rescuers of jews

Palkauskas Vladas



Iš Vlado Palkausko prisiminimų:

1944 m. mes: tėvas Kazys Palkauskas, motina Marija Palkauskienė, sesutė Kazimiera Palkauskaitė (3-jų metų) ir aš Vladas Palkauskas (12 m.) gyvenome Kauno pakraštyje, Jonavos gatvėje, 47. Už poros namų buvo žvyro karjeras, ten dirbo geto kaliniai. Jie kasė žvyrą ir krovė į baržas, kurias plukdydavo Nerimi. Kraštiniame name apsistojo sargyba. To namo šeimininkė buvo našlė. Mano motina sužinojo, kad tarp darbininkų yra vienas siuvėjas. Ji susitarė su sargybiniu Alaburda, ir šis leido Muleriui ateiti pas mus, pats jį atvedė. Iš senų tėvo drabužių jis man pasiuvo mokyklinį kostiumėlį, taip mes susipažinome. Dažnai ir kiti kaliniai ateidavo pas mus dėl maisto produktų. Šis sargybinis kaip reikiant mėgdavo išgerti ir už butelį degtinės išleisdavo kalinius ieškoti maisto produktų. Kartą geto kaliniai paprašė, kad tėvas nupirktų karvę ir ją papjautų. Jie davė tėvui pinigų, o gautą mėsą pasidalino ir nusinešė į getą. Mūsų pažįstamas siuvėjas kuriam laikui buvo pradingęs ir karjere nesirodė, nes buvo siunčiamas dirbti į siuvimo dirbtuvę. Kartą jis pabėgo ir atėjo pas mus. Mes jį apgyvendinom sandėlyje ant aukšto. Ten buvo daug šieno, aš irgi ten mėgdavau miegoti. Aš jį aprūpindavau vaisiais. Su kaimynų berniukais įsibraudavome į kokį nors sodą ar daržą ir prisikimšdavom pilnus užančius, o aš visada stengdavausi prisikrauti daugiau nei kiti. Kartą prisirinkom žirnių, o aš kaip visada, priskroviau už du. Vienas berniukas ir paklausė, – kam man tiek tų žirnių reikia. Aš jam paaiškinau, kad ilgai neužmiegu, ir, gulėdamas ant šieno, graužiu žirnius. Daugiau jis manęs neklausinėjo, jis buvo tos našlės, kurios namelyje apsistodavo sargyba, sūnus.
Iš sandėlio palėpės mes su Aronu stebėjome, kaip dega getas. Vokiečiai uždegdavo namą po namo. Mūsų namas buvo už kokio kilometro nuo geto, kitoje Neries pusėje. Taip mes ir gyvenome paskutinėmis vokiečių okupacijos dienomis. Tačiau vieną vakarą pas mus nakvynei užėjo vokiečiai. Tą naktį aš miegojau kambaryje ir nieko negirdėjau. Ryte tėvas papasakojo, kad jis ėjo pirmas, paskui jį sekė vokiečių kareiviai. Užlipęs ant aukšto, jis greitai ant Arono užmetė šieno ir pats atsigulė ant viršaus. Greta įsitaisė vokiečių kareiviai. Viskas baigėsi laimingai. Ryte, nieko nepastebėję, kareiviai išėjo. Tada vokiečiai jau traukėsi. Taip pavojinga tą vienintelį kartą ir buvo. Už savaitės jau mieste buvo rusai. Aronas pas mus gyveno apie pora mėnesių.
Kai viskas baigėsi, pasiėmėme su Aronu karutį ir nuvažiavome į getą. Radome tą vietą, kur jis gete gyveno, išsikasėme rūsyje paslėptą dėžę su indais ir jo daiktais, atvežėme pas mus ir palikom kol jis susitvarkys savo gyvenimą. Tačiau Aroną netrukus mobilizavo į sovietinę kariuomenę. Po karo jis ateidavo pa mus, kartu švęsdavome šeimynines šventes, įkurtuvėse jo naujajame bute dalyvavo visa mūsų šeima. Mes taip bendravome, kol jis išvyko į Ameriką. Jis nebuvo turtingas, bet visada mums padėdavo. Mano tėvas mirė 1966 m., rugpjūtį, o motina 1984 m., gruodžio mėnesį. Aronas manęs neužmiršta ir dabar. Dažnai gaunu jo laiškus, ir pats jam rašau.

1995 m.