rescuers of jews
Mikolajun Zuzana
SILVESTR MIKOLAJUN, ZUZANA MIKOLAJUN
Nahumas Kacas prieš karą buvo stambus ūkininkas Gudulinės kaime netoli Maišiagalos. Jo ūkis garsėjo modernumu ir našumu, buvo pavyzdys aplinkiniams žemdirbiams ir patrauklus darbininkams. Artima pažintis su valstiečiais ir jų pagarba padėjo Kacų šeimai išlikti nacių okupacijos metais. Įspėti draugų apie gresiančias Maišiagalos žydų žudynes Nahumas Kacas, jo žmona Berta ir du vaikai – šešerių Rūta ir ketverių Jokūbas – pabėgo iš namų. Jie slapstėsi nuošaliose sodybose, bet niekur negalėjo ilgiau pasilikti. Po metų, nebegalėdami tverti nuolatinių klajonių, Kacai prisijungė prie Riešės durpyno žydų. Vėliau Nahumas Kacas įsitraukė į Vilniaus geto pogrindinę veiklą: Nahumas dar nuo prieškario žinojo, kur paslėpti lenkų rezistentų ginklai, ir iš durpyno į getą grįždavo nešinas ginklais ir amunicija. Už tai buvo suimtas gestapo, bet vėliau buvo paleistas, tačiau per tardymus nugirdo, kad darbo stovyklos bus likviduotos. Kacai tą pačią naktį pabėgo iš Riešės. Vėl prasidėjo klajonės. 1943-iųjų pavasarį Kacai pabeldė į Silvestro ir Zuzanos Mikolajunų duris Osinuvkos kaime, kur jau buvo trumpai apsistoję prieš metus. Neturtingi Mikolajunai, auginę du vaikus, svetingai juos priėmė. Silvestras vieninteliame jų nedidelio namuko kambaryje iškasė po krosnimi negilią duobę, kurioje bėgliai galėdavo tik gulėti (didesnės iškasti negalėjo, nes sunkdavosi vanduo). Dienomis Kacai būdavo duobėje, o naktimis, kai būdavo saugu, miegodavo ant krosnies. Deja, rudenį vienas kaimynas, įtaręs, kad pas Mikolajunus slapstosi Kacai, įskundė juos gestapui. Atvykę gestapininkai aptiko žydus, tačiau Nahumas, apeliuodamas į vokiečių žmoniškumą, įkalbėjo juos paleisti. Įvyko stebuklas – gestapininkai leido Kacams pabėgti į mišką. Silvestras jiems padėjo įsikurti apleistoje pirtelėje, aprūpindavo maistu ir drabužiais. Bet apylinkėse padažnėjus susišaudymams, pirtelėje likti darėsi pavojinga. Kacus trumpam priglaudė kelios valstiečių šeimos.
1944 m. žiemą jiems vėl teko ieškotis pastogės. Kacų šeimą priėmė jų buvę kaimynai bei ūkio darbininkai valstiečiai Malvina ir Romualdas Rakovskiai, turėję tris mažamečius vaikus. Bėgliams buvo įrengta žeminė prie daržinės, užmaskuota šienu ir rąstais. Rakovskis atnešdavo maisto ir naujienų apie padėtį fronte. Sodyba buvo prie pat Vilniaus ir Kauno kelio, kuriuo nuolat judėjo besitraukiančių vokiečių daliniai, tad slėpti žydus tokioje vietoje buvo itin pavojinga. Priartėjus frontui apylinkės paskendo gaisruose, valstiečiai ėmė trauktis į saugesnes vietas. Namus teko palikti ir Rakovskiams. Prieš išvykdamas Romualdas atnešė Kacams ąsotį pieno ir kepalą duonos. Laimė, po kelių dienų kaime nacių nebeliko.
1945 m. Kacų šeima – viena iš nedaugelio žydų šeimų, kurių neišardė karas – išvyko į Lenkiją, iš ten – į Vokietiją. Kelerius metus praleidę perkeltųjų asmenų stovykloje Bavarijoje, 1951 m. jie emigravo į Australiją.
Nahumas Kacas prieš karą buvo stambus ūkininkas Gudulinės kaime netoli Maišiagalos. Jo ūkis garsėjo modernumu ir našumu, buvo pavyzdys aplinkiniams žemdirbiams ir patrauklus darbininkams. Artima pažintis su valstiečiais ir jų pagarba padėjo Kacų šeimai išlikti nacių okupacijos metais. Įspėti draugų apie gresiančias Maišiagalos žydų žudynes Nahumas Kacas, jo žmona Berta ir du vaikai – šešerių Rūta ir ketverių Jokūbas – pabėgo iš namų. Jie slapstėsi nuošaliose sodybose, bet niekur negalėjo ilgiau pasilikti. Po metų, nebegalėdami tverti nuolatinių klajonių, Kacai prisijungė prie Riešės durpyno žydų. Vėliau Nahumas Kacas įsitraukė į Vilniaus geto pogrindinę veiklą: Nahumas dar nuo prieškario žinojo, kur paslėpti lenkų rezistentų ginklai, ir iš durpyno į getą grįždavo nešinas ginklais ir amunicija. Už tai buvo suimtas gestapo, bet vėliau buvo paleistas, tačiau per tardymus nugirdo, kad darbo stovyklos bus likviduotos. Kacai tą pačią naktį pabėgo iš Riešės. Vėl prasidėjo klajonės. 1943-iųjų pavasarį Kacai pabeldė į Silvestro ir Zuzanos Mikolajunų duris Osinuvkos kaime, kur jau buvo trumpai apsistoję prieš metus. Neturtingi Mikolajunai, auginę du vaikus, svetingai juos priėmė. Silvestras vieninteliame jų nedidelio namuko kambaryje iškasė po krosnimi negilią duobę, kurioje bėgliai galėdavo tik gulėti (didesnės iškasti negalėjo, nes sunkdavosi vanduo). Dienomis Kacai būdavo duobėje, o naktimis, kai būdavo saugu, miegodavo ant krosnies. Deja, rudenį vienas kaimynas, įtaręs, kad pas Mikolajunus slapstosi Kacai, įskundė juos gestapui. Atvykę gestapininkai aptiko žydus, tačiau Nahumas, apeliuodamas į vokiečių žmoniškumą, įkalbėjo juos paleisti. Įvyko stebuklas – gestapininkai leido Kacams pabėgti į mišką. Silvestras jiems padėjo įsikurti apleistoje pirtelėje, aprūpindavo maistu ir drabužiais. Bet apylinkėse padažnėjus susišaudymams, pirtelėje likti darėsi pavojinga. Kacus trumpam priglaudė kelios valstiečių šeimos.
1944 m. žiemą jiems vėl teko ieškotis pastogės. Kacų šeimą priėmė jų buvę kaimynai bei ūkio darbininkai valstiečiai Malvina ir Romualdas Rakovskiai, turėję tris mažamečius vaikus. Bėgliams buvo įrengta žeminė prie daržinės, užmaskuota šienu ir rąstais. Rakovskis atnešdavo maisto ir naujienų apie padėtį fronte. Sodyba buvo prie pat Vilniaus ir Kauno kelio, kuriuo nuolat judėjo besitraukiančių vokiečių daliniai, tad slėpti žydus tokioje vietoje buvo itin pavojinga. Priartėjus frontui apylinkės paskendo gaisruose, valstiečiai ėmė trauktis į saugesnes vietas. Namus teko palikti ir Rakovskiams. Prieš išvykdamas Romualdas atnešė Kacams ąsotį pieno ir kepalą duonos. Laimė, po kelių dienų kaime nacių nebeliko.
1945 m. Kacų šeima – viena iš nedaugelio žydų šeimų, kurių neišardė karas – išvyko į Lenkiją, iš ten – į Vokietiją. Kelerius metus praleidę perkeltųjų asmenų stovykloje Bavarijoje, 1951 m. jie emigravo į Australiją.