Rescuers of Jews

Buinickas Juozas


ANELĖ ANDRIUŠKEVIČIENĖ
JUOZAS ANDRIUŠKEVIČIUS
JUOZAS BUINICKAS
ADELĖ BUINICKIENĖ



Butrimonyse šalia lietuvių gyveno ir didelės Lietuvos žydų ir totorių bendruomenės. Ne vieną šimtmetį ten gyveno ir didelė Donskių giminė. Dalis šios giminės emigravo į JAV ir ten giliai įleido šaknis.
Bet nors ir dalis Donskių emigravo į JAV, Butrimonyse ši giminė tebebuvo gausi. Nacistinei Vokietijai okupavus Lietuvą, prasidėjus nuožmiam žydų persekiojimui ir žudynėms, dauguma Donskių šeimos narių kartu su kitais šio miestelio žydais buvo nužudyti per pirmąsias žydų žudynes. Tarp pirmųjų nužudytųjų buvo Icchako ir Batjos Donskių sūnus Šmuelis, Icchako brolis Faivelis.
Gelbėdamas savo šeimą nuo mirties, Icchakas su žmona ir sūnumis Šepseliu (Simu) ir Leiba (Liova) pradėjo slapstytis ir kovoti dėl išlikimo. Ilgą laiką visi slapstėsi miškuose, nakvodavo šieno kaugėse ar svetimose daržinėse, badavo, kentė žudantį šaltį. Kartą Icchakas desperatiškai pasiūlė nutraukti tas kančias ir visiems nusižudyti. Bet jo sūnus Leiba paprieštaravo, ir tą dieną tarsi iš dangaus siųstas ženklas atsirado žmonės, kurie sutiko juos priglausti. Nuošaliose sodybose toli nuo pagrindinių kelių gyvenusios valstiečių šeimos – Juozas ir Adelė Buinickiai iš Paliepių kaimo ir jų artimi kaimynai Juozas ir Anelė Andriuškevičiai iš Kružiūnų kaimo – ėmėsi teikti gyvybiškai svarbią pagalbą Donskių šeimai.
Juozas Buinickis alksnyne prie Punelės upės įrengė bunkerį (alksnynas buvo aptvertas spygliuota viela, jame ganėsi gyvuliai), jame pasislė ir Donskių šeima. Maisto į slėptuvę Donskiams atnešdavo ir Buinickiai, ir Andriuškevičiai.
Iš Marijos Struskauskienės prisiminimų: Prieš karą tėvukai labai gerai pažinojo Donskį, su juo bendravo. Karo metais Donskiai dienos metu slėpdavosi rugių gubose, šieno kaugėse. Naktimis – klojime, šiene įrengtoje slėptuvėje. Be to, mano tėvukas alksnyne, kranto šlaite prie Punelės upės, buvo iškasęs bunkerį, kur pirmomis karo dienomis, kai bombardavo Alytų, slėpėsi visa mūsų šeima. Vėliau ten Donskiai slėpdavosi, vieta nuošali, saugi, alksnynas aptvertas spygliuota viela, niekas ten nesilankė ir nepastebėjo <...>. Kai sušaldavo, ateidavo į vidų pasėdėti ant krosnies, kartais ten ir miegodavo. „Pečius“ – duonkepės krosnies viršus – visada šiltas, erdvus. Vėlai vakare ateidavo į vidų pavalgyti, dieną mama nunešdavo į slėptuvę...
Gelbėjo Donskį taip pat artimas mūsų kaimynas Juozas Andriuškevičius ir jo žmona Anelė, jie jau seniai mirę, buvo ištremti į Sibirą.

Juozo ir Anelės Andriuškevičių dukra Stasė Andriuškevičiūtė-Sasnauskienė prisimena, kaip motina gamindavo, o tėvelis vakarais nešdavo maistą besislapstantiems žydams. Jos žodžiais tariant: tėvas, nors ir mažoko ūgio žmogelis, turėjo drąsos ir ištvermės kažkam padėti...
Iš profesoriaus Leonido Donskio 2014-01-27 rašto muziejui:
Iš savo tėvo Simo Donskio (1927–1993) esu girdėjęs istoriją apie šeimos gelbėjimą Antrojo pasaulinio karo metais. Žinau, kad vieni iš mano tėvo, jo brolio ir tėvų gelbėtojų buvo Buinickių šeima,– jie mano visiškai sušalusį tėvą atgaivino tik įkėlę jį į dar šiltą krosnies angą. Sykiu mane pasiekė žinia, kad jų duktė p. Marija Struskauskienė gyva ir iki šiol gyvena Butrimonyse. Būčiau labai laimingas, jei ji gautų valstybinį apdovanojimą už savo ir savo šeimos žygdarbį. Reiškiu savo mamos, brolio ir visos šeimos giliausią pagarbą p. Marijai Struskauskienei. Mums jos tėvų atminimas šventas, o mūsų dėkingumas jiems neišblės.
Aš nežinau visų, kurie slėpė mano tėvą ir jo šeimą, bet žinau, kad padėjo kelios šeimos: Butrimonių lietuviai, lenkai ir totoriai. Žemai lenkiuosi visiems šiems žmonėms.



You are currently using the mobile version of this website.

Switch to mobile view
Mobile version