Rescuers of Jews

Bieliūnas Juozas

Fruma Gurvičienė
gydytoja

1944 METŲ PAVASARIS

1944 metų pradžioje Kauno gete pasklido keisti gandai. Buvo kalbama, atseit, Šiaulių gete buvo įvykdyta negirdėta vaikų akcija. Mažuosius jėga atimdavę iš tėvų ir kažkur išveždavę.
Sunku buvo patikėti tokiais šiurpiais, neįtikimais gandais. Ir aš, žinoma, tuo netikėjau. Mes negalėjo pagalvoti, kad ir anksčiau gete įvykusių akcijų metu buvo žudoma. Nors mano tėvus, brolį, seserį, daug giminių ir man brangių žmonių jau tokiu būdu kažkur išvežė, tačiau širdies gilumoje aš tikėjausi, kad jie gyvi, ir, karui pasibaigus, visi sugrįš namo. Bet akcija specialiai prieš vaikus? Tai neįmanoma suvokti protu. Tai, tikriausiai, išgąsdintų žmonių, vadinamų panikierių, fantazija. Kam reikalingi vokiečiams vaikai? Nejaugi išsekę žydų vaikai trukdo hitlerininkų kariuomenei kariauti? Argi gali būti tokių niekšų, kurie galėtų žudyti vaikus – kūdikius, žvelgiančius į pasaulį pilnomis pasitikėjimo ar siaubo akimis? Karas prieš vaikus? Ne, žmogiškose smegenyse nebuvo net tokių ląstelių, kurios sugebėtų suvokti šių šiurpių veiksmų prasmę.
Tačiau sunku buvo nusiraminti. Ir kai kurie žmonės pradėjo galvoti apie tai, kaip laiku išgelbėti vaikus. Jie mėgino susisiekti su ankstesniais savo draugais – lietuviais, į kuriuos kreipėsi, prašydami padėti ir paslėpti nuo hitlerininkų mažuosius.
Bet man atrodė, kad tai labai sunku ir sudėtinga. Kaip galima reikalauti iš žmonių tokio pasiaukojimo? Juk jie turi rizikuoti visos savo šeimos gyvybe. Pagaliau jeigu ir atsirastų kokių kilnių žmonių, tai kaipgi mums pasiryžti skirtis su vaikais? Juk greičiausiai šis išsiskyrimas amžiams. Bet ar yra prasmės palikti juos našlaičiais,vis vien pasmerktus kančioms? Kol kas mes dar visi drauge. Tebūnie, kas bus! Iki galo laikysimės drauge – kitos išeities nėra. Na ir aplamai – išeities nėra. Sužinojome, kad kai kurie žmonės turi ryšių mieste su pogrindine komunistų organizacija, kuri tiekianti ginklų. Taip pat kalbama, kad gete klausomasi slaptų radijo laidų iš Tarybų Sąjungos. Girdėjome, kad kai kurie iš geto bėga, miškuose grupuojasi, ten organizuoja partizanų būrius. Bet su mažais vaikais šiuo keliu neisi. Kaip juos išgelbėti? Nusprendėme nesiskirti su vaikais. Per daug pavojinga gabenti juos į miestą, per daug pavojinga draugams ir pažįstamiems lietuviams, visa tai nepaprastai sunku ir sudėtinga. Ir pasidarė daug lengviau, kada nusprendėme neatiduoti vaikų. Lengviau… Bet neilgam.
Tai, ko mes taip bijojome, kas atrodė taip neįtikima, įvyko.
1944 metų kovo 27 d., auštant, visi darbingi geto gyventojai, kaip ir visada, išėjo į miestą dirbti. Ilgos sargybinių lydimos voros slinko miegančiomis miesto gatvėmis. Gete pasilikę vaikai, seniai ir ligonys dar miegojo.
Aš tada dirbau geto ligoninėje. Mane pažadino:
– Blogai, vaikų akcija!
Pro miegus aš nesuvokiau, kas tai. Baisus sapnas? Pasaulio pabaiga? Po truputį supratau skaudžią tikrovę. Delsti negalima. Griebiame pusiau nuogus, išsigandusius, verkiančius vaikus. Kur slėptis? Kaimynystėje rūsys – lendame pro užmaskuotą angą. Rūsyje pilna žmonių. Vos telpame. Kad vaikai neverktų, laikas nuo laiko jiems duodame po gabalėlį duonos, į minkštimą įmaišydami nedidelę liuminalio dozę (aš visada turėdavau truputį migdomųjų tablečių). Išalkę vaikai to nejaučia ir godžiai suvalgo duoną. Tyliai sėdime, klausomės. Iš toli girdėti šūviai, riksmas ir kažkodėl – muzika. Stengiamės nejudėti. Raminame vaikus. Darosi vis tvankiau, sunku ištverti. Ant mano rankų penkiametė dukterėčia Noemi, greta, prie manęs prisiglaudusi dvylikametė mano duktė Eta. Diena atrodė kankinamai ilga. 5 val. dieną viršuje staiga viskas nutilo.
Praveriame rūsio dangtį, įkvepiame gryno oro, matyti kraštelis mėlyno dangaus, girdėti paukščių čiulbėjimas – visur taip nesuprantamai ramu...
O po kiek laiko orą pervėrė raudojimai ir klyksmai – tai grįžusios iš miesto motinos neberado savo vaikų. Juos kažkur išvežė autobusais, kuriuose grojo muzika.
Kitą, t.y. kovo 28 d., vaikai ir seniai buvo gaudomi dar įnirtingiau ir žiauriau. Vietas, kurios buvo įtariamos, kad jose galėtų būti pasislėpę vaikai, sprogdino granatomis. Motinas nuo vaikų atplėšdavo jėga, pritrenkdami jas buožėmis, užpjudydami specialiai tam tikslui išdresiruotais šunimis arba šaudydavo vietoje. Gretimame name pasipriešinusią motiną išmetė iš antro aukšto pro langą. Šiam „darbui“ buvo sumobilizuota palyginti daug kariuomenės. Karas prieš vaikus buvo atliekamas pagal specialią Himlerio budelių sudarytą sistemą. Dalis vaikų buvo panaudojami kaip bandomieji triušiai įvairiems fašistinių žmogėdrų nusikalstamiems eksperimentams. Visam pasauliui žinomas vokiškas tvarkingumas. Hitlerininkai tuo pasižymėjo, ir vykdydami savo siaubingus nusikaltimus. Jei žudyti, tai tvarkingai, pagal sistemą. Patogiau anksčiau nužudyti vaikus, po to atskirai motinas ir atskirai tėvus. Taip lengviau surūšiuoti drabužius, avalynę, plaukus. Tai - tvarka. Juk leisti žydų šeimoms žūti kartu būtų per daug humaniška. Vaikų akcija tęsėsi antrą dieną, kovo 28-tą, iki 5 val. vakaro. Šią datą aš gerai prisimenu.
Mūsų rūsys buvo vykusiai užmaskuotas, migdomų vaistų dozė vaikams padidinta, ir mes šią dieną per stebuklą išlikome gyvi. Vis tik ilgiau pasilikti šioje duobėje, visą laiką esant baisiam įtempimui ir pavojui uždusti, neturėjome jėgų, ir nusprendėme kas bebūtų išeiti; antrosios dienos pabaigoje nusikamavę, mirtinai išbalę išėjome iš rūsio. Gretimame rūsyje 7 metų mergaitė užduso ant motinos rankų. Mes buvome vieni iš nedaugelio, kurie likome gyvi. Klaiku ir skaudu buvo žiūrėti į mus apsupusių nelaimingų motinų akis. Daugiau kaip tūkstantį vaikų išvežė sušaudyti...
Bet ką dabar daryti? Nebegalėjome tikėtis, kad mums leis žūti kartu su vaikais. Pareisi iš darbo ir nerasi vaikų… Jei taip, tai geriau dabar pergyventi išsiskyrimo skausmą ir išsiųsti vaikus į miestą pas svetimus žmones. Tik kaip surasti tokius!
You are currently using the mobile version of this website.

Switch to mobile view
Mobile version