Kazys Kęstutis Šimas
HOLOKAUSTAS: žydų, lietuvių, lenkų santykiai vokiečių okupacijos laikotarpiu
Vilnius, 2010
Savo straipsnyje norėčiau panagrinėti lietuvių, lenkų ir žydų santykius Vilniuje vokiečių okupacijos laikotarpiu (1941–1944), o tiksliau šių tautų atstovų sąveiką gan specifiniu žydų nuosavybės klausimu.
Pernelyg ilgai tylėta, kad Vilniuje buvo lietuvių, lenkų, grobusių ar pasisavinusių žydų turtą,butus ( drabužius, namų apyvokos reikmenis, baldus ir kt ). Savaime aišku, kad visas vertingiausias apiplėštų žydų turtas: auksas, brangenybės, vertybiniai popieriai, paveikslai, meno dirbiniai buvo paimtas nacių okupantų žinion ir išvežtas į Vokietiją, tik nedidelė jo dalis buvo išparduota ar perduota savivaldai. Vilniuje liko visa tai, kas pasisavinta lietuvių policininkų, iš esmės lenkų ir lietuvių gyventojų. Žydams jų turto restitucija yra aktualus ir skaudus klausimas. Apie tai kalba A.Eidintas ir kiti istorikai. Apie žydų paliktą turtą ir sunkų jo, o kartais tik dalinį, atgavimą plačiai nušviečia Pasaulio Tautų teisuolė, žydų turto ir kultūrinio jų palikimo gelbėtoja, humanistė, plačiai pasaulyje žinoma ( tik ne Lietuvoje! ), tuo metu dirbusi Vilniaus universiteto bibliotekininke Ona Šimaitė ( 1894 – 1970 )savo laiške Isaakui Nachman’ui Šteinbergui ( 1888 –1970 ) / O.Šimaitė buvo pasižadėjusi Vilniaus geto kaliniams Geršonui Malakevičiui ir Lichtenšteinų šeimai, kad parašys Šteinbergui apie jų likimą, jei ji pati liks gyva. Jauna, lietuvių kilmės, Kanados mokslininkė Julija Šukys šio laiško originalą surado YIVO archyve, Niujorke. Istorikės teigimu laiškas parašytas tikriausiai 1945 metais Lione (Prancūzijoje) ir išsiųstas Šteinbergui į Niujorką. J. Šukys laišką* savo darbe paskelbė be pabaigos, kur, būtent, kalbama apie žydų nuosavybę.
Lietuvoje turto grąžinimą reglamentuoja įstatymai : ,,Dėl piliečių teisių atstatymo į išlikusį nekilnojamąjį turtą tvarkos ir sąlygų” bei ,,Dėl maldos namų grąžinimo religinėms organizacijoms”. Pagal juos restitucija taikoma tik Lietuvos Respublikos piliečiams bei iki 1940 m. veikusių religinių organizacijų teisių perėmėjoms. Piliečiams, pasisavinusiems žydų turtą, dėl grąžinimo pasisavintos žydų nuosavybės įstatymo neturime. Ir apskritai toks įstatymas sunkiai galimas, nes kas bei ką pasisavino šiuo metu nustatyti neįmanoma, nes didžioji Vilniaus žydų dalis sunaikinta. Lieka tik žydų nuoskauda, o daliai lenkų bei lietuvių – gėda, užtraukta šioms abiejoms tautoms.
Teisus istorikas A. Eidintas rašydamas: ,,Ko tie žydai iš mūsų nori? – klausia ne vienas tautietis, skaitydamas Simono Wiesenthalio centro atstovų pareiškimus dėl lietuvių, įtariamų karo nusikaltimais. Juk jau ne kartą žydų atsiprašyta, pagerbta, mes tokie tolimi nuo karo metų baisumų, mes dėl to niekuo nekalti, nei mūsų giminė ten dalyvavo. Kodėl reikia apie tai kalbėti?
Visų pirma kalbėti būtina, nes to reikalauja nuolatinis siekis ieškoti tiesos, suprasti įvykius, priežastis, pasekmes. Juk kalbama apie mūsų piliečių žydų žūtį, apie gyvybės ir žmoniškumo kainą, moralę, mitų ir stereotipų poveikį. Antra vertus, jei mums daug kas apie holokaustą atrodo kaip naujiena, iki šiol negirdėta ir nežinoma, Vakaruose visi nacių archyvai seniai išstudijuoti, atviri skaitytojams, išleistos monografijos, šimtai memuarų tomų.” **
_____________________________
* Julija Šukys. Search and Researc. Ona Šimaitė: Between the Library and the Life. Yad Vashem, 2007.
** Lietuvos žydų žudynių byla. Dokumentų ir straipsnių rinkinys. Sudarė Alfonsas Eidintas. – Vilnius: Vaga, 2001, p.106-107.