rescuers of jews

Liutkutė-Janušienė Stanislava

ANTANAS DOMEIKA
MARIJONA DOMEIKIENĖ
STANISLOVAS DOMEIKA
PRANAS EIDINTAS
AGOTA EIDINTIENĖ
STANISLAVA JANUŠIENĖ
PRANCIŠKA LIUTKIENĖ
ZOFIJA KRIAUČIŪNIENĖ


1941 metų birželio 14-ąją dalis telšiškių Gurvičių-Volpertų šeimos buvo ištremta į Sibirą. Kaip vėliau paaiškėjo, tremtis juos išgelbėjo – jie liko gyvi. Likusieji šeimos nariai buvo įsitikinę, kad juos irgi išveš, bet 1941 metais birželio 22 dieną prasidėjo karas.
Vokiečiai užėmė Telšius birželio 25-ąją, o jau birželio 28-ąją visi Telšių žydai, tarp jų ir Gurvičių šeima, buvo išvaryti iš savo butų ir apgyvendinti Rainių dvaro daržinėse.
1941-ųjų liepos 15 dieną Rainiuose buvo sušaudyti tūkstančiai Telšių ir aplinkinių miestelių žydų vyrų, o likusius gyvus aplinkiniuose miesteliuose moteris ir vaikus suvežė į vieną vietą – Gerulius. Čia atsidūrė tūkstančiai Telšių apskrities vaikų ir moterų. Geruliuose buvo dar blogesnė padėtis negu Rainiuose. Žmonės pradėjo mirti iš bado ir nuo visokių ligų.
Iš Jakovo Gurvičiaus prisiminimų ir jo 2014 vasario 16 d. laiško muziejui: Gerulių lageryje, kur buvo suvaryti moterys ir vaikai (vyrai jau buvo sušaudyti), pasklido gandai, kad rugpjūčio 31 dieną bus akcija: 500 jaunų moterų perkels į Telšius, o visus kitus sušaudys. Aš, išgirdęs tuos gandus, nutariau bėgti iš lagerio. Rugpjūčio 28 dieną. pasikviečiau dar du draugus Borisą Vainą ir Liovą Šavelį, ir mes visi pabėgome iš Gerulių. Atbėgome į Juodsodės kaimą ir prisiglaudėme pas ūkininką Antaną Domeiką ir jo žmoną Marijoną. Rugpjūčio 29-ąją iš Gerulių stovyklos atbėgo dar 9 berniukai, juos visus irgi priglaudė Domeikų šeima. Mes, dvylika berniukų, buvome Domeikos pirtyje. Šeštadienį apie septintą ar aštuntą ryto išgirdome šūvių papliūpas, moterų ir vaikų klyksmus. Tai tęsėsi visą dieną. Mes dvylikos penkiolikos metų berniukai, galima sakyti, vaikai, sėdėjome uždaryti pirtyje ir viską girdėjome. Buvo labai baisu. Per tą dieną pasenome kokia dvidešimčia metų. Sekmadienį šaudymai baigėsi.
Domeikos dieną ir naktį rūpinosi mumis. Jų sūnus Stanislovas nešė mums maistą, atnešė šieno, kad minkščiau būtų miegoti. Po tų žudynių pas Domeiką išbuvau porą savaičių, tada ėjau ieškoti vietos kitoje šeimoje, nes ten pasiliko Vainas, o dviem slapstytis buvo sunku.
Pavardės ir vardai tų, kurie buvome pas Domeiką per sušaudymą Geruliuose: Avromas Desiatnikas, Borisas Vainas, Zelikas Vainas, Liova Šavelis, Jankelis Varjesas, Jecheckelis Klocas, Griša Gapanavičius, du berniukai iš Varnių (jų pavardžių neatsimenu), Baumas Avramas, Jakovas Gurvičius, dar vienas, kurio pavardės nebeprisimenu.

Visi 12 berniukų, per masines žudynes Geruliuose išsigelbėję Juodsodės kaime pas Domeikas, pasiskirstė pas aplinkinius valstiečius.
Jakovas Gurvičius, išėjęs iš Domeikų, kelias dienas buvo prisiglaudęs pas ūkininkus Girtą ir Jokubauską. Pas Jokubauską jį pamatė mergina vardu Stasė ir parsivedė į savo namus tame pačiame Juodsodės kaime. Kartu gyveno jos motina Pranciška Liutkienė ir sesuo Zoselė. Šios nuoširdžios moterys išmaudė Jakovą, aprengė švariais drabužiais, išnaikino utėles. Jakovas atsigavo, vėl pasijuto žmogumi, padėjo moteriškėms visuose ūkio darbuose, prabuvo pas jas apie mėnesį ir galėjo ten būti ir ilgiau, bet Jakovo motina, tuo metu buvusi Telšių gete, atsiuntė žmogų, kad jį parvežtų į getą.
Jakovo Gurvičiaus motina Roza Gurvičienė ir sesuo Rūta buvo tarp tų 500 laimingųjų jaunų moterų, patekusių iš Gerulių stovyklos į Telšių getą. Žinodama, kad Jakovas slapstosi Gintalų kaime pas Prancišką Liutkienę ir jos dukras, Roza Gurvičienė per pažįstamą valstietį įkalbėjo sūnų ateiti į getą. Jame tuo metu žudynės nevyko, moterims buvo leidžiama dirbti aplinkiniams valstiečiams visokius ūkio darbus, ir atrodė, kad pavojus gyvybei negresia. Taip 1941-ųjų spalį Jakovas atsidūrė Telšių gete, tačiau jau gruodžio mėnesį Telšių geto gyventojus pasiekė grėsmingi gandai.
Iš Jakovo Gurvičiaus laiško muziejui: Vieną naktį į getą atėjo girtas vokiečių karininkas ir pareiškė, kad visus geto gyventojus rytoj iššaudys. Išgirdęs tokį pareiškimą, aš nutariau bėgti iš geto per užšalusį Masčio ežerą.
Buvau daug girdėjęs, kad Gintalų kaime netoli Telšių ūkininkas Pranas Eidintas su savo šeima padeda žydams. Tą pačią naktį atbėgau pas Eidintus ir paprašiau prieglobsčio. Jie mane priėmė, bet aš paprašiau, kad duotų man darbo. Taip aš pradėjau dirbti piemeniu. Eidintų duktė man į pievas atnešdavo valgyti, aš tarp tų gerų žmonių atsigavau. Po mėnesio buvau priverstas juos palikti, nes kažkas paskundė, kad Eidintai slapsto žydą. 1942 m., kai buvau pas Šukštas, Pranas Eidintas vėl man padėjo: vežiojo po kaimus, galų gale rado man ir mano mamai vietą Jančiauskų namuose. Turiu pareikšti, kad Eidintai padėjo slapstytis ne tik man, bet ir kelioms merginoms, pabėgusioms iš Telšių geto.
Už drąsą ir gerą širdį, nuoširdumą prašyčiau apdovanoti Marijoną Domeikienę, Antaną Domeiką ir jų sūnų Stanislovą Domeiką, Prancišką Liutkienę ir jos dukras Stanislavą (Janušienę) ir Zofiją (Kriaučiūnienę), Praną ir Agotą Eidintus Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais – jie to nusipelnė. Tie žmonės įrodė, kad Lietuvoje yra gerų žmonių ir kad turime galimybę likti gyvi.