Rescuers of Jews
Vasiliauskienė Anastazija
Vida Marija Vasiliauskaitė-Struskauskienė
Prisiminimai apie Mamą
Mano mama, Anastazija Vasiliauskienė, Antano, gimė 1905 m. Panevėžio apskrityje, Ramygalos valsčiuje, Gudelių kaime. Mokėsi Ramygalos realinėje gimnazijoje, vėliau Panevėžio gimnazijoje, kurią baigė 1925 metais. Tai pačiais metais įstojo į Lietuvos Universiteteto Matematikos-Gamtos fakulteto fiziko-chemijos skyrių, bet aukštojo mokslo neturėjo, nes liko nelaikyti 3 egzaminai. Išsilavinimas – nebaigtas aukštasis.
Nuo 1927 m. dirbo Žemės Ūkio Liaudies komisariate, bei įvairiose kitose įstaigose, o nuo 1949m. iki pensijos (1961m.) LŽŪ Akademijoje hidromelioracijos katedros agrochemijos laboratorijoje vyr. laborante.
1941m. vokiečiams okupavus Kauną, gyvenome Kęstučio gatvėje Nr. 17. Gretimame name buvo vokiška karinė įstaiga. Į šios įstaigos teritoriją atvesdavo būrius karo belaisvių dirbti. Buto, kuriame gyvenome, langai buvo į tą kiemą ir mama, matydama alkanus žmones, nutarė jiems padėti. Susitarus su kaimynėmis, pradėjo rinkti maistą, kurį perduodavo, padėdavo prie tvoros ar sutartoje vietoje prie vartų, o jie, pasitaikius progai, pasiimdavo.
Taip prasidėjo kova už žmogų, už jo gyvybę, nepaisant tautybės, įsitikinimų.
1942 metais mano tėtį, dirbusį Žemės ūkio komisariate, atleido iš darbo, ir mes turėjome persikelti iš žinybinio buto Kęstučio gatvėje. Persikėlėme į Napoleono g. 36–6 (Kutuzovo 30). Tame name buvo privati valgykla, o prieš namą didelė teritorija – griuvėsiai („Pergalės“ g-los teritorija). Ten darbams atvesdavo belaisvius ir žydus iš geto. Gyvenome daugiaaukščio namo 3-me aukšte, per langus matėme vokiečių žiaurumą, išbadėjusius, sušalusius žmones.
Tuo metu patys gyvenome sunkiai, todėl mama įsidarbino valgykloje, esančioje mūsų name, tvarkė dokumentaciją ir ten pamatė tinkamų maistui įvairių maisto atliekų, kurias galima būtų panaudoti šelpimui.
Pasinaudojusi sena pažintim, suorganizavo, kad pagal turimas korteles mėsą valgykla gautų tiesiai iš „Maisto“. Taip buvo padaryta išimtis privačiai valgyklai, esančiai mūsų name.
Susitarusi su valgyklos savininke Bortnikiene-Rėžiene, mama pati važiuodavo parvežti mėsą, o ji leisdavo paimti įvairias mėsos atliekas bei kitų produktų, kaip bulvių, košės ir kt.
Prie praėjimo vartų į teritoriją buvo sargų būdelė, kur dirbo jauna mergina Lidija. Su ja susitarus žodžiu ar telefonu, mama perduodavo paketus su maistu, drabužiais arba tiesiog padėdavo prie tvoros sutartose vietose. Dirbusieji šioje teritorijoje žinodavo mūsų langus ir tiesiog sekdavo ar nebus duotas koks ženklas.
Mama susipažino su šioje teritorijoje dirbusiais žydais. Taip pas mus į namus atbėgdavo 18–20 metų mergina Chana. Mama ją pavalgydindavo, jos kalbėdavosi. Namas, kuriame gyvenome, turėjo 2 išėjimus: paradinį ir į kiemą. Kartą per paradines duris atėjo kaimynė ir paklausė: – „Vasiliauskiene, ar neturi svečių, namas apsuptas“. Mama greitai atidarė duris į kiemą, sakydama, – „Chana, neišduok, pas ką tu buvai“, o mus vaikus išleido per paradines duris į gatvę. Išbėgusios išgirdome šūvius ir pamatėme už rankų tempiamą Chaną. Daugiau jos nebematėme.
Geto pogrindininkė Kamajienė Civa dirbo prieš mūsų langus ir, matydama mamos nesavanaudiškumą, norą padėti žmonėms, susitarė su mama dėl mūsų buto panaudojimo antifašistiniam pogrindžiui.
C.Kamajienė palaikė artimus ryšius su gydytoja E.Kutorgiene, o mama gydytoją pažinojo anksčiau. Kartą gydytoja Kutorgienė atėjo pas mus ir pasiūlė mamai įsijungti į bendrą kovą. Mama sutiko. Ji pas mus atsiųsdavo fašistų persekiojamus žydus pagal sutartus slaptažodžius, o mama suteikdavo jiems nakvynę, maistą. Mama jų nepažinojo ir nieko neklausinėjo. Mūsų butu naudojosi ir partizanų ryšininkas „Antanas“.
Kartą pas mus atėjo C. Kamajienė ir pasakė, kad kalbama apie taip vadinamą „Vaikų akciją“, kad organizuojamas vaikų gelbėjimas iš geto. Be to sakė, kad viena šeima nori išeiti į partizanus, bet gete yra jų 3-jų metų sūnus, kurį reikia paimti iš geto. Mama sutiko paimti vaiką.
Pagal susitarimą ir nurodymus vėlų vakarą mama nuvyko į Vilijampolę prie geto tvoros, kur paėmė užmigdytą 3 metų vaiką. Namo ėjo panemune didžiulėj įtampoj, bijodama, kad vaikas neprabustų, nepradėtų verkti.
Mama, pati turėdama mažus vaikus, ilgai neužmiršo vaizdo ir skausmo tėvų veiduose, kada jie perdavė savo mažylius į svetimas rankas, nežinodami, ar dar kada pamatys.
Taip buvo išgelbėtas iš geto Ilja Levi (Aliukas). Sekančią naktį mama parsinešė Rachilę. Mama padėjo gelbėti ir kitus vaikus ir perduodavo juos patikimiems žmonėms. Taip pas mus namuose atsirado Miša ir Aneta (5 m.).
Aliukas pas mus buvo ilgiau, o kiti vaikai tik kelias dienas, nes visus laikyti pas save buvo pavojinga. Namas, kuriame gyvenome didelis, jame daug gyventojų, vaikų, taigi tuojau pat visi sužinotų, kad pas mus yra vaikų „kitaip“ kalbančių.
Aliukas buvo perduotas kaimynams Petkevičiams, Rachilė – Onutei Valionytei (mirusi 1958 ar 1960 m.), o 2-jų metų Mišos ir Anetos globėjų pavardžių neatsimenu, tačiau visi šie vaikai buvo grąžinti artimiesiems. Mama sekė jų gyvenimą ir palaikė ryšius su jų globėjais.
J.Levi ir S.Levienė, kurių vaikas buvo išgelbėtas nuo mirties, galėjo išeiti į partizanus. J.Levi buvo ryšininkas dažnai užeidavo pas mus, pernakvodavo. Jam esant atvykdavo dar žmonių. Mama išskirdavo atskirą kambarį jų pasitarimams. Kartą jam išėjus, mama atsiminė, kad užmiršo jam ką tai pranešti, todėl išbėgus į gatvę prisivijo jį toj pačioj Napoleono gatvėj, už kelių namų nuo mūsų namo. Jis, pamatęs mamą, einančią prie jo, griežtai pasakė: – „Ką jūs darot, bėkit, aš, tikriausiai, esu sekamas“. Neužilgo ten įvyko susišaudymas ir tas namas buvo sudegintas, o artimiausiuose namuose, o tuo pačiu ir pas mus buvo padaryta krata. Tuomet mama suprato į kokį pavojų ji statė save ir savo šeimą.
1944m. pavasarį, artinantis frontui, mūsų šeima pasitraukė į Kulautuvą. Ten tuo metu buvo ir gydytoja Kutorgienė. Sužinojusi, kad Kulautuvoje yra mama, ji pranešė, kad yra sekama ir prašė gelbėti žydę „Jadzę“. Mama pasiėmė ją pas save ypatingai rizikuodama, kadangi gyvenome vienam name su vokiečiais. Vokiečiai buvo užėmę to namo kelis kambariukus, o 2-o aukšto didesniame kambaryje įrengę lyg ir palatą su keletu lovų. Anksti rytą, kai visi dar miegodavo, mama prikeldavo mus, 5–6,5 metų vaikus, ir išleisdavo „Jadzę“ su mumis į pušyną. Taip „Jadzė“ lyg poilsiaujanti motina su vaikais praleisdavo dieną iki sutemų pušyne ir niekas į ją neatkreipė dėmesio. Mama pastoviai stebėjo mus, atnešdavo valgyti. Įvairiai besislapstant pavyko „Jadzę“ išgelbėti.
Taip būtų galima papasakoti dar eilę faktų, tačiau užsimiršo vardai, pavardės.
Mama niekada nemėgo kalbėti ar pasakoti kitiems apie savo atliktus darbus, nes manė, kad tai ji privalėjo daryti ir sakydavo: „juk nieko ypatingo aš neatlikau“. Ji gelbėjo žydus, padėjo žmonėms grynai iš humaniškų, žmogiškų jausmų, be jokio išskaičiavimo. Juk ji nežinojo daugelio jų pavardžių, o tik vardus, ar net slapyvardžius, todėl ir ateityje nesitikėjo jokio dėkingumo ar pagalbos.
LŽŪ Akademijoje, kur mama dirbo, pasklido kalbos, kad mamos brolis išvežtas ir mama bus atleista iš darbo, be to, slaptai renka medžiagą ir mus gali net išvežti.
Tuomet atsiliepimą apie mamą parašė gyd. Kutorgienė ir buvusio partizaninio būrio „Pirmyn“ partizanė Sofija Levienė – mamos išgelbėto Aliuko mama. Taip mūsų mama įsigijo pasitikėjimą darbovietėje ir galėjo iki pensijos dirbti mėgstamą darbą.
Vėliau palaikėme pastovius ryšius su C. Kamajienės šeima bei S. Levi-Blochiene, kurie gyveno Vilniuje. I.Levi (Aliukas) baigė Kauno Politechnikos institutą, buvo atvažiavęs iš Vilniaus su mama mus aplankyti, įvairių švenčių proga gaudavome nuoširdžius sveikinimus.
Po kiek laiko sužinojome, kad C. Kamajienė su šeima ir S. Blochienė (Levienė) su sūnumi išvyko į Izraelį. Nuo to laiko jokių žinių neturime.
Mama buvo nuoširdi, labai dėmesinga žmogui visą savo gyvenimą. Ji padėdavo žmonėms savo žiniomis, patarimais bei paskutiniu duonos kąsniu.
Nors šeimoje buvom 2 dukros, mama paėmė auginti išvežto brolio 4 metų sūnų, o vėliau, mirus jo motinai tremtyje, dar parsivežė du šio brolio vaikus. Po to priėmė gyventi atvažiavusius į Kauną mokytis ir studijuoti dar 3 išvežtų giminaičių vaikus ir šelpė juos. Jie visi įsigijo aukštąjį ar specialųjį vidurinį išsilavinimą.
Mama buvo apsiskaičiuosi, gerai mokėjo kelias užsienio kalbas, kaip vokiečių, lenkų, lotynų, prancūzų, todėl jai lengvai pavykdavo rasti kalbą su žmonėmis ir bendrauti.
Žmonių ir draugų buvo mėgstama už kuklumą, protingus patarimus, nuoširdumą. Ji buvo patikimas ramstis visiems sunkią valandą.
Sudėtingas gyvenimas, nuolatinė įtampa, atsiliepė jos sveikatai. Sirgo ilgai, nepagydoma liga. Mirė 1976. 05. 10.
Apie mūsų Mamą Anastaziją Vasiliauskienę (klaidingas vardas Emilija) rašyta S.Binkienės knygoje „Ir be ginklo kariai“ 116-117 psl.
Kaunas, 1994.02.19
Prisiminimai apie Mamą
Mano mama, Anastazija Vasiliauskienė, Antano, gimė 1905 m. Panevėžio apskrityje, Ramygalos valsčiuje, Gudelių kaime. Mokėsi Ramygalos realinėje gimnazijoje, vėliau Panevėžio gimnazijoje, kurią baigė 1925 metais. Tai pačiais metais įstojo į Lietuvos Universiteteto Matematikos-Gamtos fakulteto fiziko-chemijos skyrių, bet aukštojo mokslo neturėjo, nes liko nelaikyti 3 egzaminai. Išsilavinimas – nebaigtas aukštasis.
Nuo 1927 m. dirbo Žemės Ūkio Liaudies komisariate, bei įvairiose kitose įstaigose, o nuo 1949m. iki pensijos (1961m.) LŽŪ Akademijoje hidromelioracijos katedros agrochemijos laboratorijoje vyr. laborante.
1941m. vokiečiams okupavus Kauną, gyvenome Kęstučio gatvėje Nr. 17. Gretimame name buvo vokiška karinė įstaiga. Į šios įstaigos teritoriją atvesdavo būrius karo belaisvių dirbti. Buto, kuriame gyvenome, langai buvo į tą kiemą ir mama, matydama alkanus žmones, nutarė jiems padėti. Susitarus su kaimynėmis, pradėjo rinkti maistą, kurį perduodavo, padėdavo prie tvoros ar sutartoje vietoje prie vartų, o jie, pasitaikius progai, pasiimdavo.
Taip prasidėjo kova už žmogų, už jo gyvybę, nepaisant tautybės, įsitikinimų.
1942 metais mano tėtį, dirbusį Žemės ūkio komisariate, atleido iš darbo, ir mes turėjome persikelti iš žinybinio buto Kęstučio gatvėje. Persikėlėme į Napoleono g. 36–6 (Kutuzovo 30). Tame name buvo privati valgykla, o prieš namą didelė teritorija – griuvėsiai („Pergalės“ g-los teritorija). Ten darbams atvesdavo belaisvius ir žydus iš geto. Gyvenome daugiaaukščio namo 3-me aukšte, per langus matėme vokiečių žiaurumą, išbadėjusius, sušalusius žmones.
Tuo metu patys gyvenome sunkiai, todėl mama įsidarbino valgykloje, esančioje mūsų name, tvarkė dokumentaciją ir ten pamatė tinkamų maistui įvairių maisto atliekų, kurias galima būtų panaudoti šelpimui.
Pasinaudojusi sena pažintim, suorganizavo, kad pagal turimas korteles mėsą valgykla gautų tiesiai iš „Maisto“. Taip buvo padaryta išimtis privačiai valgyklai, esančiai mūsų name.
Susitarusi su valgyklos savininke Bortnikiene-Rėžiene, mama pati važiuodavo parvežti mėsą, o ji leisdavo paimti įvairias mėsos atliekas bei kitų produktų, kaip bulvių, košės ir kt.
Prie praėjimo vartų į teritoriją buvo sargų būdelė, kur dirbo jauna mergina Lidija. Su ja susitarus žodžiu ar telefonu, mama perduodavo paketus su maistu, drabužiais arba tiesiog padėdavo prie tvoros sutartose vietose. Dirbusieji šioje teritorijoje žinodavo mūsų langus ir tiesiog sekdavo ar nebus duotas koks ženklas.
Mama susipažino su šioje teritorijoje dirbusiais žydais. Taip pas mus į namus atbėgdavo 18–20 metų mergina Chana. Mama ją pavalgydindavo, jos kalbėdavosi. Namas, kuriame gyvenome, turėjo 2 išėjimus: paradinį ir į kiemą. Kartą per paradines duris atėjo kaimynė ir paklausė: – „Vasiliauskiene, ar neturi svečių, namas apsuptas“. Mama greitai atidarė duris į kiemą, sakydama, – „Chana, neišduok, pas ką tu buvai“, o mus vaikus išleido per paradines duris į gatvę. Išbėgusios išgirdome šūvius ir pamatėme už rankų tempiamą Chaną. Daugiau jos nebematėme.
Geto pogrindininkė Kamajienė Civa dirbo prieš mūsų langus ir, matydama mamos nesavanaudiškumą, norą padėti žmonėms, susitarė su mama dėl mūsų buto panaudojimo antifašistiniam pogrindžiui.
C.Kamajienė palaikė artimus ryšius su gydytoja E.Kutorgiene, o mama gydytoją pažinojo anksčiau. Kartą gydytoja Kutorgienė atėjo pas mus ir pasiūlė mamai įsijungti į bendrą kovą. Mama sutiko. Ji pas mus atsiųsdavo fašistų persekiojamus žydus pagal sutartus slaptažodžius, o mama suteikdavo jiems nakvynę, maistą. Mama jų nepažinojo ir nieko neklausinėjo. Mūsų butu naudojosi ir partizanų ryšininkas „Antanas“.
Kartą pas mus atėjo C. Kamajienė ir pasakė, kad kalbama apie taip vadinamą „Vaikų akciją“, kad organizuojamas vaikų gelbėjimas iš geto. Be to sakė, kad viena šeima nori išeiti į partizanus, bet gete yra jų 3-jų metų sūnus, kurį reikia paimti iš geto. Mama sutiko paimti vaiką.
Pagal susitarimą ir nurodymus vėlų vakarą mama nuvyko į Vilijampolę prie geto tvoros, kur paėmė užmigdytą 3 metų vaiką. Namo ėjo panemune didžiulėj įtampoj, bijodama, kad vaikas neprabustų, nepradėtų verkti.
Mama, pati turėdama mažus vaikus, ilgai neužmiršo vaizdo ir skausmo tėvų veiduose, kada jie perdavė savo mažylius į svetimas rankas, nežinodami, ar dar kada pamatys.
Taip buvo išgelbėtas iš geto Ilja Levi (Aliukas). Sekančią naktį mama parsinešė Rachilę. Mama padėjo gelbėti ir kitus vaikus ir perduodavo juos patikimiems žmonėms. Taip pas mus namuose atsirado Miša ir Aneta (5 m.).
Aliukas pas mus buvo ilgiau, o kiti vaikai tik kelias dienas, nes visus laikyti pas save buvo pavojinga. Namas, kuriame gyvenome didelis, jame daug gyventojų, vaikų, taigi tuojau pat visi sužinotų, kad pas mus yra vaikų „kitaip“ kalbančių.
Aliukas buvo perduotas kaimynams Petkevičiams, Rachilė – Onutei Valionytei (mirusi 1958 ar 1960 m.), o 2-jų metų Mišos ir Anetos globėjų pavardžių neatsimenu, tačiau visi šie vaikai buvo grąžinti artimiesiems. Mama sekė jų gyvenimą ir palaikė ryšius su jų globėjais.
J.Levi ir S.Levienė, kurių vaikas buvo išgelbėtas nuo mirties, galėjo išeiti į partizanus. J.Levi buvo ryšininkas dažnai užeidavo pas mus, pernakvodavo. Jam esant atvykdavo dar žmonių. Mama išskirdavo atskirą kambarį jų pasitarimams. Kartą jam išėjus, mama atsiminė, kad užmiršo jam ką tai pranešti, todėl išbėgus į gatvę prisivijo jį toj pačioj Napoleono gatvėj, už kelių namų nuo mūsų namo. Jis, pamatęs mamą, einančią prie jo, griežtai pasakė: – „Ką jūs darot, bėkit, aš, tikriausiai, esu sekamas“. Neužilgo ten įvyko susišaudymas ir tas namas buvo sudegintas, o artimiausiuose namuose, o tuo pačiu ir pas mus buvo padaryta krata. Tuomet mama suprato į kokį pavojų ji statė save ir savo šeimą.
1944m. pavasarį, artinantis frontui, mūsų šeima pasitraukė į Kulautuvą. Ten tuo metu buvo ir gydytoja Kutorgienė. Sužinojusi, kad Kulautuvoje yra mama, ji pranešė, kad yra sekama ir prašė gelbėti žydę „Jadzę“. Mama pasiėmė ją pas save ypatingai rizikuodama, kadangi gyvenome vienam name su vokiečiais. Vokiečiai buvo užėmę to namo kelis kambariukus, o 2-o aukšto didesniame kambaryje įrengę lyg ir palatą su keletu lovų. Anksti rytą, kai visi dar miegodavo, mama prikeldavo mus, 5–6,5 metų vaikus, ir išleisdavo „Jadzę“ su mumis į pušyną. Taip „Jadzė“ lyg poilsiaujanti motina su vaikais praleisdavo dieną iki sutemų pušyne ir niekas į ją neatkreipė dėmesio. Mama pastoviai stebėjo mus, atnešdavo valgyti. Įvairiai besislapstant pavyko „Jadzę“ išgelbėti.
Taip būtų galima papasakoti dar eilę faktų, tačiau užsimiršo vardai, pavardės.
Mama niekada nemėgo kalbėti ar pasakoti kitiems apie savo atliktus darbus, nes manė, kad tai ji privalėjo daryti ir sakydavo: „juk nieko ypatingo aš neatlikau“. Ji gelbėjo žydus, padėjo žmonėms grynai iš humaniškų, žmogiškų jausmų, be jokio išskaičiavimo. Juk ji nežinojo daugelio jų pavardžių, o tik vardus, ar net slapyvardžius, todėl ir ateityje nesitikėjo jokio dėkingumo ar pagalbos.
LŽŪ Akademijoje, kur mama dirbo, pasklido kalbos, kad mamos brolis išvežtas ir mama bus atleista iš darbo, be to, slaptai renka medžiagą ir mus gali net išvežti.
Tuomet atsiliepimą apie mamą parašė gyd. Kutorgienė ir buvusio partizaninio būrio „Pirmyn“ partizanė Sofija Levienė – mamos išgelbėto Aliuko mama. Taip mūsų mama įsigijo pasitikėjimą darbovietėje ir galėjo iki pensijos dirbti mėgstamą darbą.
Vėliau palaikėme pastovius ryšius su C. Kamajienės šeima bei S. Levi-Blochiene, kurie gyveno Vilniuje. I.Levi (Aliukas) baigė Kauno Politechnikos institutą, buvo atvažiavęs iš Vilniaus su mama mus aplankyti, įvairių švenčių proga gaudavome nuoširdžius sveikinimus.
Po kiek laiko sužinojome, kad C. Kamajienė su šeima ir S. Blochienė (Levienė) su sūnumi išvyko į Izraelį. Nuo to laiko jokių žinių neturime.
Mama buvo nuoširdi, labai dėmesinga žmogui visą savo gyvenimą. Ji padėdavo žmonėms savo žiniomis, patarimais bei paskutiniu duonos kąsniu.
Nors šeimoje buvom 2 dukros, mama paėmė auginti išvežto brolio 4 metų sūnų, o vėliau, mirus jo motinai tremtyje, dar parsivežė du šio brolio vaikus. Po to priėmė gyventi atvažiavusius į Kauną mokytis ir studijuoti dar 3 išvežtų giminaičių vaikus ir šelpė juos. Jie visi įsigijo aukštąjį ar specialųjį vidurinį išsilavinimą.
Mama buvo apsiskaičiuosi, gerai mokėjo kelias užsienio kalbas, kaip vokiečių, lenkų, lotynų, prancūzų, todėl jai lengvai pavykdavo rasti kalbą su žmonėmis ir bendrauti.
Žmonių ir draugų buvo mėgstama už kuklumą, protingus patarimus, nuoširdumą. Ji buvo patikimas ramstis visiems sunkią valandą.
Sudėtingas gyvenimas, nuolatinė įtampa, atsiliepė jos sveikatai. Sirgo ilgai, nepagydoma liga. Mirė 1976. 05. 10.
Apie mūsų Mamą Anastaziją Vasiliauskienę (klaidingas vardas Emilija) rašyta S.Binkienės knygoje „Ir be ginklo kariai“ 116-117 psl.
Kaunas, 1994.02.19