi kažkieno tylūs žingsniai. Antanina niekam nieko nesakė nei apie anatomikumo viršininko akiplėšiškus grasinimus, nei apie valytojų kalbas. Ji, matyt, nejautė rimto pavojaus ir nenorėjo kelti nerimo Olgai. Bet artėjo atostogos, ir Olga nebegalėjo likti anatomikume. Ją priglaudė dailininkas Petras Rimša, nuvežęs ją pas gimines kažkur prie Pilviškių, kur ji sulaukė išvadavimo.
Prieš pat žiauriausią geto įvykį – vaikų akciją – stovykloje buvo neramu. Prasidėjo nauja pabėgimų banga. Neseniai pabėgusiai Rivai Goldšteinienei su vaiku reikėjo skubiai surasti saugią vietą. Mergaitę laikinai atidavėme kažkokiai moteriškei, kuri už pinigus globodavo ir augindavo vaikus. Šią vietą mums nurodė kažkoks kunigas, kuris pareikalavo, kad mergaitė būtų pas jį pakrikštyta. Neturėdami kitos išeities, turėjome nusileisti ir šiai dievo tarno prievartai. Liko motina. Kur ją paslėpti? Pasitarusios nutarėme paprašyti laborantą Stasį Lazdauską priimti Rivą. Jų šeimoje neseniai gimė kūdikis, jie gali paimti jam auklę. Stasys Lazdauskas nesvyruodamas sutiko padėti nelaimingajai moteriai. Reikėjo tik kaip nors legalizuoti pabėgėlės padėtį, nes Lazdausko artimiausias kaimynas buvo savisaugos dalinių karininkas. Nutarėme duoti į laikraštį skelbimą, kad Lazdauskų šeimai reikalinga auklė. Jei kas pradės domėtis Riva, galima bus dėtis nieko nežinančiais – auklė atėjo pagal skelbimą. Riva neilgai buvo Lazdauskų šeimoje, geri žmonės surado jai saugesnę vietą kaime, kur ji išvyko kartu su vaiku.
Padėjo paslėpti žydų mergaitę ir A. Norkus. Ji apsigyveno jo sesers Jadvygos Mongirdienės šeimoje.
Mes daug ką jau pamiršome ir gal daug ko nežinojome. Anais šiurpiais okupacijos laikais konspiracijos sumetimais stengėmės kuo mažiausiai žinoti apie tuos, su kuriais nebuvome tiesiogiai susiję, nes nebuvome tikri, kad gestapas negali susekti pasipriešinimo dalyvių.
Praėjo daug laiko, išaugo nauja karta, nemačiusi karo, okupacijos, fašizmo žvėriškumų. Tegul ši jaunoji karta deda visas pastangas, kad niekada pasauly nepasikartotų šie šiurpūs, gėdingi laikai.
Iš: "Ir be ginklo kariai", sudarytoja S.Binkienė, leidykla "Mintis", Vilnius, 1967