Rescuers of Jews
Dauguvietienė-Kuzmina Olga
NEGALIMA BUVO GYVENTI UŽSIMERKUS
O.Kuzmina-Dauguvietienė
Respublikos nusipelniusi artistė
Buvo labai sunkus laikas. Laukinis, su niekuo nesulyginamas fašistinių barbarų antplūdis pakeitė kasdieninę gyvenimo tvarką, išjudino žmones iš abejingumo, atskleidė jų polinkius.
Pasidarė labai baisu – kiekviename žingsnyje kančios, žiaurumas, mirtis. Štai varo išvargusius, vos gyvus tarybinius karo belaisvius. Juos, vos pavelkančius kojas, durtuvais į nugarą ragina švarūs išpuoselėti vaikinai (hitlerjugend). Tiesiog negalima įsivaizduoti, kokiu būdu šiuos vaikus pavertė žvėrimis. Tai kažkur per tiltą su geltonomis žvaigždėmis ant krūtinės ir ant nugaros varo žydų grupę. Jų tarpe seniai, vaikai.
Ką daryti, kaip kovoti, kaip padėti nelaimingiesiems? Viena aišku – gyventi užsimerkus būtų neįmanoma, gėda. Tuo metu man buvo 60 metų, aš buvau gyvenimo išvarginta ir nemaniau, kad kam nors galiu būti naudinga, nors iš visos širdies to troškau.
Kartą man būnant pas vieną iš savo ištekėjusių dukterų, iš geto atbėgo draugė ir maldavo, kad ją gelbėtų. Tą dieną ten buvo numatyta eilinė akcija. Gete ji gyveno su savo senele. Jos vyras ir tėvai žuvo anksčiau. Jai buvo tik 20 metų, ir ji troško gyventi.
Mano duktė su vyru ir maža dukrele gyveno bendrame bute su svetimais žmonėmis. Jos draugei pasilikti tokioje vietoje buvo pavojinga. Kadangi aš gyvenau atskirame bute tik su savo šeima, tai ją pakviečiau pas save. Tokiu būdu Ija Taubman (Pozdniakoff) buvo pirmoji pas mus atskridusi kregždutė. Vėliau pas mus atėjo daktaras B. Voščinas, dar vėliau – daktaras S. Nabriskis.
Mane apėmė keistas jausmas – širdžiai pasidarė lengviau, ir aš pajutau, kad tai gyvenimo pateisinimas.
Žinoma, materialiai buvo labai sunku, visi neturėjome nei pakankamai pinigų, nei maisto produktų. Be to, ir baisu buvo: kiekvienas skambutis, žingsniai ant laiptų – siaubingai gąsdino. Aš labai jaudindavausi, kai mums reikėdavo išeiti iš namų: juk kaimynai galėjo išgirsti mano bute bruzdėjimą. Ypač būdavo sunku, kai pas mane gyvendavo vaikai. Juk už vaiką turėjau atsakyti. O jeigu staiga krata, – kaip pergyventi, jei nesugebėsi išsaugoti. Margitą Stenderytę, nužudyto Kauno operos ir baleto teatro smuikininko koncertmeisterio dukrelę, pas mane atvedė smuikininkas Vladas Varčikas. Profesijos draugai nusprendė gelbėti jo vaiką. Iš pradžių ji buvo kitoje vietoje, bet ten pasidarė pavojinga, ir tuomet Margitą atvedė pas mane. Su ja buvo labai sunku, nes ji nemokėjo nei rusiškai, nei lietuviškai, o tik žydiškai. Palaipsniui Margita pradėjo suprasti rusiškai, bet vis tik su ja buvo nelengva: buvo išlepusi ir kaprizinga, nors ir labai protinga. Jos motina slapstėsi kažkur kaime. Tuo metu suaugusių žmonių pas mane jau nebuvo. Kartą vakare dukters nebuvo namie. Mes su Margita sėdėjome vienos. Pasigirdo skambutis. Aš nuėjau atidaryti durų, o ją palikau sėdinčią kambaryje, prisakydama neišeiti. Atėjo pažįstama, ir, mums besikalbant, staiga pasigirsta vaikiškas verksmas.
– O, pas jus jūsų anūkė, parodykite man ją, – sako pažįstama. Aš buvau priversta jai viską papsakoti. Ji buvo labai maloni moteris, ir aš buvau įsitikinusi, kad ji niekam nepasakys. Žinoma, ji niekam nepasakė, nors labai išsigando ir pasibaisėjo, kaip aš galinti statyti į pavojų save ir savo artimuosius.
Vis plačiau apie mane sklindant kalboms, pradėjo plūsti žmonės, ir su skausmu širdyje man tekdavo kai kuriems atsakyti, nes nebuvo galimybės visus sutalpinti. Tačiau vaikams atsakyti aš negalėjau, ir pas mane nuolatos gyvendavo keletas mergaičių. Iš jų aš ypač prisimenu puikią, jautrią mergaitę Frumą Vitkinaitę. Jos tėvai buvo pasilikę gete. Ji labai jaudindavosi dėl saviškių ir daug verkė, bet tyliai. Frumos tėvai žuvo, ir ją paėmė labai gera moteris – Elena Holcmanienė, kurios duktė – aktyvi kovotoja prieš fašistus – buvo žuvusi. Ši puiki mergaitė Fruma, kurią mes visi pamilome, kartą mane labai sujaudino. Jau išvadavus Kauną, ji atėjo pas mane ir atnešė gėlytę. Pas mane buvo ir daugiau mergaičių, bet kažkodėl kitos ne taip išliko atmintyje. […].
Iš „Ir be ginklo kariai“. Sud. S. Binkienė. Vilnius, 1967
Olga Kuzmina-Dauguvietienė gimė 1884 m. Kijeve. 1909 m. baigė Peterburgo imperatoriškąją teatro mokyklą ir buvo priimta aktore į Peterburgo Mažąjį teatrą. Vėliau O. Kuzmina dirbo Petrozavodsko, Gardino, Bialystoko ir kituose teatruose.
Nuo 1920 m. O.Kuzmina gyvena ir dirba Lietuvoje. Iki 1940 m. ji vaidino įvairiose Šiaulių, Biržų ir Kauno mėgėjų bei pusiau profesionalų trupėse. Nuo 1946 m. O. Kuzmina – Vilniaus Rusų dramos teatro aktorė. Jai teko suvaidinti apie 200 vaidmenų. 1967 m. O. Kuzmina-Dauguvietienė mirė.
O.Kuzmina-Dauguvietienė
Respublikos nusipelniusi artistė
Buvo labai sunkus laikas. Laukinis, su niekuo nesulyginamas fašistinių barbarų antplūdis pakeitė kasdieninę gyvenimo tvarką, išjudino žmones iš abejingumo, atskleidė jų polinkius.
Pasidarė labai baisu – kiekviename žingsnyje kančios, žiaurumas, mirtis. Štai varo išvargusius, vos gyvus tarybinius karo belaisvius. Juos, vos pavelkančius kojas, durtuvais į nugarą ragina švarūs išpuoselėti vaikinai (hitlerjugend). Tiesiog negalima įsivaizduoti, kokiu būdu šiuos vaikus pavertė žvėrimis. Tai kažkur per tiltą su geltonomis žvaigždėmis ant krūtinės ir ant nugaros varo žydų grupę. Jų tarpe seniai, vaikai.
Ką daryti, kaip kovoti, kaip padėti nelaimingiesiems? Viena aišku – gyventi užsimerkus būtų neįmanoma, gėda. Tuo metu man buvo 60 metų, aš buvau gyvenimo išvarginta ir nemaniau, kad kam nors galiu būti naudinga, nors iš visos širdies to troškau.
Kartą man būnant pas vieną iš savo ištekėjusių dukterų, iš geto atbėgo draugė ir maldavo, kad ją gelbėtų. Tą dieną ten buvo numatyta eilinė akcija. Gete ji gyveno su savo senele. Jos vyras ir tėvai žuvo anksčiau. Jai buvo tik 20 metų, ir ji troško gyventi.
Mano duktė su vyru ir maža dukrele gyveno bendrame bute su svetimais žmonėmis. Jos draugei pasilikti tokioje vietoje buvo pavojinga. Kadangi aš gyvenau atskirame bute tik su savo šeima, tai ją pakviečiau pas save. Tokiu būdu Ija Taubman (Pozdniakoff) buvo pirmoji pas mus atskridusi kregždutė. Vėliau pas mus atėjo daktaras B. Voščinas, dar vėliau – daktaras S. Nabriskis.
Mane apėmė keistas jausmas – širdžiai pasidarė lengviau, ir aš pajutau, kad tai gyvenimo pateisinimas.
Žinoma, materialiai buvo labai sunku, visi neturėjome nei pakankamai pinigų, nei maisto produktų. Be to, ir baisu buvo: kiekvienas skambutis, žingsniai ant laiptų – siaubingai gąsdino. Aš labai jaudindavausi, kai mums reikėdavo išeiti iš namų: juk kaimynai galėjo išgirsti mano bute bruzdėjimą. Ypač būdavo sunku, kai pas mane gyvendavo vaikai. Juk už vaiką turėjau atsakyti. O jeigu staiga krata, – kaip pergyventi, jei nesugebėsi išsaugoti. Margitą Stenderytę, nužudyto Kauno operos ir baleto teatro smuikininko koncertmeisterio dukrelę, pas mane atvedė smuikininkas Vladas Varčikas. Profesijos draugai nusprendė gelbėti jo vaiką. Iš pradžių ji buvo kitoje vietoje, bet ten pasidarė pavojinga, ir tuomet Margitą atvedė pas mane. Su ja buvo labai sunku, nes ji nemokėjo nei rusiškai, nei lietuviškai, o tik žydiškai. Palaipsniui Margita pradėjo suprasti rusiškai, bet vis tik su ja buvo nelengva: buvo išlepusi ir kaprizinga, nors ir labai protinga. Jos motina slapstėsi kažkur kaime. Tuo metu suaugusių žmonių pas mane jau nebuvo. Kartą vakare dukters nebuvo namie. Mes su Margita sėdėjome vienos. Pasigirdo skambutis. Aš nuėjau atidaryti durų, o ją palikau sėdinčią kambaryje, prisakydama neišeiti. Atėjo pažįstama, ir, mums besikalbant, staiga pasigirsta vaikiškas verksmas.
– O, pas jus jūsų anūkė, parodykite man ją, – sako pažįstama. Aš buvau priversta jai viską papsakoti. Ji buvo labai maloni moteris, ir aš buvau įsitikinusi, kad ji niekam nepasakys. Žinoma, ji niekam nepasakė, nors labai išsigando ir pasibaisėjo, kaip aš galinti statyti į pavojų save ir savo artimuosius.
Vis plačiau apie mane sklindant kalboms, pradėjo plūsti žmonės, ir su skausmu širdyje man tekdavo kai kuriems atsakyti, nes nebuvo galimybės visus sutalpinti. Tačiau vaikams atsakyti aš negalėjau, ir pas mane nuolatos gyvendavo keletas mergaičių. Iš jų aš ypač prisimenu puikią, jautrią mergaitę Frumą Vitkinaitę. Jos tėvai buvo pasilikę gete. Ji labai jaudindavosi dėl saviškių ir daug verkė, bet tyliai. Frumos tėvai žuvo, ir ją paėmė labai gera moteris – Elena Holcmanienė, kurios duktė – aktyvi kovotoja prieš fašistus – buvo žuvusi. Ši puiki mergaitė Fruma, kurią mes visi pamilome, kartą mane labai sujaudino. Jau išvadavus Kauną, ji atėjo pas mane ir atnešė gėlytę. Pas mane buvo ir daugiau mergaičių, bet kažkodėl kitos ne taip išliko atmintyje. […].
Iš „Ir be ginklo kariai“. Sud. S. Binkienė. Vilnius, 1967
Olga Kuzmina-Dauguvietienė gimė 1884 m. Kijeve. 1909 m. baigė Peterburgo imperatoriškąją teatro mokyklą ir buvo priimta aktore į Peterburgo Mažąjį teatrą. Vėliau O. Kuzmina dirbo Petrozavodsko, Gardino, Bialystoko ir kituose teatruose.
Nuo 1920 m. O.Kuzmina gyvena ir dirba Lietuvoje. Iki 1940 m. ji vaidino įvairiose Šiaulių, Biržų ir Kauno mėgėjų bei pusiau profesionalų trupėse. Nuo 1946 m. O. Kuzmina – Vilniaus Rusų dramos teatro aktorė. Jai teko suvaidinti apie 200 vaidmenų. 1967 m. O. Kuzmina-Dauguvietienė mirė.