rescuers of jews
Paleninas Vaclovas
1941-ųjų vasarą Josifas Kamenecas su savo žmona Rivka, bėgdami iš Tytuvėnų ir gelbėdamiesi nuo gaudynių bei masinių žydų žudynių, pateko į Šiaulių getą.
Kamenecai ir Bartkevičiai buvo pažįstami dar prieškaryje, draugavo jų vaikai, kartu šokdavo gegužinėse. 1939 metais Teklė Bartkevičiūtė ištekėjo, tapo Polianiniene ir apsigyveno Vaiguvos valsčiuje, Skulbiškių kaime. Pas Polianinus į Skulbiškius dažnai atvykdavo svečiuotis ir jų draugai – Feliksas, Josifas ir Jankelis Kamenecai. O labiausiai Polianinus ir Kamenecus suartino vokiečių okupacijos metai ir žydų tautos genocidas.
Sužinojusi iš savo motinos artimos giminaitės Kazimieros Praninskienės, gyvenusios Šiaulių priemiestyje, Lieporiuose, kad Josifas ir Rivka dar gyvi, bet jų laukia neišvengiama mirtis gete, Teklė Polianinienė pradėjo tartis su Praninskiais, kaip būtų galima padėti jų geriems pažįstamiems ir draugams žydams. Tuomet dar būdavo galima paimti žydus iš geto privatiems darbams. Kazimieras Praninskis nuvyko pas Šiaulių miesto komendantą prašyti darbininko iš geto malkoms pjauti, nes jie esą nedarbingi. Tokį leidimą Praninskis gavo ir susitarė, kad darbams išleis Josifą Kamenecą. Pjaunant malkas, Kazimieras pasakė Josifui, kad jam reikia bėgti iš geto, Polianinas atvyks jo parsivežti. Vakare Josifas sutartu laiku grįžo į getą, susitarė su žmona bėgti po vieną, kad nekiltų įtarimo. Jau kitą dieną Josifas atsidūrė pas Praninskius, o vakare su vežimu atvažiavo Vaclovas Polianinas ir parsivežė Josifą namo į Skulbiškius. Po 2-3 dienų getą slapta paliko ir Rivka, kuri laukė savo gelbėtojo Lieporiuose. Vaclovas Polianinas ją laimingai parsivežė. Nuo piktų žmonių akių jie slėpėsi po malūnu esančiame bunkeryje.
Po kurio laiko Teklė ir Vaclovas Polianinai atsivežė ir priėmė pas save iš Šiaulių geto pabėgusius Idą ir Šachno Nurokus. Nurokai įsikūrė po namu iškastame bunkeryje. Per visą karo laikotarpį pas Polianinus užeidavo ir būdavo priimti ne vienas šiame regione besislapstantys žydas. Kai kuriuos žmones pas Polianinus atsiųsdavo Teklės brolis Juozas Bartkevičius, kuris per karą slapstė ir išgelbėjo daug žmonių. Nurokai slapstėsi pas Polianinus visą okupacijos laikotarpį, rado šiuose namuose prieglobstį, buvo saugomi nuo išdavysčių ir pražūties. Teklės motina Celina Bartkevičienė taip pat buvo įsitraukusi į pagalbą Šiaulių geto žydams – ji atveždavo geto kaliniams maisto, savo šeimos nariams ji buvo moralinis pavyzdys ir nepamainoma pagalbininkė pasmerktiesiems. Teklės ir Vaclovo Polianinų sūnus Marijonas prisimena savo motinos žodžius: Aš veikiau pagal sąžinę, kiek galėjau. Aš laiminga, kad išgelbėjau ne vieną žydą, su kuriuo augau. Žinoma, bijojau dėl jūsų, nes galėjo ir mus sušaudyti... Čia ne žygdarbis, o žmoniškumas, juk kartu augom.
Kamenecai ir Bartkevičiai buvo pažįstami dar prieškaryje, draugavo jų vaikai, kartu šokdavo gegužinėse. 1939 metais Teklė Bartkevičiūtė ištekėjo, tapo Polianiniene ir apsigyveno Vaiguvos valsčiuje, Skulbiškių kaime. Pas Polianinus į Skulbiškius dažnai atvykdavo svečiuotis ir jų draugai – Feliksas, Josifas ir Jankelis Kamenecai. O labiausiai Polianinus ir Kamenecus suartino vokiečių okupacijos metai ir žydų tautos genocidas.
Sužinojusi iš savo motinos artimos giminaitės Kazimieros Praninskienės, gyvenusios Šiaulių priemiestyje, Lieporiuose, kad Josifas ir Rivka dar gyvi, bet jų laukia neišvengiama mirtis gete, Teklė Polianinienė pradėjo tartis su Praninskiais, kaip būtų galima padėti jų geriems pažįstamiems ir draugams žydams. Tuomet dar būdavo galima paimti žydus iš geto privatiems darbams. Kazimieras Praninskis nuvyko pas Šiaulių miesto komendantą prašyti darbininko iš geto malkoms pjauti, nes jie esą nedarbingi. Tokį leidimą Praninskis gavo ir susitarė, kad darbams išleis Josifą Kamenecą. Pjaunant malkas, Kazimieras pasakė Josifui, kad jam reikia bėgti iš geto, Polianinas atvyks jo parsivežti. Vakare Josifas sutartu laiku grįžo į getą, susitarė su žmona bėgti po vieną, kad nekiltų įtarimo. Jau kitą dieną Josifas atsidūrė pas Praninskius, o vakare su vežimu atvažiavo Vaclovas Polianinas ir parsivežė Josifą namo į Skulbiškius. Po 2-3 dienų getą slapta paliko ir Rivka, kuri laukė savo gelbėtojo Lieporiuose. Vaclovas Polianinas ją laimingai parsivežė. Nuo piktų žmonių akių jie slėpėsi po malūnu esančiame bunkeryje.
Po kurio laiko Teklė ir Vaclovas Polianinai atsivežė ir priėmė pas save iš Šiaulių geto pabėgusius Idą ir Šachno Nurokus. Nurokai įsikūrė po namu iškastame bunkeryje. Per visą karo laikotarpį pas Polianinus užeidavo ir būdavo priimti ne vienas šiame regione besislapstantys žydas. Kai kuriuos žmones pas Polianinus atsiųsdavo Teklės brolis Juozas Bartkevičius, kuris per karą slapstė ir išgelbėjo daug žmonių. Nurokai slapstėsi pas Polianinus visą okupacijos laikotarpį, rado šiuose namuose prieglobstį, buvo saugomi nuo išdavysčių ir pražūties. Teklės motina Celina Bartkevičienė taip pat buvo įsitraukusi į pagalbą Šiaulių geto žydams – ji atveždavo geto kaliniams maisto, savo šeimos nariams ji buvo moralinis pavyzdys ir nepamainoma pagalbininkė pasmerktiesiems. Teklės ir Vaclovo Polianinų sūnus Marijonas prisimena savo motinos žodžius: Aš veikiau pagal sąžinę, kiek galėjau. Aš laiminga, kad išgelbėjau ne vieną žydą, su kuriuo augau. Žinoma, bijojau dėl jūsų, nes galėjo ir mus sušaudyti... Čia ne žygdarbis, o žmoniškumas, juk kartu augom.