Rescuers of Jews

Bukantienė Anelė

ALEKSANDRAS BUKANTIS , ANELĖ BUKANTIENĖ

Leiba ir Frida Senzuliai prieškariu gyveno Tytuvėnuose, turėjo nedidelį ūkelį ir augino dešimt vaikų. Šeimos galva Leiba mirė 1938 metais. Naciams okupavus Lietuvą, pirmoji masinių žudynių akcija Tytuvėnuose įvyko 1941-ųjų liepos 23-iąją. Tą dieną buvo nužudyta 19 žydų jaunuolių, tarp jų ir du vyresnieji Leibos ir Fridos Senzulių sūnūs Šmuelis ir Icchakas. Turėjo būti nužudytas ir Josifas Senzulis, tačiau žudikai nerado jo namuose, nes tą dieną Josifas dirbo staliaus darbus pas ūkininką, todėl liko gyvas.
Josifą gelbėjo keli jo tėvus pažinoję Tytuvėnų ir aplinkinių kaimų gyventojai. Vieni iš pirmųjų pagalbą Josifui suteikė Pivoraičių kaimo gyventojai Antanas ir Elzė Ruseckai su dukra Julija. Iš Julijos Papreckienės (Ruseckaitės) prisiminimų: „Josifas Senzulis buvo panašaus amžiaus, kaip ir aš, paauglys. Jis atbėgo į mūsų namus pačioje karo pradžioje, „kaip stovi“, ir paprašė leisti pasislėpti mūsų namuose, nes liko vienas – jo tėvai, broliai, netrukus turėjusi ištekėti sesuo išvakarėse buvo sušaudyti. Josifas Senzulis išliko gyvas tik todėl, kad per naktį ir visą kitą dieną buvo pasislėpęs ant aukšto, po pakulomis. Tėvai puikiai žinojo, kuo tai gali baigtis, jei kas nors sužinotų, jog jie padeda žydui, tačiau mama iš karto davė jaunam vyrui pavalgyti, perrengė brolio Vaclovo drabužiais, mat buvo apsigobęs tik plonu languotu švarkeliu, ir tėtis jį išsivedė, apgyvendino pagalbiniame pastate, už šieno surentęs slėptuvę. Kasdien nešdavau jam valgyti, įkišdavau pro plyšį šiene ir bėgdavau atgal, negalėjome ilgiau bendrauti. Visi labai slėpėme, bijojome, kad ir mus visus, ir jį sušaudys...“ Ilgiau likti vienoje vietoje buvo labai pavojinga, todėl Josifui buvo rasta kita slapstymosi vieta – atokiame Vimzių kaime pas Aleksandrą ir Anelę Bukančius. Iš Anelės Bukantienės dukters Nijolės Gudeliauskienės prisiminimų: „Josifą į Vimzius parsivežė Aleksandras Bukantis. Jo brolis gyveno prie Tytuvėnų. Buvo paprašyta priimti Josifą, kuris tuo metu slapstėsi pas kaimynus. Susupo Juozuką į vadinamąją burką, ant galvos užmovė gobtuvą ir parvažiavo į Vimzius. Nors buvo pats baisiausias žydų gaudymo laikas, jiems pasisekė – niekas nesustabdė, neklausinėjo. Rizikavo abiejų brolių šeimos, galėjo visus sušaudyti, o Anelė ramiai atsakydavo dejuojantiems: „Tegul šaudo“. Saugotis ir slėptis Josifui reikėjo nuolat, nors vieta Vimzių kaime ir buvo atoki. Po namus Josifas vaikščiojo laisvai, valgydavo su visais šeimos nariais. Deja, įvykus nemaloniam incidentui – apsivogus tarnaitei Agotai – Josifas išsigando, kad tarnaitė bus išvaryta ir kam nors prasitars apie jį, todėl grįžo į gimtuosius Tytuvėnus ir gavo prieglobstį pas kitus Senzulių šeimą pažinojusius žmones. Josifui Senzuliui pavyko išlikti gyvam, o visi jo artimieji buvo nužudyti 1941-ųjų vasarą prie Tytuvėnų.

You are currently using the mobile version of this website.

Switch to mobile view
Mobile version